Albumai
SOULFLY „Soulfly“ – pakilimas naujam sielos skrydžiui
SOULFLY albumų pristatymas parengtas specialiai kovo 18 d. vyksiančio grupės koncerto Vilniuje proga.
1996-ieji tuometiniam sėkmės aukštumas pasiekusios grupės SEPULTURA lyderiui Maxui Cavalerai turbūt buvo vieni svarbiausių, chaotškiausių metų ir asmeniniame, ir profesiniame gyvenime. Sunkūs išbandymai, tekę muzikanto šeimai, nesusipratimai grupės viduje nulėmė tuomet sunkiai suvokiamas permainas – Maxas Cavalera paliko SEPULTURA, kuri be šio vokalisto, muzikos ir tekstų autoriaus, tuomet buvo sunkiai įsivaizduojama. Vienos populiariausių metalo grupių ir jos lyderio ateitis staiga pakibo ant plauko…
Tačiau tiek likusi trijulė, tiek Maxas Cavalera pasirodė nė neketinantys susitaikyti su sunkumais ir sustoti. Atvirkščiai – ekspresyviems kūrėjams buvo būtina išlieti susikaupusias emocijas. Taigi netrukus „atskalūnas“ buvo pasirengęs naujam, jau savarankiškam savosios sielos skrydžiui. Į naująją grupę, pavadintą SOULFLY, jos įkūrėjas atsinešė tas idėjas, kurias buvo pradėjęs įgyvendinti tuo metu paskutiniajame SEPULTURA albume „Roots“.
Tai – galinga ritminė sekcija, kupina tribal atspalvių (o tuo metu tai sunkiosios muzikos pasaulyje dar nebuvo įprasta), nesudėtingi, tačiau galingi žemų tonų gitarų rifai, ir, be abejonės, su niekuo nesumaišomas, tarsi nežaboto instinktyvumo įsikūnijimas – Maxo Cavaleros vokalas. „Roots Bloody Roots“, štai daina, būtent tas stilius, kurį aš noriu plėtoti toliau; aš noriu išlikti primityvus, dar primityvesnis nei anksčiau“, – taip naujasias kūrybines gaires apibrėžė Maxas Cavalera, pristatydamas debiutinį, 1998-aisiais pasirodžiusį to paties pavadinimo SOULFLY albumą.
Tačiau išlaikydamas jau įprastus bruožus, autorius tuo pačiu pasistengė žengti žingsnį pirmyn. Pasak jo, SEPULTUROJE, kurioje dalis muzikantų buvo linkę groti labiau tradicinį metalą, to siekti buvo sunku. Jau nuo pat pirmojo albumo atsiskleidė Maxo Cavaleros polinkis į dar drąsesnius eksperimentus, derinant pačią įvairiausią muziką.
Visų pirma kūryboje galima justi dar daugiau hardcore įtakos, kuri nors ir nebuvo svetima SEPULTUROS muzikai, tačiau taip stipriai išreikšta nebuvo. Antra, gana netikėtai debiutinį albumą tiek muzikine, tiek emocine prasme praturtino reggae, hip hop elementai. „World“ muzikos įtaka klausytoją pakylėja dar aukščiau – ten, kur galima sutikti tarsi su metaline muzika nieko bendra neturinčius „Dead Can Dance“. Šiuos sumanymus SOULFLY įkūrėjui padėjo įgyvendinti ne vienas daugiau ar mažiau žinomas kviestinis muzikantas.
Nenuostabu, kad šio ekspresyvaus albumo tematika didžiąja dalimi atspindėjo to meto įvykius ir verdančias emocijas netikėtumų pilname Maxo Cavaleros asmeniniame gyvenime: artimo žmogaus mirtį, išdavystes, nepasitikėjimą, pavydą, nenušlifuotą pyktį ir nesugebėjimą susivaldyti bei pastangas vėl pakilti. Pakilti naujam sielos skrydžiui.
Debiutinį albumą apibendrinti turbūt labiausiai tiktų paties autoriaus žodžiai: „Tai albumas, kurio nebūčiau įrašęs su SEPULTURA, nes tai muzika, apie kurią galima pasakyti – ne, per daug važiuoja stogas“.
SOULFLY „Soulfly“
© „Roadrunner Records“, 1998
1. Eye For An Eye
2. No Hope=No Fear
3. Bleed
4. Tribe
5. Bumba
6. First Commandment
7. Bumbklaatt
8. Soulfly
9. Umbabarauma
10. Quilombo
11. Fire
12. The Song Remains Insane
13. No
14. Prejudice
15. Karmageddon
Komentarai
O man šis albumas net labai geras. Pamenu, kaip su nekantrumu laukiau po Sepulturos iširimo, ką ten tokio pavarys Cavalera su nauja chebra ir likau patenkintas rezultatu.
Man šis albumos pramušo dėl to, kad jis buvo, kaip čia pasakius, “gyvas” ir energingas. Visa ta punk roko įtaka ir chaosas pridėjo muzikai veržlumo ir tokio kažkokio nuoširdumu. Deja, kituose Sloulfly albumuose tos dvasios nebeliko (na, gal dar antrasis albumas buvo panašus).
Jei vertint pagal true defo/bleko/ekstrymo kanonus, tai čia, aišku, sunkiai net metalu pavadinsi. Bet jei žiūrėt, kaip į atskirą dalyką be išankstinių vilčių ir nusistatymų, tai šis darbas tikrai yra stiprus ir, nepabijokime to pasakyti, originalus, ko deja negalima pasakyti apie šimtus net ir labai žymių grupių darbų.
Dėl objektyvumo, tai ką aš žinau. Ar tik pats Speigas nepuola į atlapus, vos kam nors užsiminus apie “black’ą”?:) Mano supratimu, kadangi kievienas rašantis visų pirma yra žmogus, tai ir to subjektyvumo pas kiekvieną yra. Ir jau ko ko, bet Piktstėvo tikrai nepavadinčiau kategorišku ar subjektyviu žmogum.
Dėl recenzijos, tai kadangi ji “proginė”, tai skaitau visai vykusi:)
del pakvietimu y koncerta, tai, manau, kad nesamone, o man ydomu ar recenzija rasyt paskatino 13-02 albumo recenzija ferrume :)
Jep, del objektyvumo speigas ziuru buvo teisus. Nu kiekvienam savo. Linkiu bisky maziau absoliutinimo ir kalbejimo is virsaus, tarsi zinotum paslapti, kuri kitiems dar neprieinama :) Kiek, beje, pakvietimu dave organizatoriai uz sita rasliava ? :)
Dėl „muzikalumo“ Soulflajuose. Visų pirma, Maxas Cavalera pats puikiai suvokia savo, kaip gitaristo, galimybes: „I know how sloppy my guitar playing is“.
Dėl vokalisto galimybių. Jeigu gero ir negero vokalisto riba yra James LaBrie, tuomet Maxas yra visiškas nevykėlis, nesugebantis nejuokingai išdainuoti nė keturių žodžių. Tačiau jeigu vokalisto gebėjimus vertinsime atskirų stilistikų rėmuose, abu vokalistai yra lygūs (Maxo vokalas išskirtinis tuo, jog yra nė su kuo nesupainiojamas, jo kriokiamus žodžius galima suprasti, vokalinės partijos yra pakankamai apgalvotos – žodžiai daina iš dainos nėra beriami bet kaip; deja, dauguma prie mikrofono skerdžiamų, gimdančių ir kitaip kenčiančių death metalinių vokalistų tuo nepasižymi). O jeigu dar vertinsime emocinę įtaigą, kas sutinku, yra tikrai subjektyvoka, tuomet Maxas Cavalera man daro didesnį įspūdį, nei „išlaikyti“ vokalo talentai. Nes jis mano atveju sugeba pasiekti ne vien ausis.
Toliau tęsiant temą apie Soulfly muzikalumą, būtina iškelti tradicinį klausimą dėl to, kas svarbiau – forma, ar turinys. Maxas ne kartą yra pabrėžęs, kad jam svarbiausias yra turinys. Dėl to jis pasiruošęs rinktis bet kokias išraiškos formas (kad ir tą patį bambuką su skarda). Ir jo siekis kūryboje išlaikyti pirmykštį instinktyvumą puikiai dera su tam tikru tyčinio muzikinio primityvumo siekiu. Kita vertus, ar tikrai Soulfly muzika tokia primityvi ir „nemuzikali“? Taip, matematikos čia nedaug, tačiau tokio daugiasluoksniškumo, lyg ir sunkiai kartu sugyvenančių stilių suderinimo – kuo pasižymi jau posepulturinė Maxo kūryba, mano supratimu, negalima nuvertinti kaip muzikalumo trūkumo. Čia dar reikėtų pridėti skambesio kokybę, kuri bendrabučio pusrūsiu nė kiek nekvepia.
Be abejo, norint metalo, tik metalo ir nieko daugiau, arba vertinant muziką pagal kūrėjo šukuoseną, Soulfly kūryboje iš tiesų nieko gero neatrasi.
Speigai, o mano neobjektyvumą turbūt teks iškęsti dar penkis kartus. Tik siūlau atkreipti dėmesį į prierašą, esantį virš albumų pristatymų (ne analizės) :)
to Goblinas: puciamieji su trim knopkem dar turi neribotas grojimo lupomis galimybes. Puciamuju virtuozas labai daug ka gali pagroti isvis nespaudydamas knopkiu. Taigi, tarp triubos ir gitaros tame yra didelis skirtumas.
“stipriai įtakota tribal atspalvių”
Įtakoti=kakoti. Nevartotina.
Ydomu man kiek jis soluociu yra parases be B ir E stygu. Yra skirtumas tarp tendencijos ir absoliutinimo.
dauguma pučiamūjų instrumentų turi tik 3 klavišus, tai čia kaip išeina, nei vienas iš jų negali būt virtuozu, nes per mažai knopkių/stygų. nu ir logika žmogaus
na jis groja tik gitaros 4stygom. g,d,a,e tik naudoja.
neissiskiria nei kaip gitaristas virtuozas (juk ir groja [b]gitara keturstyge[/b])
Ką?
ką nors gero SOULFLY muzikoje gali įžvelgti tik visiškas optimistas ar užkietėjęs Maxo gerbėjas. Asmeniškai pažįstu Pikta teva ir žinau, kad tam tikrų grupių atžvilgiu jis nesugebės būti objektyvus. Maxas galėtų bambuku per skardą padaužyt ir vistiek bus pagirtas šio recenzento:)
Kita vertus, jei lygintume paskutinį Sepultura darbą ir šitų, tai Soulfly geresnis.
Deja, išvada viena, kas senosios Sepulturos jau niekas nebesugrąžins-nei tas, nei anas projektai.
ai… Sepultura yra Sepultura.
Dar nuo brolio laiku palikusiame piratiniame SEPULTURA best-of cd yra po 1 gabala is ju 86-93 metu albumu (is “arise” rods isvis nieko), o visi like yra is “roots” ir “soulfly”. Tai pamasciau, ar cia juos kepusio pirato bukumas, ar samoningas prioritetas cavalerai vs sepultura :)
Bet tai ir leme, kad tai vienintelis SOULFY albumas kury dalinai esu klauses. Tasa nuo “roots” jauciama akivaizdziai – dar kai nebuvau susipazines su sepultura, nebuvo kile abejoniu, kad tam cd butu skirtingu muzikantu muzika. Ir nors anie kuriniai susiklause neblogai, visgi nepaskatino toliau gilintis y maxo kuryba. Ir siaip, paimt maxa kaip muzikanta, tai jis neissiskiria nei kaip gitaristas virtuozas (juk ir groja gitara keturstyge), nei kaip vokalistas. Ankstesnej recenzijoj piktstevs jy priskyre prie metalo vokalistu unikumu, bet ypatingu jo nepavadinciau, o unikalu balsa turi turbut kiekvienas pasaulio gyventojas. Tiesiog muzikantas su savo ideja ir tiek (niekiek jos nemenkinant).