Sniegas pavasarį. Įspūdžiai iš AGALLOCH ir FEN koncerto Vilniuje

Foto: Vytenis Jurevičius. Daugiau foto: čia >>

Yra vos keletas grupių, kurių, net vykstant muzikinio skonio kismui, pamiršti niekaip nepavyksta. Tokių grupių atliekama muzika paprastai išsiskiria įvairių žanrų sinteze ir būtent šiuo magišku būdu sukuria unikalų skambesį. Viena unikaliausių metalo muzikos scenoje neabejotinai galima laikyti grupę AGALLOCH. Ramų pavasario penktadienio vakarą šie muzikantai surengė koncertą Vilniuje ir energingu pasirodymu džiugino gausų būrį gerbėjų.

Į aštuonioliktą valandą duris atvėrusį klubą „New York“ sunkiosios muzikos klausytojai renkasi pasiklausyti ne tik AGALLOCH, bet ir prieš juos scenoje pasirodysiančių FEN iš Didžiosios Britanijos. Pastarųjų skambesį nusakyti ne ką paprasčiau nei minėtųjų „headlainerių“, bet iš esmės abi grupės dalijasi panašiai nusakomais garsais – galima išgirsti tiek black metal, tiek post rock elementų, kitaip tariant, atmosferiško skambesio link evoliucionuojantis juodmetalis, dvelkiantis melancholija ir pasižymintis išraiškingu vokalu.

FEN, šiemet išleidę naują albumą „Dustwalker“ (beje, labai neblogą), sugroja būtent taip. Apmaudu, bet grojant pirmiesiems nuvilia garso kokybė – jo per daug, per stipriai ar ištiko kokia nors panaši bėda, kurią tiksliai įvardyti, matyt, galėtų tik garso režisieriai ar muzikantai. Šiuo atveju galima pasidžiaugti publikos tolerancija nenumatytiems nutikimams, kadangi klausytojai, tarsi nepaisydami menkų nesklandumų, mėgaujasi atliekama muzika ir apdovanoja grupę plojimais.

Po nei per ilgai, nei per trumpai trukusios pertraukos scenoje pasirodo kantriai laukti (bilietas stalčiuje pragulėjo keletą mėnesių) amerikiečiai AGALLOCH. Tikriausiai ne vienas grupės gerbėjas buvo pasiryžęs nukeliauti nors ir į patį Portlandą, kuriame muzikantai susibūrė dar 1995-aisiais, kad galėtų bent kartą išgirsti meistriškai atliekamus kūrinius iš rytinį rūką primenančiais peizažais skambančio „The Mantle“ (2002) ar „Ashes Against the Grain“ (2006), suteikiančio garsinį pavidalą tamsius šešėlius pamažu uždengiančiam sniegui.

Lietuvoje tirpstančio sniego dar nespėjus sugerti šylančiai žemei, pasklido iš tiesų netikėta žinia apie būsimą koncertą. Už šį neeilinį įvykį reikėtų dėkoti kūrybinei grupei „ALT events“. Tikrai puikus pasirinkimas, norint nudžiuginti kokybiškos, meistriškai atliekamos muzikos klausytojus. Organizatorius turėtų džiuginti susirinkusių klausytojų gausa, tad belieka tikėtis, jog profesionaliai, savitai grojančios grupės mūsų šalyje apsilankys dažniau.

O dabar dar šiek tiek apie AGALLOCH apsilankymą. Jiems vos užlipus ant scenos, imu nerimauti dėl galimai nuvilsiančio garso. Suveikus kažin kokiai magijai, galbūt Johno Haughmo, grupės vokalisto ir gitaristo, uždegtų smilkalų dūmų vilnijimui ore, pirmieji akordai suskamba lyg ir be jokių trikdžių. Netrukus šalimais galima justi atmosferiško folk/doom metalo (nepamirškime ir post rocko) sukurtą žiemiškai jaukią vėsumą. Pavasaris bent trumpam pamirštamas, nes kitaip juk ir negalėjo būti suskambus „Falling Snow“ – „The water pours its embracing arms around the stone…“.

Taip, AGALLOCH yra žiema. Jiems grojant speigas nudažo baltai netgi žalsvėjantį pavasarį. Žiemos motyvų norisi ieškoti ir trijų Lietuvos grupių kūryboje – POCCOLUS, HA LELA bei ANUBI – būtent joms AGALLOCH dedikuoja vieną iš atliekamų dainų. Veikiausiai tuo nevertėtų stebėtis, kadangi visų trijų grupių kūryba artimiausia pagoniškojo metalo žanrui, dainose dažna gamtos tematika. AGALLOCH taip pat dainuoja apie gamtą, tačiau jų kuriama muzika pasižymi į žanro ribas itin sunkiai įspraudžiama garsine įvairove. Nieko stebėtino, jog viename interviu Johnas Haughmas tarp įkvepiančių grupių mini garsiuosius post-punk žanro atstovus JOY DIVISION bei FIELDS OF THE NEPHILIM, grojančius gotikinį roką.

Roko AGALLOCH koncerte nesugroja, nors mėgina papokštauti, pradėdami brazdinti kažin kokią nebūdingai linksmą melodiją. Paskutinysis kūrinys, „Kneel To The Cross“, ir tenka prabusti iš porą valandų trukusio katarsio. Publika aplodismentais pakviečia muzikantus sugrįžti į sceną dar porai dainų. Netrukus suskamba paskutiniai akordai, o gegužės trečioji artėja pabaigos link. Ši diena bus nepamirštama visiems, kurie, kaip ir aš, jau bent keletą metų negali nesiklausyti AGALLOCH.