SOULFLY „3“ – siela, skrisk laisvai, arba trečias kartas garantuoja

SOULFLY albumų pristatymas parengtas specialiai kovo 18 d. vyksiančio grupės koncerto Vilniuje proga.

2002-aisiais galutinai išsisklaidė abejonės dėl savarankiškai per muzikinį pasaulį žengiančio Maxo Cavaleros ateities. Atrodytų, kad net simbolinis, žodžių žaismui lengvai pasiduodantis albumo pavadinimas (angliškai „trys“ skamba panašiai kaip žodis „laisvas“, nors iš tiesų pavadinimo tikroji prasmė kiek kita) sufleruoja muzikantą išsilaisvinus nuo visų netolimoje praeityje jį užklupusių negandų.

Esminis „Soulfly“ kūrybos bruožas – nuoširdumas – išlieka nepakitęs. Ir nesvarbu, ar nesuvaldytos emocijos turi teigiamą, ar neigiamą atspalvį, ar jų išraiškos formos yra itin originalios, galinčios muzikine prasme nustebinti klausytoją, ar ne. Akivaizdu, kad šiems kūrėjams muzika nėra savaiminis tikslas. Greičiau tai – priemonė, galingas įrankis, siekiant atkreipti dėmesį į tai, kas labai svarbu, bet dažnai pridengiama, užglaistoma „civilizuotiems“ žmonėms būtinga diplomatine kalba.

Maxas Cavalera nevynioja žodžių į vatą ir dar kartą atsiskleidžia kaip vienas iš kūrėjų, kurių populiarumas ir tam tikras įgytas socialinis saugumas nesumažino jų jautrumo supančiai aplinkai. Trečiajame albume neapsieita be dėmesio to meto aktualijoms. Kaip dauguma pilietiškų menininkų, „Soulfly“ atidavė duoklę ir tik prieš metus įvykusios rugsėjo 11-osios tragedijos aukoms. Maxas Cavalera šaukte šaukia pasauliui apie padėtį Rio De Žaneiro lūšnynuose, apie plačiajai visuomenei mažai girdėtus Brazilijos valdžios nusikaltimus, reikalaudamas, kad jo gimtoji šalis pasimokytų iš praeities klaidų ir nugalėtų šiandienos negandas. Apskritai, didelė dalis Maxo tekstų – tai tarsi prevencija būsimoms tragedijoms, nulemtoms socialinių veiksnių ir politinių sprendimų. Tik ar girdi tie, kuriems tai labiausia derėtų išgirsti?

Apibendrintai kalbant apie šiuos metaliniu Bob Marley vadinamo Maxo Cavaleros kūrinius, turbūt galima teigti, kad jie išliko tokie pat saviti. Dauguma kritikų „Soulfly“ muzikai galutinai prilipdė nu metal ir tribal metal sąvokas. Akivaizdu, kad archaiškos braziliškos šaknys toliau stipriai pančiojo Maxą Cavalerą – albume kaip visada gausu įvairių, „civilizuotam“ žmogui egzotiškų instrumentų (pvz. berimbau) ir muzikinių derinių. Dar „Soulfly“ pradžioje išreikštas tikslas – nenutolti nuo pradžios, nuo šaknų – atsispindi jau albumo pavadinime ir viršelyje. Viršelio ženklas – tai šventas pirminio garso simbolis hinduizme (tariamas „aum“ arba „om“), be kurio neapsieinama religinėse apeigose – meditacinio pobūdžio mantrose. Ir iš tiesų, „Soulfly“ muzika kartais primena savotiškus pirmykščius ritualus, atkeliavusius į elektrinių gitarų laikmetį.

„Soulfly“ kūryba išsiskiria ir tuo, kad klausytojas nėra nuolat skandinamas negatyvių minčių ir emocijų sraute – purvu ir tamsa nėra mėgaujamasi, nėra nuolat teigiamas beviltiškumas. Kontrastai – vienas iš žaviausių „Soulfly“ kūrybos aspektų. Tokios kompozicijos, kaip tęstine tapusi world muzikos paveikta „Soulfly III“, tarsi suteikia neramiai sielai sparnus ir išlaisvina ją iš niūrios šio pasaulio realybės, kuri ką tik švino svoriu slėgė klausytoją. Apskritai, šis albumas, kaip ir visa „Soulfly“ esmė – pozityvumas, skatinantis viltį. Maxas Cavalera drąsiai teigia: „Mūsų ginklas – tikėjimas!“. Turbūt kartais vien tik jis neleidžia sielai smigti į žemę.

SOULFLY „3“
© „Roadrunner Records“, 2002

1. Downstroy
2. Seek’n’Strike
3. Enterfaith
4. One
5. L.O.T.M
6. Brasil
7. Tree of pain
8. One Nation
9. 9-11-01
10. Call to Arms
11. Four Elements
12. Soulfly III
13. Sangue the Bairro
14. Zumbi