SUIDAKRA – apsunkusio keltiško folkloro puoselėtojai

Jau priartėjo kalendorinis pavasaris. Tikėkimės, kad ne už kalnų ir tikrasis. Dar kartą priminsime balandžio 11-ąją, kuomet mūsų sostinės klubas „New York“ taps savotišku mūšio lauku. Jame Lietuvos ekstramalaus metalo fanams teks susidurti su jungtinėmis Europos metalo pajėgomis, kurias sudarys skandalingi vokiečiai DEBAUCHERY, jų tautiečiai SUIDAKRA ir britai ONSLAUGHT. Tęsiant būsimos nuožmios muzikinės kovos dalyvių pristatymą, supažindiname su grupe SUIDAKRA, keltišką folklorą įvilkusia į aštraus metalinio skambesio apvalkalą.

Jie nepagarsėjo skandalais ar šokiruojančiais faktais kaip DEBAUCHERY. Tačiau SUIDAKRA išsiskiria Vokietijos metalo scenoje kaip savotiško skambesio novatoriai. Tai viena iš grupių, kurioje vyksta dažna narių kaita, nors jų atveju tai tik į naudą. SUIDAKRA stilių nelengva apibūdinti vienareikšmiškai. Jų skambesyje persipina aršus death metalas, piktas black metalas, heavy metalo atgarsiai ir melodingumas, o po visu tuo glūdi senovės keltų folkloro šaknys. Per šešiolikos metų karjerą SUIDAKRA sugrojo apie 500 šou Europoje, Amerikoje ir Azijoje. Čia jie surinko gerbėjų armiją ir tapo savotišku reiškiniu metalo scenoje, turėjusiu įtakos daugelio kitų panašių grupių proveržiui. Jų išskirtinumas slypi ir tame, kad greta metalo stiliui įprastų naudojami papildomi instrumentai – dūdmaišis, bandža, metalinė švilpynė.

Grupė susikūrė 1994 metais Diuseldorfe, pirmąsias pajėgas apjungė gitaristas Arkadius Antonikas ir būgnininkas Stefanas Mölleris. Pradžioje jie vadinosi GLORYFICATION ir išleido porą demo įrašų. Sudėtis nuolat keitėsi, kol pagaliau prie grupės įkūrėjų ilgesniam laikui prisijungė klavišininkė Daniela Voigt, gitaristas Marcelas Schoenenas ir bosistas Christophas Zacharowski. Tada pasikeitė ir grupės pavadinimas. Negalvokite, kad SUIDAKRA ką nors reiškia keltiškai arba šis pavadinimas slepia kažką įmantraus. Tiesiog pabandykite perskaityti iš kito galo. Ar gavosi Arkadius? Taip vienas iš grupės pradininkų nutarė pavadinime užšifruoti savo vardą…

1997 m. savo lėšomis SUIDAKRA išleido pirmąjį albumą „Lupine Essence”, kuris iš karto atkreipė ne tik vietinių Vokietijos leidėjų „Last Episode“, bet ir melomanų dėmesį. Jau kitais metais pasirodė „Auld Lang Syne“, o grupė pirmą kartą sugrojo viename iš svarbiausių Europoje metalo festivalių „Wacken Open Air“. Vėliau šiame ir kituose festivaliuose ji dalyvavo ne kartą.

Netrukus pasikeitė boso gitaristai – atėjo Nilsas Brossas. Kiti dveji metai taip pat buvo produktyvūs – paeiliui išleisti albumai „Lays from Afar“ ir „The Arcanum“. Tuo metu grupės skambesyje ėmė dominuoti melodingasis death metalas, nes Europoje išpopuliarėjo vadinamasis Gioteburgo stilius. O tekstuose vis labiau ryškėjo keltiškos mitologijos tematika, su fantastikos priemaišomis. Tokiu stiliumi, pasirodo, galima papasakoti ir karaliaus Artūro istorijas… Tuomet pirmą kartą grupės istorijoje buvo įrašytas koveris „Skyclad” dainai „The One Piece Puzzle“. Bet atsinaujinę mainai grupės sudėtyje lėmė iš karto trijų narių praradimą: komandą paliko Daniela ir Stefanas, o Marcelas susitelkė į dainų kūrimą.

2001 m. grupę ėmė globoti garsi leidybos kompanija „Century Media Rec.“. Būgnininko vietą užėmė Larsas Wehneris, gitaristo – Germano Sanna. Kitais metais išleistas albumas „Emprise to Avalon“ alsavo pirmtako dvasia ir toliau reiškė SUIDAKRA skambesio išskirtinumą. Tačiau grupei vis nesisekė išlaikyti pastovią sudėtį – Nilsą pakeitė Marcusas Riewaldtas, o Sanną – sugrįžęs Marcelas Schoenen. Vis dėlto tuomet susibūrė solidi kūrybinė komanda. Šeštąjį albumą „Signs for the Fallen“ kūrė visi jos nariai.

Bet tai buvo tyla prieš audrą. Tikriausiai koks įsižeidęs keltų dievas metė iššūkį: įvyko konfliktas su minėtais solidžiais „Century Media Rec.“ leidėjais ir jie nutraukė tolesnį bendradarbiavimą su grupe. Taigi albumą „Command to Charge“ teko įrašinėti savo lėšomis, nors išleistas jis buvo po naujų leidėjų „Armageddon Music“ vėliava. Kitas albumas, „Caledonia“, skirtas škotų istorinei tematikai, todėl jame girdima išskirtinai daug dūdmaišių skambesio.

2009 m. pasirodė dar vienas albumas, „Crogacht“. Jame slypi dar daugiau keltiškos mitologijos, skamba airiškas folkloras, epinės orkestruotės ir net choralai, o pats pavadinimas, verčiant iš gėlų kalbos (viena iš keltų kalbų), reiškia „Narsa“.

Nejaugi SUIDAKRA stovykloje nėra pikantiškų detalių? Yra, ir tai susiję su grupės narių fantazija. Kaip manote, ką darytų grupės nariai, jeigu vienas iš jų pareikštų esąs trolis ir užpultų kitus tiesiog scenoje? Ne, jie jokiu būdu neatsakytų smurtu į smurtą. Verčiau pasiūlytų šiam pakvaišėliui atsipalaiduoti ir parūkyti… žolės! Tuo lyg ir paneigdami dažnai išoriškai klaidingą sunkiąją muziką atliekančių grupių agresyvaus įvaizdžio ryšį su tikruoju muzikantų požiūriu į gyvenimą.

Prieš atvykdami į Lietuvą, dabartiniai SUIDAKRA nariai – pastoviai grojantys Arkadius Antonikas (gitara vokalas, klavišiniai), Larsas Wehneris (būgnai, pritariamasis vokalas) ir Marcus Riewaldtas (boso gitara) bei turo svečias Marius „Jussi“ Peschas (gitara) – jau galės džiaugtis patys ir džiuginti klausytojus kovo 25 d. pasirodysiančiu naujuoju leidiniu „Book of Dowth” (leidėjai „AFM Rec.“). Taigi balandžio 11 d. klube „New York“ galėsite paskaityti, ką byloja ši „tamsos knyga“.

SUIDAKRA diskografija:

Dawn – 1995 (demo)
Lupine Essence – 1997
Auld Lang Syne – 1998
Lays from Afar – 1999
The Arcanum – 2000
Emprise to Avalon – 2002
Signs for the Fallen – 2003
Command to Charge – 2005
Caledonia – 2006
13 Years of Celtic Wartunes – 2008 (Best of…)
Crógacht – 2009
Book Of Dowth – 2011