SOULFLY Lietuvoje – biudžetinės žvaigždės

Foto: Crazytes. Daugiau foto: čia >>

Kadangi anąsyk, prieš tris metus SOULFLY pasirodymą sėkmingai pražiopsojau, buvo visai įdomu pasižiūrėti (ir pasiklausyti, savaime suprantama) į vieną įtakingiausių metalo scenos asmenybių.

Ir taip – rugsėjo 14-oji, šiltas penktadienio vakaras, klubas „Niujorkas“. Daug juodai vilkinčių žmogystų aplinkui, rūsti, bet mandagi apsauga ir kilometrinės eilės prie alaus. Dar gerai, kad šio „meniu“ neapsiribojo vien „Kalnašvyturiu“. Ir štai šitoje vietoje į organizatorių pusę skrenda didelis didelis kerzas – maža to, kad pasaulinio žinomumo muzikantų koncertas buvo sukištas praktiškai į kamerinę erdvę, tai dar ir klubo personalas pasirodė nei moraliai nei fiziškai nepasiruošęs susitvarkyti su tokios hunų ordos antplūdžiu. Jei viešint CANNIBAL CORPSE ar DARK FUNERAL situaciją „gelbėjo“, jei taip galima pasakyti, tai, kad anų pasirodymai išpuolė savaitės viduryje, tai šį penktadienio vakarą susirinkę metalistai buvo sukišti į „Niujorką“ kaip silkės į statinę. Nieko, mūsų auditorija – liaudis spartietiška, mačiusi ir didesnės organizatorių nepagarbos…

Pirmieji groja LODY KONG. Už mikrofono stovo darbuojasi į atogrąžų papūgą panašus jaunuolis – toks pat margas ir energingas. Neapsimetinėsiu, kad nors bent kiek nutuokiu apie šiuolaikinę hardcore sceną ir tuo labiau nevaidinsiu, kad tai, ką išgirdau man patiko. Jei gitarų partijos skamba visai pakenčiamai, tai toks a la „crust“ tipo vokalas gadina visą reikalą. Užmetėm akį, užsidėjom „varnelę“ – ir nuėjom kariauti dėl alaus.

Antrieji – INCITE. Nežinau ką jie ten groja, bet skamba daug smagiau. Aštrūs kaip skustuvas gitarų rifai, madingai niurkomi būgnai ir šuolininkas į aukštį vokalisto pareigose. Galima ilgiau užsilaikyti žiūrovų eilėse, nes eilės prie alaus darosi ilgesnės. Užskaitom.

Ir pagaliau pagrindinis vakaro patiekalas! Scenoje materializuojasi plaukuotai barzdotas kūtvėla, vilkintis „kamufliažą“, pasauliui žinomas kaip Maksas Cavalera, ir ilgai lauktas veiksmas prasideda! Pasirodymo metu atlikėjas negailėjo nei savęs, nei publikos, kiekvieną žiūrovų pasyvumo minutę priimdamas vos ne kaip asmeninį įžeidimą. Devynis prakaitus išsunkė iš tų, kas buvo arčiau scenos.

Įspūdis iš koncerto? Labai teigiamas, visgi brazilų metalinės scenos pažiba, žmogus, stovėjęs prie Pietų Amerikos metalo ištakų ir taip toliau, ir taip toliau… Bet… Na, atspėkite kokius kūrinius publika sutiko teigiamiausiai? Sąžiningai prisipažįstu – po ano meto skyrybų moraliai likau su SOULFLY ir ne vien dėl to, kad man iš principo nepatiko juodaodis D. Greenas. Kažkaip… senoji SEPULTURA dvasia jautėsi Cavaleros siautėjimuose, darė įspūdį jo eksperimentai su gentine muzika, tradiciniu Brazilijos folkloru, o ir Marcas Rizzo įnešė flamenko ugnies į grupės kūrybą… Ką čia ir bekalbėti… Koncerto metu buvo sugrota „Prophecy“, „Treachery“, „Seek‘N‘Strike“ daug kitų tikrai gerų SOULFLY gabalų. Bet man pačiam buvo pilnos kelnės laimės, kai išgirdau pirmuosius „Refuse. Resist“ akordus! O kur dar „Roots“! O kur dar „Troops Of Doom“!

SOULFLY pasirodymas truko ilgiau nei keturiasdešimt minučių „iš akies“, tiksliai negaliu dabar pasakyti, nes pagrindinės grupės pasirodymas buvo vos ne vienintelis šansas prisikasti iki išsvajotojo alaus baro. Po koncerto su kantriausiais pabendrauti išlindo barzdyla bosistas Tony Camposas ir palaikančiųjų komandų nariai. Beje, atskiras pagiriamasis žodis „merčandaizingui“, (kaip lietuviškai?!), kur, nepaisant mano gabaritų, sugebėjo surasti tinkamo dydžio marškinėlius.

Koncerto pabaigą prisimenu kaip per rūką, visgi raminamasis kokteilis iš kelių rūšių alaus ir raudono vyno padarė savo, dar prisimenu, kad gerą valandą blaškiausi, mėgindamas sumedžioti taksi, ir dar sykį reiškiu nuoširdžiausią padėką vyrukui raudonu VW „Passat“, nuvežusiu mano pusgirtį kūną namų link.

Visgi ir antras kartas nemelavo. O patalpų reikėjo didesnių.