SODOM: Tokie kaip ir tu...

Interviu šaltinis: www.resurrection.at

Kas gali nežinoti “alinio” Dėdės Tomo Angelripperio? Žino visi metalistai, o tiksliau, “trašistai”. Kadangi, spėju, visgi nevisi tokie, tai vertėtų šiek tiek pažymėti, kuo tas plaukuotas teutonas pasižymėjo per paskutinius dvidešimt metų. Būtent SODOM – Tomo “Angelripperio” Zucho vaikas – kartu su tokiais monstrais kaip DESTRUCTION, EXODUS, METALLICA, KREATOR buvo šio neįtikėtinai garsaus, kieto, galingo ir žaibiškai greito stiliaus pradininkai, vieno tarp daugelio metalo šeimoj…

Būtent šioms grupėms thrash metal skolingas dėl savo žinomumo. Turint už pečių nenutrukusį (tuo metu, kai daugelis šios krypties kolektyvų sėkmingai subyrėjo, neišlaikė grunge, nu metal antplūdžio… ) kūrybinį kelią, nepalenkiamą kantrybę, daugiau nei dešimties jau legendiniais tapusių albumų, SODOM tvirtai žiuri į ateitį. Tuo labiau, paskutiniu metu pastebimai išaugo susidomėjimas sunkia muzika…

Ir ne vien SODOMais gyvena Tomas. Jei kas nespėjo įvertinti jo said-projektu – alaus folko-metal-n-roll ONKEL TOM ir DESPERADOS – vestern-muzika apie Laukinius Vakarus, žinokit, jog jus daug praradot. Bėkit ir ieškokit šių šedevrų! Vienu žodžiu: profesionalūmo ir meistriškumo nepragersi, neišleisi ir neparduosi…

- Žiūrinėju, va, “Code Red” ir “M-16” viršelius… Ir kaip čia pasakius. Aš visada stebėjausi metalistu potraukiu visokiems komiksams, benzopjuklams, kaukolėms, kraujui ir puvėsiams. Bet, po velniu, kiek gi galima tą velniavą naudoti albumų viršeliams. Va ir SODOM ten pat…

- Na, nežinau. Turbūt, dabar tokie dalykėliai jau tapo kažkokia mada. Viskas teisingai – SODOM pradėjo savo albumu apipavidalinimą tokiais siužetais, ir lyrikoje kažkas panašaus buvo. Bet kai išėjo “Persecution Mania” fanai galėjo pastebėt, jog tekstuose baigėsi “evil” tema vardan realių įvykių, kurie vyksta pasaulyje kas minutę… Bet metalhead’ai visiškai ne tokie pikti, kaip galima spręsti iš viršelių ar tekstų! Buk mielas, pasakyk, kaip galima dainuoti apie meilę ir kitus sentimentus mūsų stiliuje?!..

- Na taip, dainų tekstams jokių pretenzijų, bet visi SODOMų viršeliai atrodo pikti, kruvini, bet vis tiek komiksai… Tu išvis kada nors galvojai panaudot nors porai viršelių piešinių koncepciją? Galima gi paimt bet kokia karinę nuotrauką, padirbėt su ją “fotošopu”… O tai jūsų Knarrenheinz (piktas personažas-karys viršeliuose) atrodo taip pat kaip ir juokingas HAMMERFALLų kultūristas, he he…

- Taip, tu teisus, blogi ir kruvini komiksai… Bet fanai nori būtent to. Tu matei viršelį “Til Death Do Us Unite”? Tai va, jie jo “nevirškino”, nes jiems reikalingas Knarrenheinz. Ir neturi nieko bendro su pasikėlusiais “tru” metal viršeliais.

- Gal kitas albumas pasakos apie terorizmo siaubus? Aš teisus? Klausyk, parašykite dainas apie įvairius ten “černobylius”, ozono skyles, DDT ir t.t.! Man atrodo šios temos tinka SODOMų dainoms…

- Ha, mes turim paruošę tekstų įvairiems gyvenimo atvejams, ir apie išvardintus dalykus mes jau rašėm. Bet karas – tai tas kas vyksta dabar aplink mus, ir jis vargu ar kada baigsis. Terorizmas – tai irgi karas, tik prieš nematomą priešą. Ir visų laikų SODOM šūkis – “Stop the war!”.

- Ok, kaip tada pakomentuosi sekanti paplitusį posakį, jog karas yra “žmonijos mokslinio progreso variklis”?

- Mėšlas visa tai. Karas – tai politiniai žaidimai ir visiškas pragaras.

- Na taip, turbūt, nuotraukos kur jūs išsirengę kaip amerikiečių komandos Vietname, labai atitinka tokius lozungus. Tiesa, fotosesija tiesiog puiki! Ar lengva buvo rasti toje vietoje kamufliažus?

- Ne, bet, iš tikrųjų, turint atitinkamą sumą “babkių” kišenėje, galima atlikti ką tik nori. Todėl mes nusipirkom karinę uniformą, nuėjom į artimiausią mišką ir surengėm ten fotosesiją. Žinai, aš buvau labai nustebęs, kai sužinojau, jog amerikiečių veteranai, lankantys istorines savo mūšių vietas Vietname, irgi beveik visada persirengia kamufliažais… Taip, ir pas juos ten yra baras, “Apocalypse Now” vadinasi, kuriame mes norėjom ekspromtu organizuoti SODOM pasirodymą. Gaila, nieko gero iš to neišėjo, nes debiliška politinė sistema draudžia bet kokius panašius renginius šalyje… Liūdna. Bet mes grįšim ir surengsim totalų thrash, kitaip SODOM bus ne SODOM.

- Kaip tu įsivaizduoji savo senatvę? Pražilęs, drebančiom rankom, alkoholiko veidu nuo didelio alaus pomėgio…

- Hehe, įsivaizduoju! Mes grosim kaip SODOM tol, kol galėsim. Ir čia visiškai nesvarbu busi tu žilas alkoholikas ar dar kažkas. SODOM – tai mano gyvenimas, ir visa tai pasibaigs tik su gyvenimu… Šuo metu mes jau varom virš dvidešimt metų, bet man taip pat užkrečiama kaip ir pradžioje…

- Tiesa, angliškoje spaudoje SODOM nariai dažnai pavadinami ne kitaip kaip “sodomites”! Nemanau, kad tau malonu kokiam laikraštpalaikyje perskaityt, jog pasirodo tarp jūsų ir mažumų užsiveisė.

- Ai, maža, ką jie šneka. Bet SODOM – ne gėjų grupė!!!!!!!! Mane labai juokina tokie dalykai, bet kad nervuočiausi, taip nėra. Kodėl nervuotis dėl idiotų?

- Tradiciškai, pagalbėsime apie DĖDĖS TOMO projektą… Pažįstamas iš Vokietijos, pasakojo, jog per ONKEL TOM pasirodymus vyksta ne koncertai, o kažkokio globalios išgertuvės!

- Iš tirkųjų! Visi, kas netingi ar neprisigėrė iki žemės graibymo, laisvai lipa pas mane į sceną ir girtais balsais dainuoja su Dėde Tomu. Kiek žinau, mes – vienintelė grupė pasaulyje, leidžianti oficialiai tokius “prikolus”, hehe. Mes gi ne rock žvaigždės, mes tokie pat alų-geriantys-metalistai kaip tu ar aš. Todėl, jei siela prašosi į sceną – niekas tau nemaišo! Alus į rankas ir prašom!

– E-e-e, palauk… O už alų, kur scenoje duoda, kas moka??

- Kas, kas… Organizatoriai aišku (na, pas mus organizatoriams būtų šakės ;). Tai įeina į sąlygas.

- O tu žinai, jog daugelis mano, kad DĖDĖ TOMAS išsikvėpė kaip originalus alaus projektas jau po dviejų albumų, ir dabar tu tik iš inercijos toliau dainuoji tokias pat dainas apie alų… Gal, užtektų poros diskų ir viskas?

- Na taip, dėl ko gi aš turėčiau, po velnių, apleisti tokį “prikolną” projektą? Mes jį labai mylim, nemažiau nei alų. Kokios “babkės”? Kam jos, jei kalba eina apie alų? Mes tiesiog linksminamės, ir kol kas nei lašo nepavargom nuo tokio gyvenimo. Pas mus tiek daug idėjų, jog aš, būtų mano valia, leisčiau alinius albumus kas mėnesį.

- Kaip manai, ar daug žmonių iš publikos per ONKEL TOM koncertus žino, jog, be šito smagaus užsiėmimo, tu gan rimtai užimtas “trašovam” SODOM‘e?

- Taip, manau daugelis. Tiksliau, nemanau, o esu įsitikinęs. Pora kartų mes net sugrojom 2-3 dainas iš SODOM per ONKEL TOM koncą – buvo smagu. Bet dabar, viską apmąsčius, aš nusprendžiau tokių improvizacijų daugiau nerengti, todėl, kad labai jau didelis skirtumas muzikoje, jos svoryje tarp šių kolektyvų. Ne manau jog nemetalistui, atėjusiam pailsėt prie alaus, patiktu kas nors iš kieto SODOM repertuaro, he he.

- Ech, o aš tik džiaugčiausi… Manai, galėtum alaus gėrime laimėti prieš Gerre iš nusipelniusios vokiečių beer-thrash-metal grupės TANKARD (jis sveria apie 120kg, ir savo pilvu galėtu konkuruoti su sumo imtynininkais)?

- Oi, aš jau tiek kartu gėriau su tuo “chroniumi”, kad net sunku suskaičiuot. Bet, galutinėj įskaitoj, aš visada laimėdavau, ha ha. Ir šiaip, Gerre mėgsta legendinį „Appelwein“, kuris man labai nepatinka. Mano favoritas – tai „Diebels Alt“, bet be jo Vokietijoje gamina šimtus super alaus rūšių, tai kad gerti galima beveik viską.

- Vokietijoje yra kažkas panašaus į alaus partijas?

- A velnias juos žino, gal ir yra. Bet su tais alkoholikais neturim nieko bendro, išskyrus alų. Kam prie alaus priplakti kažkokius politinius “marazmus”?

- Niekada negalvojai parašyti kažką tokio kaip SODOM autobiografiją ar istoriją? Manau, jūsų gyvenime yra įdomybių…

- Ha, tu galėsi apie visą tai perskaityt už poros metų, nes 25-tam SODOM jubiliejui mes nusprendėm tokią knygą išleist…

- Gerai. Prieš kelis metus, kai DESTRUCTION tik paskelbė apie savo sugrįžimą, tu vienam interviu angliškam leidiniui pasakei: „Na, DESTRUCTION gera grupė, bet dabartinis DESTRUCTION – ne „tru“, ne tikras DESTRUCTION. Dabar pas juos vienas tikslas – užsikalt pinigų.“ Taip, taip… Ir kaip gi tu su tokiais dabar į turnė važinėji? Negėda?

- Atleisk, jų sugrįžimo pradžioje man iš tikrųjų viskas taip ir atrodė, kaip tu ką tik papasakojai. Bet dabar aš matau, jog juos tikrai veža visas šitas rock-n-roll! Kaip žinai buvo grandiozinis turas su jais ir KREATOR, tai mes taip susidraugavom, jog bendraujam vos ne kiekvieną dieną! Bet, nežiūrint į tuos visus pozityvius momentus, man visiškai nepatinka, kada prasideda visos tos kalbos apie „thrash-metal“ atgimimą ir panašiai. Kam? Dėl ko? SODOM niekada nenustojo groti thrash‘o, mes visus tuos metus praleidome metalo scenoje. Tai kad tarp mūsų yra didelis skirtumas…

- Aš pastebėjau tendenciją, jog lyderiai kai kurių old-shcool thrash kolektyvų groja brutalesnėse grupėse. Gal ir tau reikėtu pagalvot apie koki galinga grindcore MORBID TOM arba TOMAHAWK OF GRIND?

- Hm, o kodėl ir ne? Aš mėgstu visą agresyvia muziką, tiesa, thrash metal – tai marškiniai arčiausiai kūno, he he. Man tai vienintelis TIKRAS metalas. Čia tai muzika! Žinai, kartais aš jaučiu nostalgija praėjusiems maišto laikams, man nebeužtenka revoliucijos jausmo muzikoje. O čia dar šimtai ir tūkstančiai šitų „tipo-kolektyvų” atsiranda…

- Kaip man atrodo, daugelis grupių filmuoja videoklipus tik tam, jog padėti savo impotentiškai muzikai įgyt kažkokį atpažinimą per intensyvių vizualinį poveikį potencialiam fanui. Kiek yra nuostabaus scenarijaus ir nuostabių efektų klipų, kurių fone groja kažkokias daineles… Ką gali pasakyt šia tema?

- Tiksliai, taip ir yra! Kiek mėšlo užliejo ekranus, baisu tiesiog. Aš neatsisakyčiau nufilmuot klipą kokiai SODOM dainai, bet pinigų tam reikia tiek daug… Be to Vokietijoje nėra TV, kuri reguliariai suktų metalinių grupių klipus. Todėl geriausia juos išleisti reklamai arba studijiniam prodiusavimui. Iš esmės, jei tavo kolektyvas įeina į top-10, tai klipas, tiesiog reikalingas, bet metalo grupei, aš manau, tai nelabai būtina…

- Ir išvis, norėtum, jog metalas taptų muzika „plačioms masėms? Aš va šito nenoriu. Tegul būna giliausiam undergrounde, bet švarus, niekuo neužterštas. Žiūrėk, kol Europa pliuškenasi visokių komercinių pseuodo-metal grupių tirščiuose, Pietų Amerikos ir Australijos vis dar nepalieka 80-ųjų Metalo Dvasia.

- Metalas niekada netaps masių muzika, NIE-KA-DA! Aš neperstoju svajoti, jog ta dvasia, apie kuria kalbi, kada nors grįš į šitą komercijos nuniokota žemę, tai mano svajonė. Aišku, jog kiekviena, net pati prasčiausia „rūsio“ grupė turi kažkokias komercines ambicijas. Bet neužmirškim, kas mes esam! Kur dabar revoliucija? Kas supranta tikra žodžio „metal“ reikšmę?

- Aš buvau labai nustebės, sužinojęs, jog grodamas SODOM, tu kažkaip tai sugebėjai uždarbiauti … šachtoje! Ką tu ten veikei?

- Na, tuo metu labai rinktis ir neteko, nes šachtos buvo vienintelis pinigų šaltinis tame rajone. Mano tėvas buvo šachtininkas, ir būtent jis mane įtaisė ten pastoviam darbui. Visus dešimt metų aš išbuvau šitam gan „dulkėtame” darbe, smarkiai prisikvėpavau anglies. O paskui… Paskui aš supratau, jog mano pašaukimas – būti muzikantu, tik reikia visas jėgas atiduoti mėgiamam užsiėmimui. Kad ir nebegalėjau suderinti darbo šachtoje su koncertais (o ir sunku, ir pavojinga po žeme), vieną dieną nusprendžiau, VISKAS, užteks. Taip aš tapau profesionalus muzikantas, ha ha. Ir galiu visiškai tiesiai pasakyti, jog geresnio sprendimo savo gyvenime aš nesu padaręs! Kiekviena diena šachtoje buvo pavojingiausia ir purviniausia; kiekvieną dieną aš meldžiau dievą, kad vėl pamatyčiau dienos šviesą, kai pakilsiu liftu iš šios purvinos skylės; kiekviena diena labai norėjosi grįžti namo sveikam…

- Gerai, Tom‘ai. Thrash till death!

- Ačiū, jog per visus šiuos permainingus metus, jūs buvote su mumis. Ir, tiesa.. Nepamirškit – STOP THE WAR!