Sunkusis spalio 17-osios penktadienis Vilniuje

Foto: Crazyte. Daugiau foto: čia >>

Kai artėja penktadienis, sunkios darbo savaitės pabaiga, ir tau nesinori nieko, tik ramaus ir šilto poilsio, pradedi svarstyti: ar reikia kažko dar sunkesnio? Tokia štai nuotaika apniko prieš spalio 17 d., kuomet ant to paties šunų apdergto ir kerzinių batų nekart mindžioto Tauro kalno nusimatė metalinė fiesta – VADER 25-mečio benefisas.

Jau nekart girdėjau klausimą: kiek gi galima žiūrėti tų pačių grupių šou? Štai ir dabar, tiek lenkų komandą, tiek ne mažiau garsų „supportą“ GRAVE jau mačiau po kokius penkis sykius. Vis dėlto įveikusi tingulį, be to, vedina smalsumo išvysti ZONARIA, ropščiuosi į kalną ir vėluodama pusvalandį… nebepamatau pirmosios grupės. Kažkas sufleruoja, kad tai nebuvo žadėti GILLA BRUJA. Nežinau. Ir tariu sau: nevėluojantys koncertai šiuo požiūriu irgi nelabai gerai. Tiek to.

Pusę aštuonių vakaro užeinu į galbūt jau paskutinius mėnesius skaičiuojantį „Mulen Ružą“ (kad jis tik ilgiau gyvuotų) ir patenku į geros žmonių minios sūkurį. Čia, kaip visada, begalės pažįstamų ir dar daugiau pašnekesių, bet štai jau ruošiasi švedai ZONARIA. Taigi nešina troškulio malšinimo priemone neriu salėn, kurioje, reikia pripažinti, jau sunkoka kvėpuoti. Ir pataikau kaip tik į šou pradžią.

Ką naujo gali pateikti vieną iš esminių Europos metalinių scenų išugdžiusios šalies atstovai? Specialiai prieš tai nesinaudojau visagalio interneto paslaugomis, kad susipažinčiau su šios komandos kūryba. Ir užtat stuktelėjo gerokas siurprizas. Stilistiškai jie man pasirodė maišantys melodingą metalą su juodai mirtinu skambesiu ir dar kažkuo, ir tas mišinys tikrai „susiklausė“ labai gerai. Garsas kaip ne pagrindinei grupei irgi pusė velnio, nors chaoso būta. Net nežinau, kaip dar nusakyti įspūdžius apie ZONARIA. Tiesiog šis pasirodymas paskatino atidžiau susidomėti šiais skandinavais.

Belaukiant „gviazdų“ valandos, tenka gerą pusvalandį migruoti tarp baro, net kelių atributikos prekyviečių, anapus durų ir vėl atgal. Įvertinant žmonių masę, tenka paneigti kalbas apie riziką sulaukti mažiau susidomėjimo pakartotiniu tos pačios grupės vizitu. Na, ne penktas kartas, bet vis tiek. Aišku, nemažai liaudies sutraukė „kapo“ šeimininkai, vis tik senosios švedų death metalo scenos kultas. Ir jis vis dar valdo. Taigi…

GRAVE smogia visu pajėgumu. Garsas kur kas geresnis, nors vis tik juntama, kad rezervas pagrindinei grupei paliktas. Smagu vos už kelių metrų matyti tegu ir kardinaliai pasikeitusios sudėties komandą. Pikta ir negailestinga garso lavina užlieja žiūrovų užpildytą erdvę, bando ausis ir neabejotinai randa atgarsį daugelio sieloje. Juk tai defo klasika, ko verti vien „Soulless“, asmenine nuomone, vieno geriausių šios grupės albumų, gabalai! Mėgaujuosi grynakrauju, pirmapradžiu skambesiu, mintinai žinomais kūriniais, nepriekaištinga, laiko patikrinta grojimo technika. Ovacijos. Vaikinai to nusipelnė. „Kas čia per muzikantai – tikėjausi išvysti barzdotus senius, o kas pasirodė?“, šneka vienas pažįstamas, pats save tituluojantis „seniu“. Sakyčiau, ne tai svarbiausia. Juk muzika vis ta pati. Nors ilgainiui daugelis grupių pradeda kartoti pačios save. Tik kodėl taip trumpai truko GRAVE šou? Atrodo, ne man vienai taip pasirodė. Puiku, vyručiai. Ir tegu šneka kas ką nori, mielai pamatyčiau juos ir vėl.

Laukiam toliau. Viskas vyksta griežtai pagal grafiką, taigi metas dar visai ne vėlyvas. Tuštėja VADERIŲ atributikos rezervai ir akyse vis rodosi šių marškinėliais vilkintys žmogėnai. „Ko ne festas Lenkijoje?“, pagalvoju. Bet tai Lietuva. Ir VADER čia svečiuose. Antrą kartą. Ar bus dvigubas smūgis?

Sulaukiam. Ir nors šios komandos sudėtis taip pat beveik visai nauja, senas geras death metalas, taip sakant, nerūdija. Smūgis, ko gero, keturgubas. Apsistoju prie scenos, gana neramioje zonoje, bet kaipgi nepabujosi per vienos pagrindinių kaimyninės šalies grupių pasirodymą? Garsas jau visai geras – galingas, bet gana švarus. Taigi varom. Sklinda viena po kitos taipogi puikiai pažįstamos kompozicijos, piktdžiugiška frontmeno povyza labai pritinka įnirtingam ir dinamiškam skambesiui. O kur dar įspūdingi plaukų malūnai! Praradusi laiko pojūtį, siurbiu mirtinus, bet tokius savus garsus ir vis pagalvoju: va čia tai grupė, tikra jėga! VADER baterija groja viršvalandžius, bet 25-metį švenčiantiems solinezantams juk priklauso, ar ne? Taigi ir pasimėgavimui, ir išsišėlimui, ir relaksui laiko pakanka. O grupė turi prileidusi gerą tuziną diskų, taigi ir sunkųjį „meniu“ yra rinktis iš ko. Irgi puikus šou. Ir ką čia daugiau bepridursi – kam neteko patirti visos tos peklos, nesupras…

„Spektaklis baigtas, viskam ateina galas“, – kadaise dainavo KARDIOFONAS. Deja, baigtis turėjo ir šis muzikinis posėdis. Laimei, ne taip, kaip žinomam didžiajam kombinatoriui. Ir įspūdžiai iki šiol gyvi, tarsi vakarykščiai. Manau, kiekvienas išsinešė iš šio tikrai pavykusio renginio savuosius, ir gerus.