THE DEADFLY ENSEMBLE Vilniuje - kai kūrybos neriboja jokie žanrai

Foto: Crazyte. Daugiau foto čia>>

Antradienio vakarą pasitaikius progai apsilankyti kiek neįprastame koncerte, kurio neįmanoma priskirti nei roko, nei gotikos, nei kokiai kitai aiškiai krypčiai, vakarėjant pasukau Subačiaus gatvės link. „Tamstos“ klubas, kaip žadėta, turėjo panirti į keistus siurrealius, tragikomiškus, tikrai abejingų nepaliekančius garsus. Tačiau šio nekasdienio šou dar tenka palaukti iki numatytos valandos, todėl apie viską iš pradžių.

Užlipusi „Tamstos“ laipteliais įsitikinu, kad kol kas dar nieko svarbaus nepraleidau – klubo staliukai jau aplipę tamsiomis žmogystomis, žmonių gal ir ne per daugiausia, bet pakankamai, kad sukurtų gan jaukią klubo atmosferą. Publika, kaip ir reikėjo tikėtis, įvairi – galima akis paganyti ir į gotiškus, ir į paprastesnius garderobus, atvažiavę svečių ir iš kitų miestų. Besišnekučiuojant laikas netrunka praeiti ir labai punktualiai scenoje pasirodo pirmieji vakaro atlikėjai LINOJA.

Nors šios grupės debiutas įvyko 2005 m. festivalyje „Kunigunda Lunaria“, iki šiol jos girdėti neteko, todėl iškart suklūstu. Vokalistė Agnė, scenoje iš pradžių prisistačiusi kaip roko grupės HERSH TU? balsas, vėliau sukūrė savo akustinį projektą. Dvi gitaros, violončelė, klavišiniai ir antrasis pritariantis vokalas – tokia sudėtimi LINOJA koncertuoja šiuo metu. Šio akustinio ansamblio grojamo stiliaus nesiimsiu apibūdinti, nes ekspresyvioje ir kartu nuoširdžioje muzikoje girdėti ir lietuvių liaudies dainų motyvų ar greičiau intonacijų, ji kupina gotikai būdingos melancholiškos atmosferos, balso išraiška gal kiek labiau primena PORTISHEAD ar THE CRANBERRIES vokalisčių dainavimo manierą. Kaip ten bebūtų, atlikimas tikrai nuoširdus ir gilus, verčiantis susikaupti, įsiklausyti į atskirų instrumentų partijas ir bendrą instrumentuotės ir vokalo derinį. Agnei ir antrajai vokalistei Mantei gražiai atliepė violončelės partijos, gitaros suteikė akustinio atlikimo šiltumo. Beveik valandą trukęs grupės pasirodymas gal ir galėjo būti kiek trumpesnis, nes ilgainiui dainos pradėjo atrodyti viena į kitą panašios, tačiau gal tai tik mano nesugebėjimo išlaikyti dėmesio problema.

LINOJOS muzikantams palikus sceną, joje lieka gulėti violončelė ir kabėti nekantriai laukiamų vakaro viešnių užrašas ant juodos drobės. Po pusvalandžio pertraukėlės į rankas violončelę paima pusiau juodai, pusiau baltai galvą nusidažiusi ir baltu grimu dalį veido pasidengusi THE DEADFLY ENSEMBLE violončelistė, scenon lipa kaukėtas ir skrybėle pasipuošęs bosistas ir galiausiai – basas, kelnes su petnešomis ant nuogo kūno vilkintis ir žandus klouno stiliumi baltai pasispalvinęs projekto lyderis Lucas Lanthier su akustine gitara rankose. Netikėtas sceninio įvaizdžio sprendimas sukuria absurdo teatro atmosferą, kur gali atsitikti bet kas – muzikantas dainuoja, vaidina, pasakoja kažin kokias istorijas, kurias įmanoma nuspėti tik iš intonacijos ir ekspresyvios mimikos, primindamas viduramžių misterijas ar miraklius, vaidinamus tiesiog gatvėje. Nuo vokalisto teatrinių sugebėjimų neatsilieka ir kiti du muzikantai – tai sustingdami keistose pozose, tai vėl pradėdami judėti jie išbaigia Lanthier kuriamas mizanscenas.

Tačiau susirinkome ne į teatrą, kad ir kaip jį primena ramiai muzikantų besiklausanti publika lyg klasikinės muzikos koncerte ar kokioje operoje. Jau nuo pirmųjų natų atpažįstamas tas įrašuose girdėtas sunkiai įvardijamas stilius, sukomponuotas gal iš nebyliųjų filmų garso takelių motyvų, gal iš dainuojamosios poezijos, pridedant modernių gan minimalistinių sintetinių garsų ir puikiai išnaudojant violončelės ir dviejų gitarų derinį. Gyvai grupė skamba kiek paprasčiau nei įrašuose, galbūt trūksta dar vieno instrumento – kiniškos violončelės, kuri pritaria ansambliui kituose pasirodymuose, tačiau visa tai atperka nuoširdus įsijautimas į muziką ir visiškas atsidavimas tam, kas vyksta ant scenos. Išsitraukęs būgną vokalistas sušoka savo keistą šokį, vėl perėjęs prie gitaros lyg koks bardas dainuoja dramatiškomis intonacijomis. Visiškas susiliejimas su atliekama muzika pavergė publiką, kuri negailėjo aplodismentų po kiekvienos THE DEADFLY ENSEMBLE dainos. Sugrota apie pusantros valandos programa, o geriausiai turbūt įsiminė grupės „hitas“ „Zaz Zuh Zaz“, labiausiai atspindintis grupės pavadinimą.

Savo pasirodymu „mirusių musių ansamblis“ atsiskleidė kaip talentingi, originalūs muzikantai ir visapusiai menininkai – muzika ir teatriniais elementais jie sugebėjo sukurti ypatingą, keistai magišką ir net kiek makabrišką atmosferą. Tuo pat metu jie priminė, kad tikrasis menas neturi žanrinių apribojimų ir tinka visos priemonės kūrybinėms idėjoms atskleisti.

Galbūt kaltas antradienis, kad ta magiška atmosfera taip greitai išsisklaidė – vos THE DEADFLY ENSEMBLE baigus pasirodymą, palydėję nuo scenos muzikantus gausiais aplodismentais, klausytojai suskubo namo ir klubas netrukus ištuštėjo. Ką gi, liko pakankamai daug įspūdžių atmintyje iš šio netikėto ir įspūdingo vakaro…