Talino „širdyje“ – nakties serenados, vaiduokliai ir simfonijos

Ką gali pasiūlyti Suomija sunkiosios muzikos gerbėjui? Tūlam juoduliui – tuziną black metalo grupių. Tam, kurio širdis linksta prie skambesnių melodijų – visą CHILDREN OF BODOM klaną ir nuo jų besiskiriančius melodinguosius. Nūnai užėjus naujojo power metalo madai, daug kas žavisi STRATOVARIUS ir į juos panašiais saldžiabalsiais gražuoliukais. Ir yra čia dar viena komanda, kurios patiekiamas poweris įdarytas simfonijomis ir užpiltas klasikinės muzikos padažu. Jos populiarumą didele dalimi nulėmė neeilinio balso vokalistė Tarja Turunen ir neįmantrus, visiems suprantamas, bet vis dėlto patrauklus skambesys. Supratote teisingai – tai NIGHTWISH.

Prieš pradėdami eilinį europinį turą, jie nusprendė tiesiogiai parodyti, kokios panašios estų ir suomių kalbos. Kitaip tariant, net dvi dienas „apšilti“ Taline. Tą tuoj pat suuodė ir lietuvaičiai, kurių trejos dešimtys, užmiršę pašaipas estų atžvilgiu ir ne visada draugišką pastarųjų nusiteikimą, paskutinį gegužės savaitgalį išdūmė į tolimiausią Baltiškąją sostinę. Tiesa, ne visiems teko garbė ją pasiekti, mat vienas visai neišsiblaškęs veikėjas sugebėjo vietoje paso pasiimti „Sodros“ knygelę (įdomu, kam jis ketino rodyti savo metines pajamas?). Užtat pasieniuose labai pasijuto buvimo ES privalumai, nes pagaliau važiavome pro atskirus „vartus“, o pasai buvo tik peržiūrėti.

Vakarop uosto prieigos sulaukė mūsų autobuso, o iki Talino senamiesčio, kurio pačioje „širdyje“ NIGHTWISH kvietė į „Von Krahl“ teatrą, teko pasivaikščioti. Netrukus rankose jau turint bilietus ir laisvo laiko, galėjome įvertinti beveik suomiškas Estijos sostinės užeigų kainas ir estišką aptarnavimo tempą. Patikėję, kad koncertas nevėluos, dar prieš 20 val. įžengėme pro duris, kurios, kaip ir visas pastatas, panašėjo į sandėlį, o ne į teatrą. Viduje toks įspūdis tik sustiprėjo, bent jau aš pasijutau kaip avangardiniame klube. O pamačius salytę, kurioje, įskaitant ir balkoną, vargiai sutilptų 200 žmonių, pasidarė įdomu, kur dėsis tie 400 (maždaug po tiek bilietų buvo parduota į abiejų dienų koncertus). Na, dar laiptai, bet tuomet, norint iš balkono nusileisti prie baro ar dar kai kur, tektų išmokti Tarzaniškų įgūdžių. Čia žvilgsnis nukrypo į avangardinę teplionę ant lubų, o paskui – į kabančius apverstus stalą su puodeliais bei žvakide ir kėdes virš mažutės scenos. Na, keli žmonės tilptų ten, bet kur surasi leviataną ar žmones vorą/šikšnosparnį? Galvosūkį netrukus išsprendė vaizdas ekrane, kuriame šmėžavo kita scena. Paaiškėjo, kad yra antra salė, kurios žymiai didesnėn scenon įžengs NIGHTWISH narių kojos. Šioji mažoji skirta tik apšildančioms grupėms.

Taline irgi vėluojama, renginys prasideda daugiau nei po pusvalandžio. Visų akivaizdon stoja šešetas estų WHISPERING FOREST muzikantų, su sunkiasvoriu vokalistu ir labiau į teatro solistę panašia, juodą tualetą baltu boa paįvairinusia vokaliste priešakyje. Smalsu išgirsti devynerių metų patirtį turinčią grupę, nors pagal apibūdinimą daug iš josios nesitikiu. Tamsi, gotiškai groteskiška, doomiškai melancholiška muzika su vyriško/moteriško vokalo tandemu, daug kartų girdėta, jau tapusi savotišku šablonu. Bet turbūt mėgiama vietinių, keliančių ovacijas po kiekvieno kūrinio. Ypač džiūgauja sijonuoti ir suknelėti gočių siluetai, kurie toli gražu ne tokie ekstravagantiški kaip mūsų padangėje, bet žymiai skoningesni. Na, kaip nepastebėsi nertomis pirštinėmis aptrauktose rankose laikančios gyvą rožę bei vėduoklę jauniklės, stovinčios netoli pulto lipnia juosta padarytame aptvare. Eksponato rankomis neliesti. Tiesa, muzika. Viena po kitos skambančios panašios kompozicijos, kurias išskirti padeda geras įgarsinimas. Vokalistai geri, instrumentalistai vidutiniški, taigi kyla klausimas, ką WHISPERING FOREST veikė nuo 1995 m.? Pasirodymas artėja prie valandos, o aš vis godžiau žiūriu į senovinį langą už scenos, įsivaizduoju pro jį įskrendant šikšnosparniu virtusį grafą Drakulą, kurio sparnų sukeltas vėjelis tapo būtinas išrasojusiai kaktai ir vis tankėjančiam kvėpavimui. Didysis vampyras taip ir neatskrido, bet scenoje pasibaigia veiksmas. Ką gi, pagaliau į gryną orą. Čia paaiškėja, kad organizatoriai į lauką nusprendė neleisti iki pat pabaigos, tik į uždarą terasą vidiniame kieme. Nors tiek gerai, nes plaučiai jau visu pajėgumu šaukia apie oro trūkumą.

Po pertraukos į kiek pravėsusią salytę pakviečia dar vienų estų, KANTOR VOY, akordai. Tai iš legendinių CARNIFEX griuvėsių vos 2003 m. iškilusi grupė, kurios avangarde – ne vienoje jų komandų matomas Kaido veidas. Tiesa, čia jis pasipuošęs baltais marškiniais, turbūt priklauso pagrindiniam viso šou organizatoriui. Netrukus senuosius skliautus užlieja puikus progresyvusis metalas, kažkiek primenantis latvius NEGLECTED FIELDS, bet, ko gero, dar brandesnis. Kaido čia visas jėgas atiduoda dainavimui, nors jo vokaliniai duomenys nelabai stiprūs. Muzika panaši į kitų „progresuotojų“, bet Baltiškoje scenoje tai maloni staigmena. Kompozicijos sudėtingos, dėl besikeičiančio tempo ir motyvų gausos verčiančios įtempti smegenis, bet grojimo lygis iš tiesų aukštas. Ypač sužavėjo būgnininko darbas. Pastarojo įsijautimas į ritmiką ir techniškumas nekelia abejonių profesionalumu. Toks pat laikas, kuris vertė nuobodžiauti grojant WHISPERING FOREST, dabar pralekia beveik nepastebimai. KANTOR VOY perspektyvos net labai geros, kad tik išgirstų jųjų muziką kokia nors užsienio leidybinė kompanija! Nors tas gana realu, nes, kaip bebūtų liūdna, latvių ir estų metalo grupės žymiai toliau pažengusios už mūsiškes tiek požiūriu į kūrybą, tiek muzikos promocijos srityje.

Ką gi, dabar reikia atsipūsti kaip reikalas. Į kiemelį suguža nemažai žiūrovų, taigi ir ten greitai pasidaro ankštoka. Atvėsę daugelis jau kyla į antrą aukštą, kur susispiečia ties scena, pratęsiančia audeklu pridengtą arką. Čia jau panašiau į teatrą, taigi laukiame suomių spektaklio. Laukti tenka ilgokai, salėje, kuri ne didesnė nei mūsų „Mulen Ružo“, darosi panašu į sauną, taigi kyla baimė ne tiek dėl pabaigos laiko (mat vairuotojas liepė žūt būt ateiti iki 1 val.), kiek dėl to, kaip pavyks ištverti visą šią peklą. Bet ji netrukus dingsta, kai žydrų ir baltų prožektorių šviesose išryškėja penki siluetai. Kas nežino, be Tarjos po NIGHTWISH vėliava groja gitaristas Emppu Vuorinenas, klavišininkas Tuomas Holopainenas, bosistas Marco Hietala ir būgnininkas Jukka Nevalainenas. Iš karto pasakysiu, kad šviesų efektai taip puikiai parinkti ir suderinti, jog gana minimaliomis išlaidomis pavyko sudaryti ne vieną tūkstantį kainavusio apšvietimo įspūdį. NIGHTWISH taip pat nežadėjo jokio įspūdingo šou, tačiau nuskambėjus pirmiesiems akordams ir visą teatro pastatą užliejus „stebuklingam“ Tarjos balsui, jokio šou nė nereikėjo. Čia dar Marco „derėjosi“ su publika, kalbėti suomiškai ar angliškai (laimei, vis dėlto prašneko pastarąja kalba, antraip šimtas lietuvių ir latvių nė velnio nebūtų supratę). Pradėta kūriniais iš ką tik pasirodžiusio albumo „Once“, kurių simfoniškai/klasikinis, bet tuo pačiu modernus power metalo skambesys pademonstravo muzikos brandumą ir savotiškumą. Vokalistės arijos ir antrinantis Marco (beje, panašaus į buvusį švedų AT THE GATES frontmeną) vokalas, taip pat užtikrintas visų muzikantų darbas privertė išsižioti iš nuostabos net ir tuos, kuriems ne itin patinka tokia „lengva“ muzika. Tuo tarpu pirmųjų CD kompozicijos (iš viso ilgametražių studijinių darbų jau penki) leido palyginti, kaip nuo eilinio powerio pavyko pasiekti šio stiliaus aukštumų. Štai muzikantai suokalbiškai delsia pristatyti kažkokį kūrinį, bet greit paaiškėja, kad pastarasis labai tiks tokiai aplinkai (na, ne opera, bet vis kažkas panašaus). Dar nesupratote? Taip, pagaliau ir NIGHTWISH į savo repertuarą įtraukė garsųjį „Phantom Of The Opera“. Tiesą sakant, net keista, kad jie to nepadarė anksčiau, nes išgirdus, kaip galingai ir žaviai nuskambėjo Tarjos ir Marco duetas, neliko abejonių, kad tai turbūt geriausias variantas, kokį teko girdėti.

Vėl vienas už kitą gražesni kūriniai, kol ateina eilė pareikšti solidarumą su jau iširusiais MEGADETH, t.y. sugroti jųjų „Symphony Of Destruction“. O kaip puikiai nuskambėjo koveris (aišku, šįkart be Tarjos), tikras saldainis brutalesnės muzikos mėgėjams. Salėje, rodos, nedaug trūksta, kad susikondensavęs prakaitas imtų lašėti nuo lubų, bet niekam tai nė motais. Šėlsmas, melodingumas, arijos, serenados, simfonijos, plaukų jūra, erdvę skrodžiantys šviesų srautai, rankų miškas, žiebtuvėlių liepsnos, fotoaparatų blyksniai, į mobiliuosius rašomos melodijos ir vaizdai, ovacijos…Tuštuma, nusivylimas, energingas kvietimas bisui, dar kelios dainos, į salę skriejantys rankšluosčiai ir būgnų lazdelės (viena, beje, atkeliaus į Lietuvą), nuoširdi padėka publikai, nusilenkimas, tuštuma. Tai finišas, po daugiau nei pusantros valandos, kurios beveik nesijautė. Laimingų veidų masė, lėtai judanti klastingu laiptų labirintu link rūbinės, po to į lauką. Atsipūtimas ir malonių įspūdžių „virškinimas“, trumpas pasivaikščiojimas po naktinį Taliną, autobusas. Čia paaiškėja kone anekdotiška situacija: du mūsiškiai, neįtikėtinai spėriai atsidūrę viduje, pasirodo, nematė NIGHTWISH! Kaip čia taip? Ogi vienas išėjo į lauką po KANTOR VOY pasirodymo ir buvo atgal neįleistas. Antrasis pasirodė besąs dar „išradingesnis“, nes iš terasos sugrįžo į tuščią salę (ne tai, kad pažiūrėtų, kurlink visi eina), sumąstė, kad NIGHTWISH nebus, ir patraukė „namolio“… Ką čia bepridursi.

Toliau, kaip visada, neįdomioji dalis, kai pavargusi gauja suminga naktiniu keliu skriejančiame autobuse, su vienintele mintimi: greičiau namo! O rytas išaušta jau Lietuvoje. Nakties šnabždesio atgarsius nušvietė saulės spinduliai, bet juk yra ir tamsioji pusė, taip pat ir mūsų sąmonės. Josios slėpiniuose ir užsiliko NIGHTWISH noktiurnas, mistiškas, paslaptingas, nepakartojamas…