TVAIKAS – ko gero galingiausias metų koncertas Šiaurės Lietuvoje

Pagaliau išaušo kovo 6d., diena, kurios laukė daugelis iš nedaugelio Šiaulių metalo muzikos gerbėjų bei visa gauja Lietuvos metalo fanų. Juk nedažnai net ir mūsuose (t.y., Lietuvoje) pasitaiko tikrai aukšto lygio koncertų už tikrai prieinamą, net juokingą kainą (kas nežino, verta paminėti, kad bilietas į koncertą tūlam headbangeriui tekainavo 7lt). Taigi, jau nuo pat ryto mieste pradėjo šmorinėti juodastriukiai ilgaplaukiai, savo pasirodymu sukėlę daugelio vietinių skustagalvių susidomėjimą ir susirūpinimą. Daugelis vietinių ir kviestinių metaliūgų jau antroj dienos pusėj sulindo į netoli koncerto vietos esantį kabaką idant papildytų pilve sumažėjusias alaus atsargas ir dar prieš koncertą pasiklausytų sunkios muzikos.

Taigi, durys į Studentų kampą buvo atvertos 18val., tačiau niekas perdaug vidun neskubėjo dėl Lietuvoje labai populiaraus koncertų vėlavimo. Daugelis būriavosi lauke, landžiojo į netoli esančią parduotuvę, gurkšnojo alų, rūkė, keikėsi. Smagu…

Pats koncerta prasidėjo apie 19val. (pats tas, nes visi spėjo sulįst vidun) tikrai galingu ir stipriu Lietuvos blekerių Andaja pasirodymu. Ši grupė išjudino susirinkusią ilgaplaukių minią, juolab, kad jiems stengtis per daug ir nereikėjo, nes, mano manymų, daugelis koncerto lankytojų buvo tikrai nusiteikę pašėlti. Andaja puikiai kaitino susirinkusiųjų aistras savo patriotišku (o gal nacionalistiniu) black metal. Tikrai susižavėjau tiek jų grojimo technika (kuri tikrai gera), tiek ir sceniniu įvaizdžiu. Nėra tekę Andajos girdėti kituose koncertuose, tačiau kiek galiu spręst iš daugelio atsiliepimų, šis jų pasirodymas buvo vienas iš geresnių. Ir gerai. Pasirodymui jėgos pridavė ir tikrai nebloga įgarsinimo kokybė (kuri, deja, gerokai „pasi**ko“ grojant sekančiai grupei). Buvo tiesiog malonu klausyt kaip nuo kiekvieno smugio per būgnus sudrebėdavo plaučiai ir kiti vidaus organai. Labai gerai skambėjo klavišai, nors vietomis jų buvo kiek per daug.

Antroji grupė – death metal atstovai iš Kauno Ossastorium, neseniai išleidę savo debiutinį MCD „Per Aspera“. Kaip jau minėjau, grojant Ossastoriumams įgarsinimas pablogėjo, tačiau viską tikrai pataisė gera grojimo kokybė (nežavėjo galbūt tik visiškai nedefovas būgnininko grojimas, bet…). Kaip ir verta buvo tikėtis, nuo scenos pliūpstelėjo sunki ir karšta melodingo death metal lavina. Viskas tikrai gerai, tik niekaip nesupratau, kur Ossastoriumų muzikoje randamas brutalumas? (gal mano brutalumo samprata truputį skiriasi nuo kitų… ech…)

Trečioji grupė – Urskumug, svečiai iš Latvijos. Jų grojimas apibūdinamas kaip thrash-black. Atsiprašau, bet thrasho ten aš neįžvelgiau nei kvapo, bet va blackas – tikrai vežantis. Visiškai nekliuvo tai, kad šie latviai grojo be gyvo būgnininko (jį atstojo ritmo mašina). Gaila, kad ant scenos latviai jautėsi kiek susikaustę. Nežinia, ar todėl, kad gerbiamieji garsistai pagailėjo garso, ar todėl, kad būtent per Urskumug pasirodymą ant scenos pradėjo ropštis gerokai svaigiųjų birzgalų padauginę metaliūgos, ko pasekoje neapsikentę apsauginiai, kurie visą vakarą buvo tikrai labai pakantūs, turėjo ropštis jiems įkandin ir tempt apačion nuo scenos.

Po Urskumug pasirodymo – senai Šiauliuose laukta ir žadėjusi kurį laiką apskritai nekoncertuoti black-thrash komanda iš Anykščių Dissimulation. Va čia tai užvirė pragaras scenoje! Plaukų puokštės drabstėsi iš vieno salės galo į kitą, girdėjosi pritariantys grupės gerbėjų balsai. Deja, visą šį šėlsmą sutrukdė trūkusi gitaristo styga (pala pala, berods, net dvi), kas gerokai pailgino pertrauką tarp dainų. Tačiau net ir tokie nesklandumai nesugadino Dissimulation pasirodymo, kas kuo puikiausiai atsispindėjo publikos reakcijoje grupei baigus groti du kultinius koverius („Tormentor“ ir „Countess Bathory“), kurie, deja, buvo paskutiniai jų programoje. Verta paminėti, kad ko gero pirmą kartą savo egzistavimo istorijoje Dissimulation grojo visiškai blaivūs!!! Prieš grojimą ne kartą teko juos sutikti su arbatos puodeliais rankose.

Uch, po tokio pragaro teko nešt kudlas į rūkomajį, kur tikėjausi atsigaut (durnius gal?..) ir gurkštelt alaus. Pasirodė, kad išgirdau grojant Marilyn Manson… „Nesamonė“-pagalvojau ir pasiteiravau arčiausiai esančio žmogaus… Tikrai, ko gero nepilno proto, nieko bendro su organizatoriais neturintis didžėjus metaliniam koncerte nusprendė „palinksminti“ visus „tikruoju“ metalu… marilyn manson, korn, šmorn… reikėjo parūkyt…

Penktoji koncerto grupė – Saples – puiki (?) death metal komanda iš Utenos (ar tikrai?). Ko gero mano didžiausia bėda buvo ta, kad iš Saplesų tikėjausi tikrai geresnio pasirodymo nei tas, kokį išgirdau/išvydau. Nežinau, ar juos veikė alaus kiekis ar dar velniaižin kas, tačiau nesugebėt sugrot „Orgasmatrono“ be klaidų… hem… tiek to…

Na, ir vakaro headlineriai – pagan-black komanda Skyforger. Štai koks turi būti tikras metalovas pasirodymas. Salėje nebuvo nei vieno abejingo Skyforger atliekamai muzikai, jei koks vienas kitas ir pasitaikė, tai tikrai sudrebėjo kai išgirdo Skyforger atliekančius dainą… lietuviškai. Taip, vieną savo dainų latviai paskyrė Lietuvai. Va kur tikra brolybė. Labai smagu ir labai gaila, kad visgi tai paskutinė vakaro grupė. Po tokio šėlsmo ir metalo lavinos tikrai sunku rėplioti namo, juolab, kad ir pats rėpliojimo procesas nebe taip lengvai įgyvendinamas… tačiau teko…

…dar ir kitą dieną mieste slankiojo vienas kitas ilgaplaukis pagiringas padaras vis dar keldamas vietinės faunos susidomėjimą…