U.D.O. "Thunderball" - griaustinis ar šnipštas?

Udo Dirkšneideris metalo scenoje yra unikalus reiškinys. Jo veidas primena arklio užpakalį (kaip sakydavo vienas gerai pažįstamas personažas), balsas panašus į katino kniaukimą kovo mėnesį, o pirkdamas eilinį albumą jau iš anksto žinai, ką gausi. Nepaisant to, jis yra gerbiamas ir mylimas, ypač toje pačioje Rusijoje. Nors kaip tik tame ir nėra nieko keista- kiek man yra tekę skaityti reportažų iš Rusijos koncertų, reikia labai pasistengti, kad nepatiktum vietinei publikai. O jei esi, ar kada buvai žvaigždė, o jei dar kelis žodžius pasakei “aborigenų” kalba, tai tave auditorija gėlėmis užmėtys, tikriausiai netgi be vazonėlių…

Kodėl aš prisiminiau Rusiją, kalbėdamas apie vokietį atlikėją? Viskas labai paprasta- matydamas iš kur plaukia eurai, herr Dirkšneideris ėmė orientuotis į rytų, sakykim taip, bloko rinką. Jau nebe pirmame U.D.O. albume skamba rusiški motyvai, įmantriai supinti su senu geru heviu, kuris nepasikeitė nė per nago juodymą nuo pat Accept laikų. Jei kas dar prisimena aštuoniasdešimtuosius ir Accept kūrybą, puikiai žino, kad jau tada ši kompanija sėkmingai kryžmino metalą ir klasikinę muziką. Tai buvo novatoriška ir pasiutusiai gerai skambėjo tada, tai veikia ir šiais laikais, kai tapo geru tonu samdytis simfoninį orkestrą metalo albumo įrašymui. Geri pardavimo reitingai garantuoti ir pinigėliai, sumokėti klasikinės muzikos atlikėjams, grįžta dešimteriopai.

Žinoma nieko kito ir nesitikėjau, pirkdamas paskutinį U.D.O. įrašą ir nesitikėjau nieko kito. Juk pirkdamas AC/DC, Motorhead ar Dark Funeral albumus mažiausiai tikiesi muzikinių eksperimentų ar stiliaus permainų. Aš jį palyginčiau su kitu tėvynainiu- Dyteriu Bolenu- šis irgi kūrė labai įsimintinus hitus, kaskart naudodamas tą patį šabloną. Vienas iš dainos pasisekimo priežasčių yra paprastas ir lengvai įsimenamas motyvas ir abu tautiečiai tą kuo puikiausiai suprato… Liūdina kas kita. Visų pirma- Udo Dirkšneideris sumažino dainų tempą. Liaudiškai šnekant- bėgį “numetė”. Greitų kūrinių nebeliko visai- tik vidutinio tempo gabalai, sugroti trimis akordais ir baladės su rusiškais motyvais. Net gitarinės soluotės, dėl kurių aš taip mėgau pačius Accept ir visą hevį, kaip stilių, pasitaiko ne kiekviename kūrinyje. Lieka primityvus hardrokinis ritmas. Kur dingo aštrūs socialiniai tekstai, kuriais visada garsėjo vokiškos mokyklos metalistai? Kitas dalykas, kuris mane labai sunervino, tai beveik atviras pataikavimas publikos skoniui ir visai atvira chaltūra. Aišku, metalas irgi yra muzikinės industrijos dalis ir nuo to niekur nepabėgsi, bet kam užsiiminėti prostitucija?

Iš tokio žymaus ir garbingo atlikėjo tikrai nesitikėjau tokio romantiško ir vienkartinio saldainiuko. Ar nepasikartos Scorpions istorija, kai šis nuostabus hard roko kolektyvas po baladės “Wind Of Change” sėkmės irgi ėmėsi kurti romantinį šlamštą ir nusirito iki Bon Jovi lygio? Jei taip atsitiks, tai reikš, kad kapitalizmas paėmė dar vieną protesto bastioną ir pinigai nurungė principus…

Tracklist:

1. Thunderball
2. The Arbiter
3. Pull The Trigger
4. Fistful Of Anger
5. The Land Of Midnight Sun
6. Hell Bites Back
7. Trainride In Russia
8. The Magic Mirror
9. The Bullet And The Bomb
10. Tough Luck
11. Blind Eyes

Reitingas 7/10 © 2004 AFM Records