SPIRITS pasigenda ekstremalios muzikos vienybės

Geras amerikietiškas hardkoras Lietuvoje visuomet laukiamas, nes šis reiškinys nėra dažnas mūsuose. Štai kodėl, tik išgirdusi, kad į klubą „Xi.20“ (dar žinomame kaip „Supuvusi skylė“) rugpjūčio 2 d. atvyksta Bostono hardkoro atstovai SPIRITS, radijo stoties „Start FM“ laida „Audronaša“ suskubo įsmukti ir paimti interviu iš amerikiečių. SPIRITS, be kita ko, garsėja savo pažiūromis, priskirtinomis „Straight Edge“ („SxE) srovei. Pokalbyje dalyvavo visi trys nuolatiniai SPIRITS muzikantai: vokalistas Mike‘as, bosistas Robertas ir gitaristas Charlesas.

Gastrolių metu jau aplankėte daugybę miestų. Kokius šviesiausius atsiminimus iš jų parsivešite į Bostoną?

Charles: Grojome Čekijoje vykusiame festivalyje „Fluff“, kuris buvo bene geriausias mūsų koncertas. Nuostabiai praleidome laiką, susirinko žmonės iš visos Europos. Tikrai smagu, kai keliaudamas po pasaulį sutinki tiek daug puikių žmonių. Šios kelionės metu teko aplankyti ir Ukrainą, kurioje anksčiau nė vienam iš mūsų neteko būti. Ten patyrėme neįtikėtinų, siurrealių įspūdžių. Puiku yra groti Bostone užgimusias dainas žmonėms, kurie gyvena kitoje pasaulio pusėje.

Kodėl įspūdžius Ukrainoje vadini siurrealiais?

Charles: Šioje šalyje šiandien vyksta karas ir tai mums labai neįprasta. Manau, kad mums teko prisiliesti tik prie labai nedidelės Ukrainos kultūros dalelytės. Viskas ten tiesiog kitaip. Nė vienas iš mūsų negali suprasti jų rašmenų ir tai taip pat buvo didelis kultūrinis skirtumas, kurį buvo labai smagu išgyventi.

Ar neliūdina faktas, kad nukeliavus tūkstančius mylių, jūsų ateina pasižiūrėti tik kelios dešimtys žmonių?

Robertas: Tikrai ne. Neįtikėtina būna net jei į koncertą susirenka kad ir kokie penki žmonės. Nukeliavome dešimtis tūkstančių mylių, o ką reiškia vien jau faktas, kad Kijeve susirenka nemažas skaičius žmonių, kurie dainuoja kartu su mumis visas mūsų dainas! Susirinko daug žmonių, bet keletas buvo tokių, kurie žinojo visas mūsų dainas, mokėjo jų žodžius, taigi akivaizdu, kad nemažai jų klausėsi dar prieš koncertą. Štai kodėl nesvarbu, ar tenka groti penkiems šimtams, ar penkiems žmonėms. Svarbiausia kad gali pasidalinti savo išgyvenimais nors ir su vienu žmogumi – visa tai verta visų kelionių, autobusiuke praleistų dienų ir t. t.

Kaip suprantu DYI estetika yra labai svarbi jūsų grupei. Ar prisimenate savo didžiausią koncertą?

Charles: Tai ir buvo koncertas festivalyje „Fluff“. Jis, kaip ir minėjai, yra paremtas DYI iniciatyva. Tie žmonės kiekvienais metais sukaria tūkstančius kilometrų, kad į jį atvyktų, viską pasidaro savo rankomis. Šis festivalis užgimė iš niekur ir tapo tokiu dideliu renginiu! Mes labai vertiname jų pastangas ir tai, kad jie leido tapti šio renginio dalimi. Mes didžiąją dalį su grupe susijusių dalykų pasidarome savo rankomis: patys lankstome, karpome įrašų vokus ir esame įsitraukę į viską, kas susiję su grupe. Štai kodėl mums labai smagu kitoje pasaulio dalyje susitikti su žmonėmis, kurie irgi viską darosi patys.

Egzistuoja įdomus reiškinys: kai kurios metalo atmainos (na, kad ir tas pats death metalas) yra žymiai ekstremalesnės nei hardkoras, tačiau metalas (net ir death metalas) jau yra tapęs populiariosios žiniasklaidos objektu. Kodėl, jūsų nuomone, hardkoras nuolatos išlieka už populiariosios muzikos ribų?

Charles: Net nežinau, ką pasakyti. Gal jūs ką galėtumėte pridurti? (kreipiasi į grupės draugus)

Mike‘as: Aš manau, kad hardkoras lieka atskirtyje dėl to, kad jis to pats trokšta. Nemažai žmonių susižavi hardkoru, kaip nepopuliaria muzika, nes jie visiškai nenori būti populiarūs. Norisi būti „anapus tvoros“ esančiame pasaulyje, kuriame gali rėkti apie užknisančius dalykus ir išlieti viską, kas guli ant širdies vietoje to, kad būtum maitinamas savo šalies, valdžios, viršininkų melu, vietoje to, kad tau aiškintų, ką tu turi daryti, ką turi jausti, kaip turi atrodyti.

Kai man buvo vienuolika, aš dainavau death metalo grupėje, todėl man teko pabuvoti abiejose tvoros pusėse. Man atrodo, kad death metalas yra priimamas kaip siaubo filmai. Nenoriu menkinti tų, kuriems death metalas patinka, bet juk dauguma death metalo dainų sukasi apie siaubo pasakas. Mūsų dainos yra skirtos politikai ir kitiems gyvenimą ėdantiems dalykams, nes mes norime tai pakeisti. Štai kodėl death metalui atsiranda žymiai daugiau erdvės dainuoti apie penktadienį 13 dieną arba apie Weso Craveno siaubo filmus arba rėkti apie žmogžudystes, nei šikniams, rėkiantiems apie politiką žodžius, kurie ne visiems gali būti priimtini. Štai kodėl, mano galva, death metalas yra žymiai populiaresnis. Beje, manau, kad Europoje death metalas yra žymiai populiaresnis negu JAV, tačiau ši muzika visur skamba festivaliuose, į kuriuos susirenka apie 30 tūkstančių žmonių, taigi ji yra tikrai populiari.

Galiu tik nuspėti, kad Bostonas yra žiauriai bjauri vieta gyventi, kai matai, kiek entuziazmo jūs rodote, kad galėtumėte tiek daug keliauti :) Žinoma, tai pokštas. Tai kokia gi situacija Bostono scenoje? Kiek jūs bendraujate su kitomis ekstremalios muzikos rūšimis?

Mike‘as: Bostone hardkoras yra labai atsiribojęs nuo kitų scenų. Jei kas pasakytų, kad čia, Lietuvoje, mums teks groti vienoje scenoje su death metalo grupe, man tai nebūtų keista. Bet jei tai tektų daryti Bostone, būtų labai neįprasta, nes ten visi susiskaldę ir apsiriboję tik vienu muzikos stiliumi. Net ir tame pačiame hardkore yra atskiri stiliai: populiarūs yra 9-ojo dešimtmečio Bostono hardkoras, 10-ojo dešimtmečio Niujorko stilius (pvz., MADBALL), bet jie vienas su kitu nesąveikauja, lieka savo žanro nišose. Būtent tokį matau bendrą Bostono hardkoro vaizdą. Nesu labai susijęs su kitokios muzikos scenomis Bostone, bet žinau, kad visos jos gyvena DYI būdu, visos jos kovoja su policija, kuri nutraukia kone kiekvieną rūsiuose vykstantį koncertą. Dabar gali groti tik baruose, bet jei juos nenori groti, labai sunku surasti kitą vietą.

Taigi stiliai nesimaišo. Vis dėlto, jei jie bendrautų tarpusavyje, gimtų gigantiška scena. Bostone labai retai vyksta tokios muzikos dideli koncertai. Aišku, kai atvyksta tokia death metalo grupė kaip CANNIBAL CORPSE, jie gauna „House of Blues“. Bet jei groja mūsų lygio death metalo ar hardkoro kolektyvai, jie tai daro rūsiuose ar mažuose baruose, į kuriuos susirenka tik kokie 200 žmonių. Galėtume pasistengti, kad surastume vietą, į kurią galėtų sutilpti 500, 600 ar 1000 žmonių, bet to reikėtų tik tuo atveju, jei žmonės pradėtų priimti ir kitokią muziką.

Apmaudu, kad vis dar egzistuoja tokia stipri atskirtis tarp grupių. Juk bet kokia ekstremalios muzikos rūšis kiekvieną dieną susiduria su tais pačiais sunkumais (policija ir t. t.). Argi nėra liūdna, kad dėl tokio susiskaldymo žmonės lindi savo siaurose nišose?

Mike‘as: Taip, tai neabejotinai yra didelis stabdis, kad susiburtų žymiai didesnė bendruomenė. Tarkim, kad aš susirandu kokią skylę koncertui, apie kurią policija dar nežino, o tada atsiranda žmogus, kuris sako, kad organizuoja death metalo turą ir klausia, ar galėtų jo grupė sugroti mano skylėje. Greičiausiai aš, kaip koncertų organizatorius, atsisakyčiau suteikti savo vietą, nes norėčiau ją palaikyti punk roko, hardkoro ar panašios muzikos grupėms. Tikrai santykiai nėra tokie glaudūs, kokie turėtų būti.

Ar, būdami iš Bostono, jaustumėtės įžeisti, jei jus kas pavadintų NY hardkoro atstovais?

Charles: Ne, neįsižeistume, bet tai tiesiog būtų netiesa. Mike‘as yra vienintelis, kuris yra gimęs Masačiūsetse.

Mike‘as: Aš tikras bostonietis, tačiau man tai tikrai nerūpi, nes visos tos nesąmonės – jau praeityje, nėra jokios priešpriešos, išskyrus sporte (šiknon sportą!). Grupės iš Bostono groja Niujorke, grupės iš Niujorko – Bostone. SLAPSHOT ir YOUTH TODAY aiškino, kad jie nekenčia vieni kitų, bet tai buvo pokštas, niekas to neturėjo omeny rimtai. Gal 9-ojo dešimtmečio pradžioje Bostone visi buvo kupini neapykantos, grupės iš Niujorko klausdavo, kodėl mes neateiname į jų koncertus, bet vietoje to, visi kaldavosi, tačiau šiandien juk apskritai visi nekenčia visų. Man patinka MADBALLS ir man visai nerūpi, ar jie iš Niujorko, ar iš Bostono.

SPIRITS yra labai ideologiškai stipri grupė. Ar teko kada nors savo idėjas ginti kumščiu?

Mike‘as: Kalbant apskritai apie gyvenimą – taip. O štai koncertuose ar gastrolėse neteko patirti jokios neigiamos reakcijos, tuo labiau – fizinio smurto. Vis dėlto šiais laikais, kai internetas tapo prieinamas visiems, kiekvienas šunsnukis turi galimybę prisėsti prie klaviatūros ir tave užsipulti. Vis atsiranda tokių, kurie rašo maždaug „Jei tu esi veganas, esi idiotas“ ir pan. Na, žinai, visos tos vaikiškos nesąmonės.

Charles: Vis atsiranda tokių, kurie nesvarbu dėl kokių priežasčių nori kalbėti priešingai. Nesvarbu, kokioje grupėje groji ar apskritai kuo užsiimi, visada tokių, kurie norės tvirtinti viską priešingai vien tik dėl to, kad prieštarautų.

Mike‘as: Taigi koncertuose niekada neteko muštis, bet gyvenime tikrai būta tokių nutikimų.

Tęsiant tą ideologinę temą: ar neapmaudu, kad jūs esate muzikinė grupė, bet kur kas dažniau esate klausinėjami apie savo ideologiją nei apie muziką?

Robertas: Punk ir hardkoro muzikoje šie du dalykai yra neatsiejami. Dar kai buvau jaunesnis, susižavėjau kai kuriomis grupėmis, kuriomis žaviuosi iki šiol vien tik dėl jų skleidžiamų idėjų. Didžioji dalis punk ir hardkoro grupių yra kur kas daugiau nei vien tik muzika. Žmonės savo dainomis siekia teigiamai paveikti pasaulį. Bet ne tai, kad siektų įtikinti kitus, kad jie yra teisūs, kiek bando parodyti žmonėms, kad egzistuoja ir kita medalio pusė, priešingai nei pop muzikoje, kur visi žino, kad esama tų blogybių, bet nieko dėl to nesiima.

Mike‘as: Punk ir hardkoro muzikoje irgi yra tos dvi medalio pusės. Vienai jų rūpi tik muzikinė dalis, bet visiškai nusispjaut, kas ja bandoma pasakyti. Kitai gi gali visiškai nepatikti pati muzika, bet labai patikti per ją skleidžiama žinia. Visada bus jaunimo, kuris kovos su sistema ir priespauda, visiškai nesukdami galvos, su kokiomis grupėmis drauge jie tai daro, nes užtenka žinoti, kad jie mato tuos pačius negatyvius dalykus ir jų požiūriai sutampa. Bet yra ir jaunimo, kuriems visiškai nerūpi, ką tu kalbi, kuriems reikia tik sūkurio, mėsmalės ir šokinėjimo nuo scenos.

Charles: Mums grupė yra būdas paskleisti savo idėjas. Pvz., Mike‘as rašo apie visiškai asmeninius dalykus, bet kai kuriose dainose yra mums visiems bendrų dalykų. Nemanau, kad kurtume kartu šias dainas, jei nenorėtume žmonėms išsakyti tuos pačius dalykus. Štai kad ir Mike‘o daina apie jo mamą nėra daina apie mano šeimą, bet aš noriu pagelbėti papasakoti jam rūpimus dalykus. Muzika yra būdas apjungti įsitikinimus ir išreikšti save taip, kaip mes to norime ir kaip mums to reikia.

Nemažai žmonių labai džiaugėsi, kad po ilgokos pertraukos į Lietuvą užsuks stipri SxE grupė. Klausimas būtų toks: roko grupėms įprasta turų metu kiekvieną rytą pasitikti su baisingomis pagiriomis. O štai jums tai nėra aktualu. Kuo gi jūs pakeičiate gastrolių pagirias kiekvieną rytą?

Robertas: Paprastai stengiamės gultis iš karto pasibaigus koncertui. Nemanau, kad susidorotume su pagiriomis, nes nakvoti mums tenka ne pačiose patogiausiose vietose. Atsikėlę stengiamės, kad pasijustume geriau: daug juokaujame, daug vaikštinėjame aplink, nes lankomės vietose, kuriose anksčiau neteko būti, todėl bandome apžiūrėti miestus ir pabendrauti su žmonėmis, pas kuriuos apsistojame. Štai ir Ukrainoje labai daug bendravome su žmonėmis, pas kuriuos gyvenome, nes kada gi daugiau mums teks apsilankyti Ukrainoje? Teko groti grupėje, kuri nebuvo SxE ir su kuria gastroliavau po Europą. Buvo labai sunku, nes kiti grupės muzikantai daug gėrė, o po to jų grojimas nebuvo sklandus. Man tai neatrodo šaunu, todėl tokioje grupėje groti nenoriu. Būti SPIRITS yra smagu, nes mes esame draugai, mūsų požiūris į SxE sutampa, todėl mums būti kartu yra lengva.

Šis interviu bus transliuojamas metalo muzikos laidoje, todėl manau, kad ne visi laidos klausytojai yra susipažinę su SPIRITS muzika. Tai kuri gi daina yra absoliutus hitas SPIRITS diskografijoje?

Charles: Ar reikia galvoti būtent apie metalo laidą, tarsi norėtume metalistus įtikinti, kad mūsų verta klausyti?

Manau, kad geriau pasirinkite tiesiog savo mėgstamiausią dainą.

Mike‘as: Tai būtų mažiausiai į metalą panaši daina – „Eyes Of Love“. Ji yra apie komediantą Billą Hicksą, kuris savo pasirodymuose atskleisdavo, kaip veikia propaganda, kaip ji per įvairias žinias stengiasi priversti žvelgti į pasaulį baimės akimis, kad visko reikia bijoti, kai iš tiesų reikia į viską žiūrėti meilės akimis ir priimti dalykus tokius, kokie jie yra. Tai mano mėgstamiausia daina, kuri yra iš naujausio albumo ir kurią aš išsirinkčiau.

Robertas: Manasis pasirinkimas irgi visiškai neprimena metalo. Tai yra labai melodinga daina, nors ir metalo yra melodingo: IRON MAIDEN ir panašios grupės. Paskutinioji mūsų pirmo albumo „Discontent“ daina vadinasi „The Restless Ones“. Tai daina, kuri gali patikti visiems, nes ji yra „kabinanti“, o ir Mike‘o parašyti žodžiai gali būti aktualūs, nes daugybė žmonių gyvena nerimastingą gyvenimą, jie nenori tiesiog egzistuoti, kai gimstama, gyvenama ir mirštama. Juk gyvenimas yra kur kas daugiau nei vien tik tai. Tokia būtų mano mėgstamiausia daina.

Charles: Įdomus jūsų pasirinkimas (kreipiasi į draugus, – red.). Nė iš vieno tokio nebūčiau tikėjęsis. Aš pasirinkčiau kitą dainą, bet dėl panašių priežasčių. Tai nėra geriausia mūsų daina muzikine prasme. Ji vadinasi „Cracks In Our Unity“. Joje yra Mike‘o parašyta eilutė „Mes mylime taip šykščiai, bet nekenčiame taip dosniai“. Kai pamačiau ją užrašytą ant popieriaus, pagalvojau, kad tai yra geriausi kada nors sukurti dainos žodžiai ir iki šiol šią dainą grojant mane ima šiurpas. Ji yra beveik kaip thrash metalas, nes ji yra labai greita.

Mike‘as: Vis mąstau apie dainą, kuri turėtų labiau patikti metalinei publikai. „The Hand That Wounds“ yra žiauriai sunki. Ji primena EARTH CRISIS, kur metalas susimaišo su hardkoru, beveik metalkoras. „Inherent Greed“ yra greita daina, o „Paid For Hate“ yra apie policiją, todėl ją suprasti gali kiekvienas, taigi ir metalistai. Jei nori nekęsti policijos visą laiką, klausykis „Paid For Hate“.

Laidos „Audronaša“, kuriame buvo transliuotas šis interviu, įrašą galite rasti radijo stoties „Start FM“ garso archyve.