TEMNOZOR: „Kvėpuojame senovės Rusijos dvasia“

Rusijos folk/black metalo grupės TEMNOZOR dalyvavimas šiemetiniame senųjų tradicijų ir sunkiosios muzikos festivalyje „Kilkim Žaibu XII“ daugeliui sukėlė įvairiausių minčių ir klausimų. Kodėl jie? Kodėl pas mus? Ar grupę lydintys prieštaringi gandai yra tikri? Galų gale, ką jie patys mano apie TEMNOZOR kūrybą ir savo pasirinktą kelią? Visa tai mums patiems buvo labai įdomu sužinoti. Esame dėkingi grupei, jog nepagailėjo laiko ir pasistengė išsamiai atsakyti į visus mus dominančius klausimus. Šiltas bendravimas ir pagarba besidomintiems nuteikė labai maloniai. Gavome daugiau nei tikėjomės. Tikimės, kad šis ilgas ir nuoširdus pokalbis padės geriau pažinti grupę ir jums.

Kails! Kaip laikosi TEMNOZOR gauja? Kiek žinau, šiuo metu intensyviai ruošiatės koncertams Lietuvoje ir Baltarusijoje.

Hails! Viskas klojasi puikiai. Taip, šiuo metu repetuojame kūrinius pasirodymams Lietuvoje ir Baltarusijoje.

Prisiminus pirmuosius TEMNOZOR žingsnius ir palyginus su dabartine būsena, kaip manot, kas pasikeitė? Kokie tai buvo metai?

Heh, nuo dešimtojo dešimtmečio vidurio pasikeitė daugybė dalykų. Visas pasaulis pasikeitė dramatiškai. Pasikeitė mūsų šalis, ir, manau, į blogąją pusę. Manau, jog pasikeitėme ir mes patys. TEMNOZOR sudėtis keitėsi gana dažnai.

Kur kas lengviau pasakyti, kas nepasikeitė. O nepasikeitė senovės Rusijos dvasia, kuria mes kvėpuojame. Šiais laikais ji kažkur ir niekur. Giliai mūsų širdyse, aukštai mūsų danguje, ji plyti mūsų kraštovaizdžio dulkėse… Bet vis vien, tai yra niekur… ir visuomet su mumis.

Gal papasakotumėt apie meninę TEMNOZOR koncepciją, idėjas, kurias išreiškiate per savo muziką ir tekstus?

Koncepcijos natūraliai kito visuose albumuose. Kiekvienas mūsų albumas įkūnija to laiko, kuomet buvo sukurtas, dvasią ir atmosferą. Taigi, naujausias mūsų albumas „Haunted Dreamscapes“ yra bene siurrealistiškiausias iš visų mūsų leidinių. Daugelis jo aspektų siejasi su archajine Rusija ir „kitu pasauliu“. „Folkstorm of the Azure Nights“ buvo abstraktesnis ir galbūt asmeniškesnis. „Horizons“ ir „Fragments“ buvo energingi, karingi, vis dar nostalgiški.

Kaip jau turbūt pastebėjot, reikalai keičiasi kasmet, kiekvienu metų laiku, kiekvieną dieną. Vis dėlto, yra kažkas giliau, kas nepasikeitė. Šiomis dienomis TEMNOZOR man yra mistiškas muzikos ir poezijos išgyvenimas, derantis su mano asmenine kelione, istorija, tradicijomis ir Rusijos žemių folkloro siela.

Kiek jums svarbi žinutė muzikoje, žodžiai tarp eilučių?

Tekstai ir muzika yra vienodai svarbūs. TEMNOZOR atveju tekstai veikiausiai netgi labiau atspindi tai, ką norime pasakyti, kai tuo tarpu muzika yra foninė atmosfera, akcentuojanti poetiškumą.

Kai gavęs naujos muzikos ir pervertęs disko ar vinilo bukletą pamatau, jog kažkieno tekstai yra visiškai beprasmiai ar bendriniai, užrašyti tik „todėl, kad turi būti keletas žodžių vokalisto parėkavimui“, dažniausiai prarandu tolesnį domėjimąsi ta grupe. Deja, daugelis grupių yra būtent tokios. Visuomet turi būti reikšmė ir žinutė. Net jeigu ji skirta niekam, tėra desperatiškas vienišas verksmas tuščiame laukiniame miške.

Kas įkvepia jūsų tekstus?

Mūsų tekstų niekas neveikia. Jie gimsta iš kažkur aukščiau, iš kraujo atminties, iš pasąmonės, kažkur iš tamsiosios pusės…

Kasdien tenka susidurti su senąsias vertybes prarandančia visuomene, tradicinį mąstymą bei pasaulėžiūrą atmetančiais žmonėmis, skęstančiais kapitalizmo liūne. Ta srovė, prieš kurią mes einame, iš pažiūros tampa vis stipresnė… Ar tokios šių dienų realijos turi įtakos TEMNOZOR koncepcijai ir kūrybos procesui?

Praeityje mes norėjome savo muzika įkvėpti naująją jaunų žmonių kartą, kad jie būtų stiprūs ir didžiuotųsi tuo, kuo jie yra, kad pažintų savo šaknis ir gyventų nieko nebijodami. Tačiau tu negali žmogaus paversti į tai, kuo jis nėra. Mūsų protėviai turėjo laivus, pagamintus iš medžio, o vyrai buvo iš geležies, bet dabar mes turime laivus iš geležies ir vyrus iš medžio… Gyvenime nėra lygybės ir socializmas su visomis savo viliojančiomis formomis tėra utopija. Tad šiuo metu mes neturime tikslo tokiems skirtingiems mūsų muzikos klausytojams būtinai sakyti, ką jie turėtų daryti. Tie, kurie to verti, viską supras patys ir aš tik galiu juos pasveikinti. O tie, kurie to neverti, ką gi, tegul Jėzus Kristus ar Jehova gelbėja jų neegzistuojančias sielas.

Mes didžiuojamės tuo, kuo esame, mes turime tikslą pažinti save, būti savimi, net jeigu mūsų balsas nebus išgirstas ar suprastas. Galų gale, kai kurie iš mūsų šį pasaulį tikrai paliks su ironiška šypsena.

Savo muzikoje naudojate daugybę rusiškų elementų, kurie neabejotinai prisideda prie jūsų unikalumo. Ar jums svarbu būti atpažįstamiems kaip grupei iš Rusijos?

Greičiausiai mes „skambame rusiškai“ tiesiog todėl, kad esame rusai. Tikrai ne todėl, kad mes stengtumės būtinai pabrėžti klausytojui savo tautybę. Esame kas esame ir nesistengiame būti kuo nors kitu.

TEMNOZOR yra gan izoliuota grupė, jeigu taip galima išsireikšti. Galiu tik spėti, jog jūsų albumai neguli metalo muzikos parduotuvių lentynose Europoje ar kitose pasaulio dalyse, o koncertų organizatoriai bijo jus kviesti dėl galimos negatyvios publikos reakcijos ir pan. Kokia grupė TEMNOZOR yra pasaulio (arba tik Europos) akyse? Rusijoje?

Daugeliui metalistų TEMNOZOR niekuo neužkliūva, kai tuo tarpu dauguma paprastų žmonių mūsų nežino ir jiems nerūpim nei mes, nei mūsų muzika. Vis dėlto yra maža, bet agresyvi grupė pankų ir futbolo chuliganų, kurie save vadina „antifa“. Tai žmonės, kurie dievina Karlą Marksą, Mao Dzedungą ir Raudonąsias brigadas (jie tai vadina „kova už laisvę“), jiems patinka gyventi purve (tai vadinama „skvotinimu“), naikinti (kitus) mašinas (tai vadinama „protestu“), valgyti iš atliekų konteinerių (jie tai vadina „fryganizmu“, minimaliu išteklių panaudojimu), taip pat jiems patinka užpuldinėti muzikantus, kai jų yra žymiai daugiau; jie žinomi dar ir dėl sugebėjimo labai greitai bėgti (tai vadinama „antifašistiniu veiksmu“). Šie malonūs džentelmenai grasina metalo koncertų rėmėjams ir organizatoriams, metalo muzikos leidykloms, grupėms ir netgi paprastiems fanams, kuomet jie mano, jog viena ar kita grupė yra prieš kairiojo sparno politines pažiūras ir jų moralę (jie tai vadina „fašizmu“). Niekam tai iš tikro nerūpėtų, tačiau aukščiau minėtieji kvailiai nejaučia ribų – jie pateikia suklastotą informaciją spaudai ir televizijai, išgalvoja faktus, iškviečia policiją ir, kuomet iš to niekas neišeina, jie grasina savo oponentams fiziniu smurtu ir t. t.

Dauguma su muzika susijusių žmonių nenori prisišaukti problemų, tad jie paprasčiausiai pasiduoda ir nusileidžia agresyviems kvailiams, kurie netgi nesiklauso to (mūsų) muzikinio žanro. Žmonės, neturintys nieko bendro su juodojo/pagoniško metalo subkultūra, bando mus mokyti visko, kas teisinga ir kas bloga. TEMNOZOR atvirai atsisako priimti jų retoriką, tad antifa bando sukurti mūsų grupei blogą įvaizdį. Tačiau realybėje svarbiausia ne spekuliacijos, tad per pastaruosius ketverius metus Europoje sugrojome apie 10 koncertų. Visi jie buvo legalūs ir nei vieno iš jų metu nekilo problemų su vietos valdžia.

Smagu matyti, jog vis daugiau ir daugiau žmonių atmerkia akis ir, užuot paklusę provokacijoms, bando mąstyti savo galva.

Ar jaučiate kokį nors spaudimą ar kitas negatyvias reakcijas iš visuomenės – metalo muzikos medijos, pačių metalistų, politikų ir pan.?

Manau, jog moderniame pasaulyje kiekvienas asmuo jaučia spaudimą iš valstybės. Kalbant apie metalo mediją ir metalistus, žinoma, kad ne, niekuomet nejutome jokio spaudimo. Jeigu kam nors nepatinka mūsų muzika, tai mums visiškai suprantama, nes mes negrojame kiekvienam, daugiausia mes grojame patys sau. O kalbant apie politiką, tai aš nesidomiu šiuolaikine politika, taigi mes paprasčiausiai nesikertame šiuo aspektu.

Jūsų muzika yra savotiškas pagarbos ženklas protėviams – jų vertybėms, pasaulėžiūrai, santykiui su gamta. Šios temos atgaivintos ir išreikštos per palikuonių supratimą. Iš esmės joms nėra vietos šiandieniniame gyvenime, kuris vystosi žymiai greičiau, negu mes galime suvokti. Kaip manai, kodėl žmonės vis rečiau pažvelgia atgal ir ieško atsakymų protėvių išmintyje? Gamtoje?

Šiais laikais žmonės yra apskritai pernelyg atitolę nuo savo šaknų ir natūralios gyvenimo eigos. Nors kvailumas yra senas ir amžinas dalykas, sulig kiekvienas metais ir šimtmečiais jis tik auga. Mes gyvename masinio vartojimo pasaulyje, pilname šventeiviškų moralų ir silpnavališkų savęs teisinimų. Manau, jog būtent todėl žmonėms taip sunku būti išmintingesniems.

Vis dėlto daugelis žmonių, kurie ima klausytis mūsų dainų, kuo puikiausiai priima tai, ką jie girdi. Netgi kai kurie žmonės iš vyresnių kartų, neturinčių nieko bendro su juodojo/pagoniško metalo scena ir subkultūra. Galimas daiktas, jog mūsų muzika paliečia kažkokias labai senas stygas giliai jų sielose.

Kartą, grįžtant į 2007-uosius, grojome istorinės architektūros muziejuje po atviru dangumi Transilvanijoje (Rumunija) naktį. Pasiklausyti mūsų atliekamų dainų atėjo ir muziejaus administracijos darbuotojai. Jie liko iki pasirodymo pabaigos ir mums nulipus nuo scenos jie garsiai išreiškė savo dėkingumą ir susižavėjimą tuo, ką išgirdo. Nors mes ir nesistengiame tapti populiarūs, manau, tai buvo tokia nuoširdi reakcija iš žmonių, kurie neklauso tokios muzikos ir neturi jokio supratimo apie rusišką pagonybę, jog mes buvome maloniai nustebinti.

Ką manai apie albumo išleidimą? Tai svarbus momentas muzikantams, grupei. Bet po to ji tampa kažkiek priklausoma nuo klausytojų, kurie tikisi, jog kitas albumas bus tokios pat stilistikos, paremtas ta pačia ideologija, bet kartu ir atsiduodantis šviežumu, papildytas naujais elementais; geresnis, nei buvo prieš tai. Ar tai kaip nors įpareigoja jūsų grupę?

Yra grupių, kurios savo muziką kuria dėl pinigų ir garbės, bei yra ir grupių, kuriančių dėl asmeninių priežasčių ir motyvacijos. Manau, jog priklausome pastarajai kategorijai. Mes niekuomet nereikalaujame jokio užmokesčio už koncertą (išskyrus kelionės išlaidas bei apgyvendinimą), o augant nemokamų mp3 siuntimosi tendencijoms, mes netgi negavome jokio piniginio atlygio už savo paskutinį albumą – visi pinigai buvo skirti padengti studijos, disko apipavidalinimo, įpakavimo ir gamybos išlaidoms.

Manau, jog tęsime albumų įrašymą tol, kol jausime vidinį poreikį tai daryti, net jeigu žmonės liautųsi pirkę mūsų muziką. Žinoma, nei viena grupė nepasakytų „ne“ papildomiems pinigams, kurie galėtų būti panaudoti įsigyjant geresnius instrumentus ir įrangą, nuosavą automobilį turams bei įgyvendinti gausybę kitų su muzika nesusijusių veiklų ir hobių… Tačiau tokiems dalykams tapus pagrindiniu tikslu, tai be jokios abejonės paveikia muzikos kokybę. Tad mūsų muzika nėra darbas, iš kurio mes bandome gauti kiek įmanoma daugiau pinigų. Mes jau pakankamai išaugę iš paaugliškos svajonės tapti roko žvaigždėmis, haha… Tad mums, bent jau man, būnant su TEMNOZOR dvasiniai aspektai yra kur kas svarbesni.

Kaip jūsų naująjį albumą „Haunted Dreamscapes“ priėmė klausytojai? Ar pardavimai ir įvertinimai skiriasi nuo ankstesnių diskų?

Atsiliepimai daugiausia buvo teigiami. Tuo pačiu, žinoma, su gan senomis grupėmis, turinčiomis bent šiokią tokią istoriją, visuomet tas pats: visada bus žmonių, inkščiančių dėl naujo albumo, nes jie norėjo vieno iš ankstesnių albumų kopijos ir pan. Tad neįmanoma (nėra prasmės) patenkinti kiekvieno norus.

Aš esu visiškai įsitikinęs, kad grupė (kaip ir kompozitorius, dailininkas ar kinematografas) niekuomet neturėtų leistis į kompromisus ir supaprastinti savo meną tik todėl, kad patenkintų platesnių masių skonį. Kita vertus, mes turėtumėm kurti aukštesnes meno formas, kad žmonės (auditorija) pajustų, jog jie turėtų įsilieti į aukštesnius standartus. Tai yra skirtumas tarp kultūrinės evoliucijos ir kultūrinės degradacijos.

Koks tai albumas jums patiems?

Kaip jau minėjau aukščiau, tai bene siurrealistiškiausias TEMNOZOR albumas. „Haunted Dreamscapes“ esmė tame, kad reikia šiek tiek daugiau laiko (nei ankstesniuose albumuose), kad jį perprastum… Jis labiau atmosferiškas ir, tikriausiai, detalesnis kai kuriais aspektais. Tad reikia šiek tiek laiko, kad atrastum tikrų paslapčių, glūdinčių viduje.

Pasirodymas „Kilkim Žaibu“ festivalyje bus pirmoji TEMNOZOR pažintis su mūsų šalimi, publika. Ar buvote ką nors girdėję apie šį ilgametį festivalį? Koks jūsų požiūris į tokio tipo renginius?

Apie „Kilkim Žaibu“ išgirdau prieš keletą metų, kuomet čia groti buvo pakviesti NOKTURNAL MORTUM. Manau, jog išties šaunu, kuomet žmonės gali švęsti savo senas pagoniškas šventes, ir bent jau pamėginti atkartoti savo protėvių būdą.

Kaip manai, kokia ateitis laukia tokių renginių ir pačios pagan/black metalo muzikos?

Deja čia, Rusijoje, tokie festivaliai yra vargiai įmanomi, nes vietinė valdžia neremia atgimstančių senųjų pagoniškos Europos tradicijų ir švenčių. Rusijos Federacijos vyriausybės paramą gauna atlikėjai, kurie visiškai nieko bendro neturi su Rusijos dvasingumu ar tradicine kultūra. Festivalis čia galėtų būti uždraustas vien todėl, jog kažkas iš sėdinčiųjų valdžioje mano, kad atliekamos muzikos stilius yra netinkamas arba grupių skleidžiama žinia nedera prie jų jaunimo skatinimo koncepcijos.

Kita vertus, daugelis pagoniško metalo koncertų ir festivalių organizatorių Europos Sąjungos šalyse susiduria su kita problema, vadinama „antifa“. Apie juos jau kalbėjau ankstesniuose atsakymuose.

Jeigu (pagan/black) metalo muzikos bendruomenė nebus pajėgi priešintis šiems įžūliems kvailiams, kad galėtų apginti savo pačių teises klausytis muzikos, kurią mėgstame, ir švęsti savo senosios Europos pagoniškas šventes taip, kaip mes to norime, tuomet, manau, tokių puikių renginių ateitis neatrodo šviesi. Prieš mus nusistačiusių žmonių nėra daug ir jiems dar labai toli iki buvimo drąsiais, nes fiziškai jie puola tik tuomet, kai jaučia, jog skaičiumi ženkliai lenkia oponentus; jų išvaizda yra nesubrendęs svetimų ir ekstremistinių kairiojo sparno idėjų kokteilis; jų argumentai paremti melu ir išgalvotais faktais, jų hobis yra sukurti problemą ir pabėgti.

Jeigu mūsų bendruomenė pati organizuos pasipriešinimą šiam būreliui nevykėlių, tuomet mes galėsime mėgautis muzika ir renginiais, kuriuos mėgstame. Viskas priklauso nuo mūsų pačių – festivalių organizatorių, grupių ir jų paramos, nuo kiekvieno klausytojo, ateinančio palaikyti mėgstamą grupę ir išreikšti pagarbą savo protėviams. Jeigu mes esame stiprūs, ateitis yra mūsų rankose, bet jeigu esame silpni, tuomet kiti už mus nuspręs ką, kada ir kaip mes turėtume daryti. Buvimas nuolankiu turėtų žeisti kiekvieno mūsų savigarbą. Nepasiduok!

Ko galima tikėtis iš TEMNOZOR pasirodymo festivalyje „Kilkim Žaibu“?

Nekoncertavome beveik pusantrų metų nuo paskutinio mini turo Europoje „Haunting The Europe“, taip pat mūsų gretas papildė naujas koncertinis būgnininkas, tad visi turime palaukti ir pamatysime, kas iš to išeis…

Šiemet festivalis bus apjungtas su vasaros saulėgrįžos švente. Kaip ji švenčiama jūsų krašte/šalyje? Ar yra išlikusių įdomių ir autentiškų papročių?

Taip, žinau, jog vasaros saulėgrįža Lietuvoje vadinama „Rasomis“ ir, kiek man žinoma, jūsų šalyje tai yra valstybinė šventė.

Rusų kalboje pagoniška vasaros saulėgrįžos šventė buvo vadinama „Rusalii“ arba „Kupala“. Ji buvo plačiai švenčiama nuo pačių seniausių pagonybės laikų iki 20 amžiaus pradžios kaip viena pagrindinių nekrikščioniškų liaudies švenčių. Senovėje ją vesdavo raganius ir jo pasirinktas svečius priimantis šeimininkas. Ritualinės dainos buvo dainuojamos pritariant mediniams pučiamiesiems instrumentams, o ritualiniai šokiai turėjo publiką hipnotizuojantį efektą. Kiekvienam šventės dalyviui būdavo patiekiamas specialus žolelių midus, taip pat turėjęs ritualinį poveikį, išlaisvinantį protą ir sąmonę. Šventimas tęsdavosi žaidžiant ritualinius žaidimus, tokius kaip masines kovas, pinant gėlių vainikus, šokinėjant per laužus ir nuogiems maudantis upėse. Po to jaunos poros galėjo pirmą kartą paragauti savo fizinės meilės vaisių.

Krikščionių bažnyčia labai įnirtingai stengėsi uždrausti šiuos papročius, tačiau daugeliu atvejų visa tai nedavė jokių rezultatų. Yra žinoma, jog netgi Rusijos princai ir princesės dalyvaudavo Rusalii šventėse. Rusijos liaudies kultūra galiausiai buvo visiškai sunaikinta pilietinio karo metu ir ilgą laiką valdant sovietams.

Dabar ši šventė nėra oficialiai valdžios priimta, tačiau žinoma, pasitaiko bandymų šias tradicijas iš naujo pristatyti šiuolaikiniams rusams. Dažniausiai tai organizuoja keletas neopagonių grupių ar folkloro entuziastų, tačiau visame tame aš nematau didesnio pasisekimo.

Na, esu nuoširdžiai dėkingas už tavo laiką ir mintis. Likite dievais bedieviams!

Ačiū už susidomėjimą bei nuodugnų interviu. Netrukus pasimatysime „Kilkim Žaibu“!