Tiesiai per aplinkui: TV, POP ir UNDER

Juoda naktis nuramina- “visas laikas tavo, daryk su juo ką tik nori”. Languose šviesos viena po kitos gęsta, žadėdamos tylą. Puikus metas apsvarstyti dienai. Nakčiai. Tikslui ir prasmei.

Vienintelis kiek neįprastas potyris verčia svarstyti ką kita, nei ateinančios dienos darbus. Nutinka kartais netikėti dalykai, atsiduri keisčiausiose vietose. Pavyzdžiui, “Būk artistas” filmavime. Atsiradau ten su kilniu tikslu – palaikyti besivaržiusius dėl tą vakarą artistiškiausių titulo “Linfeng” (naujojo metalo atstovus). Ne, aš ne apie tai, kokie jie šaunūs ar nešaunūs, ką manau apie nu metal reikalą, kaip vokalistas nepataiko į natą ar panašiai. Tiktai apie tai, kad įdomu pamatyti, jog tokio pobūdžio muzika ieško terpės vietinėje TV, kur įprasčiausia sutikti Broliukus Aliukus.

Na, šiek tiek apie patį pasirodymą, o gal veikiau visą tą televizinį reikalą, tikrai būtina. Geriausai iliustruojantis tą vakarą apibūdinimas būtų trumpas – Nykuma. Netoli sėdinti žiūrovė skundžiasi: “Kodėl valgyt nieko neduoda? Visada duodavo, tai valgydavom visą laiką… Ir gert neduoda…” (Matyt, senbuvė, dažnai pavalgyt užeina.) Pirmi groja plungiškiai – pučiamųjų ansamblis. Toliau – banaliausios undinėlės iš Šiaulių, įnirtingai mosuojančios porcelianiniais samčiais ir tylutėliai (matyt, sugedo mikrofonai, bandau jas mintyse teisinti) krykščiančios apie šokoladinius kiaušinukus, kuriuos reikia (cituoju vienos jų žodžius) “įsidėti <...> į burną ir čiulpti”. Nepakartojamasis “Suck my balls” ilgai suksis vaizduotėje.

Na, štai ir mūsų subjektas, “Linfeng”. O taip, garsas tikrai baisus, o gal tik mano klausa maksimaliai nudilus. Gal ir gerai. Mūsų padangėje naujas žanras – “sporty metal”, o tiksliau, vieno veikėjo žodžiais, “trening” metal. Po pasirodymo – patosas, pretenduojantis į aukštąją lygą, vedėjų kvailoki vapėjimai ir komisijos remarkos apie toleranciją. Trys visiškai skirtingos muzikinės kultūros šalia. Bei vienas bendras taškas – troškimas laimėti. Kaip jums?

Apskritai, TV yra didelis nuodas. TV ištuština šaldytuvą, įdubina minkštasuolius, užaugina svorį, paverčia anorektikėmis, žudo seneles, propaguoja seksą, smurtą, apskritai Blogį ir mirtinai prikausto prie rozų marijų celesčių. (Blogis! Nukryžiuokime savo televizorių… ir prisėskime priešais.) TV propaguoja populiariąją kultūrą. Taip pat, TV patiekia meniu iš Limp Bizkit, System of a Down ir kitų. Be kita ko, žvaigždes Moonspell. Ir visa tai formuoja naują kartą. Naują požiūrį. Naują kultūros suvokimą. Balansavimas tarp pop ir anti-pop.

Tai, ką mes matome per TV, yra populiaru. Tad jei matome anksčiau minėtus atlikėjus, jie taip pat populiarūs, ar ne? Tai, galų gale, galiu teigti, jog tai popsas. Arba galiu pasirinkti antrąjį įvardijimo variantą – underground’as veržiasi į žemės paviršių. Tai aną vakarą teigė “Linfeng” vokalistas Karolis. Bet manęs neįtikino. Kodėl? Populiarumo troškimas yra paprastas, suprantamas dalykas. Tam jūs, vaikinai, ir lipate į sceną. Dėl to kažkas išsipiešia veidus. Dėl to kažkas dėvi mini. Prisipažinkime, visi turime ekshibicionistinių polinkių. Kiekviename žybsi egocentrizmo lempelė, pas vienus tiesiog švytėte švyti, pas kitus tik spingsi. Tad šaukti, kad norima iškelti underground’o subkultūrą kažkur aukštai į šlovės padanges, ar bent ant žemės paviršiaus, kiek juokinga. Visiškai neįtikinama.

Underground’ui lentelė su šiuo vardu yra prisegta būtent todėl, kad tai kažkas, kas nėra/neturėtų būti populiaru, greičiausiai niekada ir nebus. Todėl visas šis krutėjimas vadinamas “sub-“, o ne “kultūra”. (Oxford’o žodynas teigia: “Subculture<...> the behaviour and beliefs of a particular group of people in the society that are different from those of most people”, vert.- elgsena ir įsitikinimai žmonių, kurie sudaro specifinę visuomenės grupę, išsiskiriančią iš daugumos.)

Ar subkultūros atstovai labai norėtų būti dauguma? Argi – jei ne visi, tai bent – dauguma black-death-nu-doom-thrash-goth-punk-dar-velniaižin-ko gerbėjų nededa didelių pastangų išsiskirti iš Gausybės Kitų? Antra vertus, nėra taip blogai norėti būti viršuje. Tai natūralu. O ar iškilęs underground’as tebebūtų underground’u? Šitą problemą aprėpti plačiu mąstu sudėtinga. Užteks apsidairyti gimtosios šalies rėmuose.

Vienas neseniai sutiktas visai- ne-underground’o atlikėjas įrodinėjo, kad Lietuvoje visi mes tokie maži ir mūsų muzikinė scena tokia neskaitlinga, kad bet kas čia nusipelno vardo “underground’as”. Gal ir nesutikčiau su jo nuomone, nes pagal mūsų dydį apskritai muzikinė rinka atrodo pakankamai gausi, o jei skaičiuojant skirtingų žanrų klausytojus procentais… Patys suprantat, kas laimi. Tačiau jo teiginys puikiai iliustruoja, kokia nežymi kartais rodosi skirtis tarp Pop ir NePop.