„Tėvynei 2012“ – lietuviškas desantas ir italų legionieriai

Foto: Crazyte. Daugiau foto: čia >>

Jau rašydama įspūdžius apie kovo 9 dienos „Brutal Madness Fest“ prasitariau, kad muzikinis savaitgalis nusimatė itin turiningas. Kur gi ne – vos vienos dienos pertrauka tarp dviejų renginių toje pačioje vietoje. Dar ir kovo 11-oji išpuolė sekmadienį, taigi jokio poilsio po tokio maratono… Bet pasirinkau savanoriškai, taigi kaltinti lyg ir nėra ko.

Šalies nepriklausomybės šventė tradiciškai pažymėta eitynėmis, kuriose pati nedalyvauju dėl tam tikrų asmeninių sumetimų. Tačiau sudalyvauti mūsų ratuotų plieninių žirgų savininkų klubo irgi tradiciškai jau daug metų rengiamame koncerte visada stengiuosi. Taigi ir šį kartą nepatingėjau jau 16 valandą užsukti į „Propagandą“, kur visus susirinkusius žadėjo linksminti keturios lietuvaičių komandos, o jų šou turėjo apvainikuoti saulėtosios Italijos atstovai. Ryžausi „paaukoti“ pusę sekmadienio dar ir dėl to, kad „Tėvynei“ manau esant labai gerą būdą atžymėti tautinę šventę ir galiu tik pagirti organizatorius už didelį ir nenuilstamą pasišventimą šiam reikalui.

Taigi JUODVARNIS Sunkiąją patriotinę muziką grojantys jaunuoliai kelis kartus spėjo pakliūti akiratin, ir visus juos paliko labai malonius įspūdžius. Šį kartą jie, sprendžiant iš publikos reakcijos, pateko ne visai į jų muzikai tipišką aplinką, bet lietuvybės gaida nugalėjo ir čia. Smagaus pasirodymo eigoje gana vangiai reagavę žmonės pagaliau išsijudino ir pabaigoje jau visai entuziastingai bujojo. Kažkodėl prisiminiau gražiąją mūsų liaudies pasaką apie dvylika brolių juodvarnių. Mėgsta šį motyvą mūsų sunkiosios muzikos atlikėjai – ir „Obtest“ albumas taip tituluojamas, o čia, žiūrėk, ir visa grupė taip pasivadinusi… Gera grupė. Lauksime kitų susitikimų.

Kas gi nežino roko scenos veteranų, kurie jau daugiau kaip tuziną metų neša niekintos, draustos, kritikuotos, koneveiktos, o galiausiai ir pagirtos muzikos vėliavą? Ji ne trispalvė, tačiau šie solidūs vyriškiai, kaip kokie piligrimai, tvirtai eina koja kojon ir laikosi kadaise užsibrėžto tikslo. Teisingai, jų grupė ir vadinasi PILIGRIMAS. O jos visada laukia ir ją gerbia kelios melomanų kartos. Šį kartą pasikvietę senuosius rokerius į šventinį koncertą, organizatoriai pataikė tiesiai į dešimtuką. Publika kaip reikiant įsilinksmino, daugelis net užmiršo žiūrėti mažosios salės ekrane besisukančius pernykščio festivalio „Kilkim žaibu“ vaizdus. Salėje pasidarė jei ne ankšta, tai karšta tikrai. Tiek nuo šėlsmo, tiek nuo gerai žinomų šios grupės hitų. Lietuviškų – ar daug naujosios kartos grupių taip gerbia savo kalbą? Na, ne pamokslams čia vieta, bet Piligrimiečius verta gerbti dar ir dėl to. Šaunus pasirodymas, kupinas energijos ir nuoširdumo. Ir tai lietuviško roko istorija…

Kad istorijos nesuklastosi, netrukus imasi įrodinėti DIKTATŪRA, vienintelė dalyvavusi visuose „Tėvynei“ koncertuose. Jos galima nemėgti, ignoruoti ar nuo jos kaifuoti – vis tiek šie vyručiai yra tokie kokie yra. Pasklinda keistos kalbos, neva jie susipyko su šiaip itin gausiai į jų pasirodymus susirenkančių skinų subkultūros atstovais ir šie neateis į renginį. Tiesa, pastarųjų gretos išties buvo kur kas retesnės nei kitus metus, bet kad DIKTATŪROS repertuaras buvo entuziastingai palaikomas, tai faktas. Ir trispalvė plaikstėsi, kaip turi būti. Ir „Lietuva lietuviams“ skambėjo, nors šį šūkį daug kas vertina dviprasmiškai. Ir kone mintinai žinomos patriotinės (oponentus jau girdžiu tariant „nacionalistinės“) dainos liejosi laisvai. Ką gi, retai matoma komanda sutvojo išties smagiai ir tik po geros valandos paliko sceną. Kam?

Ogi čia gana netikėtai pakviestai gotiškąjai SIELAI. Susidarė įspūdis, kad grupės buvo renkamos pagal tokius kriterijus: lietuviškas pavadinimas – lietuviški tekstai, o muzika, sakykim, suderės savaime. Ko gero, tai ir buvo renginio, kurį asmeniškai gerbiu, matau daug jo gerų pusių ir linkiu geros kloties, koziris. SIELA dainavo iš visos sielos, kas tikriausiai pasiekė ir kitų sielas. Štai koks eilėraštukas gavosi. O jei rimtai, šios uteniškių grupės dainos man itin savos ir mielos, ir svarbiausia – nenusibostančios. Tai ir stengiuosi nepraleisi progos juos pamatyti. Štai ir čia lietuviški tekstai, ir jų klausantis supranti vienos archajiškiausių kalbų grožį. Ne lingvistines tiesas dėstyti čia ruošiuosi, tiesiog sakau, kad savo žodžio menkinti nevertėtų…

LEGITTIMA. Dar gerokai prieš italų pasirodymą teko su jais pabendrauti prie baro – pasirodė savi, linksmi, net juokingi vyručiai. Įsivaizduokite, ką jie turėtų išdarinėti ant scenos? Po kiek ilgesnės pertraukos netrukus tai ir pamatėme. Pankiška dvasia, itališkas romantizmas, linksmi plaučiai ir patriotinės nuotaikos – taip trumpai galima apibūdinti šį kvartetą. Nors dainos gana vienodos, tačiau itin nuotaikingos ir smagios. Tada jau įsismagino ir pogo mėgėjai, ir visi kiti, dar pasilikę salėje. Ypač įsiminė kūrinys apie legionierius, kurio žodžių, aišku, nesuprasi (italai irgi patriotai – dainuoja sava kalba), bet dvasią pajusti gali kuo puikiausiai. O čia nei iš šio nei iš to keli aistruoliai ėmė šlovinti B.Musolinį, kas LEGITTIMA vyrukams, atrodo, labai patiko. Tai ir užkūrė jie dar karštesnę pirtį, kuri, rodos, niekada nesibaigs…

Nenoriu per daug liaupsinti šio renginio, nes Zaratustra neleidžia :). Bet vis tiek jis, nori to kas ar ne, tampa savotišku trankiu pavasario šaukliu ir vieninteliu tradiciniu renginiu, vykstančiu tą pačią dieną – tą, kurios minėjimui jis ir skirtas. Taigi pasveikinkime vieni kitus „kitaip“ sutikus dar vieną kovo 11-ąją. Tegul tai bus triumfo, o ne neapykantos diena…