SUIDAKRA „Book of Dowth“ – tamsos knygoje įspausti airių mitologijos pėdsakai

Šia vokiečių komanda susidomėjau jau senokai. Ne tik dėl šios šalies metalo scenai ne itin tipiško stiliaus, bet ir dėl nuolatinių SUIDAKRA skambesio metamorfozių bei muzikinių naujovių jų stovykloje. O kai vienoje „Metalmanijoje“, „Spodeko“ užkaboriuose esančioje antrojoje scenoje dar juos ir pamačiau, pasakiau sau: ši grupė – tau!

Paradoksalu, bet asmeninėje kolekcijoje nėra nė vieno SUIDAKRA disko. Nors visi jie perklausyti, ir ne kartą. Turbūt dėl to, kad šiuos vokiečius manau turint gerą sceninį draivą ir teikiu pirmenybę juos pamatyti „gyvai“. Ir štai jau liko visai nedaug laiko, kai ši kompanija pasirodys ne kur kitur, o čia pat, Vilniuje. Taigi gaunu medžiagą (oficialiai CD pasirodo kovo 25 d.), klausausi ir… stipriai „užsikabinu“ jau po pirmo karto! Bet muziką, ypač kai kalbama apie tokią sudėtinę, įvairialypę ir įdomią, kokią groja SUIDAKRA, reikia „suvirškinti“, todėl apžvalgą ryžtuosi daryti tik po kelių įdėmių perklausų.

Taigi dešimt kompozicijų. Jas apjungia kodinis pavadinimas „Book of Dowth“. Ir jei grupės vardas SUIDAKRA reiškia tik vieno iš jos pradininkų (Arkadius Antonik) vardą atvirkščiai, tai kapstantis po šios komandos dainų pavadinimus (jau nekalbant apie mitologija persunktus tekstus), reikia gerokai paprakaituoti. Taip sakant, suprask, kad gudrus. Pavyzdžiui disko pavadinimas reiškia „Tamsos knyga“, o tamsa ši „Dowth“, o tai yra neolitinis pasažinis kapas, stūksantis Boyne slėnyje Airijoje. Ir tai tik pati suvokimo pradžia…

„Devynių bangų“ keteros vos porą minučių neša klausytoją, lydimą instrumentinio skambesio, kuriame dominuoja folkui būdingi instrumentai. Bet tai solidi įžanga į visą gėrį, pasiekiantį ausis vėliau. Įspūdingos kompozicijos pasipila kaip iš gausybės rago. „Dowth 2059“ skamba daugiau kaip melodingo death metalo kompozicija, kartais primena kovos maršą, yra greita ir smarki. Gal 2059 m. iš to „kapo“ kas nors prisikels, kaip kartais būna fantastiniuose ar siaubo filmuose? Ir laukti ne tiek jau daug…

„Battle-Cairns“ motyvai asocijuojasi su melodingo black metalo grupių skambesiu, tačiau visada jauti, kad SUIDAKRA kūrybiniai ieškojimai pakėlė jų muziką į gerokas aukštumas. Ir originalumo grupei netrūksta. Gal dėl to, vykstant narių kaitai, visi jie įnešdavo svarų ir gerą indėlį tiek į muziką, tiek į tekstų tematiką. Ką gi, aršiai pakovojome, beliko tik akmenų krūveles (čia tos „cairns“) supilti. Toliau girdime puikią baladę (nors ne itin lyrišką), kurioje moterišku vokalu dainuoja priesaiką duodanti „fėja“, o folko instrumentai suteikia puikų akompanimentą. Tikrai labai skambi ir maloni vieta. Na o po mistinę „pelkę“ klampodami girdime taip pat maloniai nuteikiantį, ramų gabaliuką. Tai pusiau instrumentalas, pusiau mistifikuota lyriška daina, kurioje girdime vyriško ir moteriško balsų duetą, visa tai sudaro labai darnią visumą. Kažkodėl atrodo, kad šios kompozicijos motyvai tiktų filmui apie Robiną Hudą.

Net dvejomis baladėmis pailsinus ausis, į jas jau skverbiasi dinamiškas, stiprus gabalas „The Dark Mound“. Jame maišosi melodingasis death ir pagan metalas, skamba kovinga dvasia, pabaigoje kyla asociacijų su INSOMNIUM skambesiu. Galbūt jas randu dėl to, kad pastarieji suomiai irgi labai prie širdies… „Piliakalnis“ supiltas, paskęsta tamsoje…

„Balor“ (mitologinis milžinų rasės fomorianų karalius) vėl pamalonina folko pradžia, bet paskui trinkteli aršiu, dinamišku, piktu „varymu“. Visoje šitoje pekloje yra ir stilistinė maišalynė – girdime metalo ir death, ir black, ir melodic, ir… Bet visa tai nerealiai patraukia. Ne ką mažiau įspūdingas yra ir „Stone of the Seven Suns“, kuriame vėlgi folko instrumentų plotmėje nuskamba kaip ir žygius apdainuojanti kompozicija. Girdime pavienį vokalą ir kažką panašaus į chorą, visa daina, be kita ko, dar yra ir aštri, ir pikta. Kaip tas įnirtęs karžygys, kurio aštrus kardas galbūt perkirstų ir tą „septynių saulių akmenį“. Viskas ir toliau labai gražu.

Ilgiausias gabalas diske – „Fury Fomoraigh“. Šis „įnirtęs demonas“ (aišku, irgi ištrauktas iš airių mitologijos gelmių) šėlsta beveik 6 minutes. Garsas atsklinda tarsi iš požemio, bet vėliau prasiveržia kaip uraganas. Visame gabale skambesys itin turtingas ir gilus, tempas tai greitas, tai vidutiniškas, tad spėji išskirti ir gitaras su mušamaisiais, ir folkloro atributus. Ši vieta – neabejotinas asmeninis sielos balzamas. Viskas išties labai įspūdinga, ypač pabaiga. Rekomenduojama čia sustoti ir pamąstyti… Po pamąstymų – vėlgi trumpas instrumentinis akcentas, grąžinantis realybėn. Deja deja, ką tik aptartas dešimties dainų grožis pasibaigė. Prašom iš naujo…

Taigi „Tamsos knyga“ perskaityta. O ar suprasta – tai jau kiekvienam savaip. Bet kokiu atveju labai rekomenduoju susipažinti su kokybišku SUIDAKRA naujojo albumo turiniu, net jei nesiruošiate balandžio 11 d. apsilankyti šios grupės pasirodyme. Apturėsite malonią patirtį, beveik garantuotai…

Vertinimas: 10/10

SUIDAKRA “Book of Dowth”
© „AFM Rec.“ 2011

Trukmė 40:15

1. Over Nine Waves
2. Dowth 2059
3. Battle-Cairns
4. Birog’s Oath
5. Mag Mell
6. The Dark Mound
7. Balor
8. Stone of the Seven Suns
9. Fury Fomoraigh
10. Otherworlds Collide