Tą žymųjį šeštadienio rytą...

..aš kėliau labai anksti. Privertė aplinkybės – iki pietų turėjau pakilti sulyg žaibu, tad apie šeštą valandą ryto, dar būdamas savo gimtojoje zuostinėje, nupėdinau į kioskelį ir ten, nelyginant patyręs sprinteris, paėmiau žemą startą. “Šešis Utenos stipraus ir pora Estrelos mėlyno,” – kaip iš natų sudiktavau kioskelio darbuotojai, mase prilygstančiai solidžiai beliašų pardavėjai.

Dešimtą valandą jau buvau smagiai apsivaišinęs, tad, pastebėjęs Valią prie savo buto durų, iš pradžių nesupratau jos atvykimo motyvų. “Varom y Kylkym Žaeibū. Ševėlys greičiau, Saša laukia… davai nūū”, – tąkart subylojo mano pirmoji mokyklos meilė, su kuria šeštoje klasėje žaidėm daktarus. Pagriebęs likusius tris Utenos raudonus ir porą dar beveik švarių kojinių, nudardėjau laiptais tiesiai į Aleksandro ir, tuo pačiu, Folskvageno džetą.

Ties ketvirtu brazilų laiduotuvių folkloro ansamblio disko prasukimu mes jau buvome poilsiavietėje prie Joniškio, vadinamo “Broliai artojai” ar kažkaip panašiai. Gyvybiniai resursai jau buvo išsekę, tad teko užsisakyti vietinio alaus. Įstabus skonis ir pagarbą keliantys laipsniai greitai įtikino mus atgulti šalia tvoros. Visgi, prasidėjus grupių pasirodymams, aš tai-či akių fokusavimo mankštos dėka sugebėjau pasiekti festivalio teritoriją ir pasirėmęs į kelius (berods, savo) pradėjau klausytis folklorinės muzikos.

Neužilgo atgavęs ir virškinimo dovaną, nemirkteldamas nušuoliavau prie geltonos palapinės ir nedvejodamas įsigijau nuo praėjusių metų festivalio brandintą keptą duoną, kurioje su malonumu palikau keletą senokai klibėjusių dantų.

O koncerte pasirodė, kaip įprasta tokiam festivaliui, grupės iš Lietuvos, Latvijos ir Kauno. Pastarųjų buvo trys, o tarp jų ir mano numylėtiniai NAHASH, kurie scenoje degino ne tik fakelus, bet ir plaukus. Vėliau pasirodė ir grupė-suomiai, kurių gitaristas, kiek mano anglų kalbos žinios leido suprasti, susirgo nelygioje kovoje su artojų alumi.

Kažkuriuo momentu, eidamas WaClovo link, sutikau savo buvusį kolegą-bosistą iš legendomis apipintos ir kultu užmacavotos grupės AngyzzZ. Po bučinių į skruostus ir glėbesčiavimosi drauge sutikome, kad rudenį reikia daryti rejunijinion tūr, o gal net ir įrašyti debiutini albumą. Mačiau netoliese ir grupės smuikininką, bet dėl jo jauno amžiaus ir įžūlaus būdo tąkart net nebandžiau kalbinti. “Pats prieis,” – buvau tikras.

Visgi priėjo ne jis, o kažkuomi nepatenkintas ir dar trumpai kirptas jaunuolis. Dėl laipsnių organizme skirtumo mums nesisekė bendrauti, ko pasekoje truputį nukritau ant minėto jaunuolio kietos konsistencijos bato. Tačiau tai anaiptol nesugadino mano nuotaikos, o netgi pakėlė apetitą. Tad, nedelsiant nutraukęs diskusiją, įsiveržiau į prie pat poilsiavietės esantį restoraną ir akimirksniu užsisakiau spagečių su makaronais ir kumpio padažu.

Deja, pastarasis patiekalas pasirodė esanti paprasčiausia svogūnų užkepėlė, kurią sekmadienio rytą teko palikti netoliese esančio miškelio gyventojams. Atlikęs ši dosnų žestą, buvau maloniai ir rusiškai pakviestas į automobilį, kuriuo vėliau mane saugiai parvežė namo. Grižęs tengi ir užsidaręs savo kambaryje, ėmiau nepaliaujamai dalintis įspūdžiais su savo ir interneto draugais apie festivalį, į kurį tų pienburnių neišleidžia tėvai. O atsikėlęs pirmadienį pagaliau suvokiau, jog jau noriu ir beveik galiu valgyti…