SLAYER Taline – galingasis tornadas Estijos pajūryje

Dabar ir vėl pasigirsta šnekos, kad sekasi tiems estams. Jie ne tik turi „Hard Rock Laager“ festą, bet jau kurį laiką kasmet čia apsilanko bent po vieną „didžiąją“ metalo scenos grupę. Tik užuot pavydėjus tikriausiai nelabai sunku susikrauti mantą kelionei į šiaurinę sostinę. Ypač jeigu tos grupės vardas SLAYER!

Kas oru, kas žeme, į Taliną suguža nemažas tautiečių būrys. Ir visai nė motais, kad kai kam kelias iki jo keturiais ratais užtrunka net 10 valandų… Tiems „laimingiesiems“, tarpe kurių atsiduriu ir aš, galima šią kelionę atlikti net be teisių ir mašinos dokumentų, o už greičio viršijimą sustabdžius latvių policijai, išsiversti su pasu, koncerto bilietu ir… 5 latais. Ko tik nebūna!

Taigi Pirita tee 28, Parodų salė, 18 valanda. Gražiame pajūrio ruože išsidėsčiusiame rajone esanti koncerto salė jau nuo pat durų atidarymo apstota įvairių tautybių metalgalvių, bet daugelis dar neskuba vidun, mat įėjus teks ten tupėti iki renginio pabaigos. Įvertinę šias nekokias perspektyvas, susitikę lietuvaičiai gurkšnoja alų tiesiog prie mašinų aikštelės ar ilsėdamiesi pajūry, mat nusipirkus jo netoliese esančiame prekybos centre, o ne salės prieigose, galima sutaupyti ne vieną dešimtį kronų, kad ir SLAYER atributikai.

20 val. pasigirsta vietinės apšildančios grupės HUMAN GROUND akordai. Tačiau tie 5000 (tiek buvo skirta renginio bilietų net keturioms šalims), jei jie ir susirinko, taip pat toli gražu ne visi supuola į patalpą. Iš garsų, kurie neblogai girdėjosi ir išorėje, galima spręsti, kad estai kažkiek panašūs į pagrindinius to vakaro „karius“. Sugroję vos pusvalandį, užleidžia vietą atliekantiems esminį techninį pasiruošimą, kuris truks beveik valandą…

Tuo metu salėje ar kieme, kuriame vyksta prekyba maistu/gėrimais ir dar nusidriekia didelės eilės prie biotualetų, atsiduria visi. Prieš tai dar kruopščiai patikrinti apsaugos, kuri atiminėjo bet kokius geriamus skysčius. Ir koks nusivylimas laukė tų, kurie vėliau atėję patyrė, jog marškinėliai su SLAYER logotipu ir baisesniais ar „švelnesniais“ vaizdeliais buvo išgraibstyti būtent per tą pusvalandį, kai grojo apšildanti grupė!

Bet mes puikiai žinome, kas svarbiausia turėjo vykti tą vakarą. Ir 21.30 tai prasideda. Dūmų uždanga, balta šviesa, siluetai ir… pirmoji laiko patikrinto thrash metalo skambesio ataka. Kaip nemirtingas yra veteranas Lemmy, taip šią „privilegiją“ galima suteikti ir „žudikiškai“ užjūrio ketveriukei, su nedideliais nukrypimais daugelį metų išlaikiusiai stebėtinai stabilią sudėtį. Araya, King, Hanneman, Lombardo – štai jie, SLAYER!!!

Pragarėlis prasideda. Ir ne vien dėl to, kad nuskamba „God Hates Us All“. Kam teko ne pirmą kartą matyti šios komandos šou, puikiai žino, kad tuo metu scenoje siaučia tikrų tikriausias metalinis tornadas. Na, o patyrusieji tai pirmąsyk, galėjo aiškiai pajusti SLAYER jėgą. Iš karto pasakysiu, kad apie šios grupės šou parašius kad ir visą romaną, neįmanoma perteikti tos atmosferos ypatingumo, nusakyti per keturiasdešimtmetį perkopusio įvairių tautybių ketverto ekspresijos ir ištvermingumo, tiesiog tą reikia pamatyti kiekvienam. Tiesa, kai kas pastebėjo, kad besiblaškantis Tomas kartą nespėjo laiku grįžti prie mikrofono, bet argi tai bėda, kai daugelis auditorijoje žino mintinai beveik visus gabalus ir gali čia pagelbėti?!

Ir, patikėkit, net daug ką sakantys pavadinimai „Hell Awaits“, „Raining Blood“, „South Of Heaven“, „Mandatory Suicide“, „Dead Skin Mask“, „Angel of Death“ ir dar daugelis kitų reiškia viena grotuvuose ir visai ką kita „live“ pavidalu. Įvairių spalvų šviesų efektų ir dūmų kombinacijoje šėlstantys žymieji trešeriai, galvų kratymo ir „keliavimo“ virš jų link scenos aptvaro menai, aprangą ir kūnus drėkinantis prakaitas ir besilaistantis alus ar kitkas, iškeltų rankų ir ovacijų jūra po kiekvieno gabalo – SLAYER!!! Tiesa, pradžioje kiek streikavo įgarsinimas, tačiau ir šis vėliau pasitaisė. O jo galingumas, kas ypač jautėsi per puikiuosius Lombardo perkusijos manevrus, buvo toks, kad stovėjusiems arčiau kolonėlių po koncerto galėjo kilti frekenbokiškas klausimas: atspėkit, kurioj ausy man zvimbia? Bent jau man tas zvimbimas tęsėsi kone iki ryto…

Taip staiga ir pralėkė ta pusantros valandos, o norėjosi tikrai daugiau. Ne tik geidžiamų lazdelių ar mediatorių, o būtent dar daugiau aršių ir nepakartojamų kompozicijų. „Visiškas išsitaškymas!“, kaip mėgsta sakyti tautiečiai. Tai jau tikrai. Emocijų neatvėsino net ir žvarbokas vakaras. O žiūrint į šiuo metu žymiai už mūsiškį šviesesnį naktinį Talino dangų, kiekvienas galėjo pagalvoti: „Black Magic!“

Mūsų šešetui toji „magija“ iš tiesų gavosi neeilinė. Mat, patyrę „pragaro jėgų“ šėlsmą, nakvojome vienuolyno svečių namuose, šalia senosios bažnyčios griuvėsių, kryžių ir šventų paveikslų prieglobstyje! Na, tiesiog tai buvo artimiausia nakvynės vieta renginio zonos apylinkėse. Ir miegojo kai kas iki vidurdienio…

Toliau skubėti nebebuvo kur, taigi išvaikščiotas Talino senamiestis, poilsis jaukioje terasoje su alumi ant stalo, pietūs ir lauktuvės prekybos centre, ilga kelionė link Latvijos pajūrio, maudynės, grįžimas jau liepos 3 dienos paryčiais. O kas mums? Dabar gi esame vedini vienintelės minties: šią „beprotybę“ reikia patirti vėl ir vėl. Taigi dairysimės SLAYER vardo tūkstančio kito kilometrų atstumu aplink ir jo vedini neabejotinai lėksime ten. Kas kartu?