Truputis banalios tiesos apie muziką

Net 99 procentai muzikos klausytojų visiškai nenutuokia , kodėl mėgsta muziką – kodėl? Todėl, kad muzikos sukeliami pojūčiai slypi ne itin pažiniame mūsų pasąmonės lygmenyje. Kad ir kaip būtų, jeigu išmoktumėme apčiuopti mums daromą muzikos poveikį, išmoktumėme pajusti ir suvokti pačią muzikos gelmę, tada gebėtumėme perprasti ( ar bent jau gilintis ir bandyti perprasti ) klaidžius muzikos kelius. Kuo labiau nesuvokiami muzikos ir apskritai meno „kūrimo“ metodai „susiduria“ su mūsų pasąmone, tuo mažiau joje lieka vietos klastotei, moderniosios visuomenės siūlomam vienadieniam menui, kurį itin taikliai galima apibūdinti viena primityvia, tačiau teisinga fraze – „junk menas“.

Norėdami patirti muzikos teikiamą malonumą, visada pirmiausia paklausiame, kodėl verta klausytis muzikos, ir apskritai, kodėl mes jos klausomės? Tai yra menka iškylančių klausimų dalelė, bandant suvokti muzikos esmę. Tai tampa vis sudėtingiau, nes gyvename visuomenėje, kurioje ženklus vartojiškos, komercinės, vienadienės muzikos perteklius, kuriantis foną parduotuvėse, aerouostuose, ir ,žinoma, atbukinantis žmogaus muzikinį skonį. Besaikė muzikinių produktų (taip, produktų) pasiūla, įkyriai brukama vartotojui, kaip vienintelis įmanomas pasitenkinimo ir pramogos šaltinis, desperatiškai naikina bet kokią muzikinę pajautą ir pasirinkimo galimybę. „Nugrimuota muzika“, „pornografinė muzika“. Lengva susivilioto rinkos teikiama produkcija, ypač kai tapo madinga pirmiau susižavėti grupės narių veidukais, jų lovų partneriais arba vien CD viršeliu; jau nieko nestebina kačių, šunų skleidžiami garsai muzikoje ar simfoninės muzikos didybė (?) elementariame popse. Visa tai tik gražus priedas, bandantis apgauti savo išoriniu blizgesiu ir pagedusiu vidumi. O kas iš to? O gi liekame kvailių vietoje, prarasdami galimybę pasirinkti. Tačiau tai nėra absoliuti tiesa: tiesiog pabandykime įsivaizduoti pasaulį kaip painią ir sudėtingą kompiuterinę sistemą, kurioje susipynusios įvairios, sistemą patenkinančios ir palaikančios dalelės, kurių veiklą karts nuo karto “pakoreguoja” įvairūs virusai, gedimai ir t.t. Toks ir žmogaus gyvenimas, kupinas parodijos, tampančios privalumu, amoralaus, nieko nestebinančio elgesio, tampančio moralės pagrindu. Bet ne viskas taip baisu, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio – kai kuriose muzikos srovėse vis dėlto išliko stipri sąsaja su kultūra, žmogaus egzistencija, todėl tokioje sumaištyje nėra sunku „išgryninti“ tikrąsias tiesas ir idėjas.

Pirmasis ir geriausias patarimas, koks gali būti duotas muzikantui, norinčiam kurti muziką, yra paprastas ir aiškus: niekada neprarasti muzikos pojūčio. Gitara galima sukurti daugybę skirtingų melodijų, vokalas gali skambėti geriau arba prasčiau ir netgi galima išskirti atskirų instrumentų skambesį garsų „maišalynėje“, tačiau girdėti ir pajausti tai, kas kuria pačią muziką, įkūnija jos prasmę – ar tai įmanoma šiuolaikiam klausytojui, muzikos kūrėjui? Ir į šį klausimą yra atsakymas, aptinkamas vėlgi muzikoje, kurioje galima išgirsti ritmus, tonus, kuriančius pačią muziką – „teisingą muziką“ (o kokia yra teisinga muzika, ar mums teisinga muzika yra ir kitiems teisinga?), išgirsti muzikinę kalbą. Jos neįtikėtini niuansai atskleidžiami dainose, individualioje kūryboje, įprasminami stiliuose. Viskas atrodo paprasta, elementaru ir pritaikoma, tačiau kodėl taip sunkiai realizuojama?