Skaistūs lietuvių veidai „Way Of Darkness“ festivalyje Vokietijoje

Op, op ir praėjo linksmybės. Pabandome prisiminti, kas ir kaip buvo „Way Of Darkness“ festivalyje Vokietijoje spalio 6-8 d.

Nusigavimas iki Lichtenfelso (festivalio vietos) buvo pilnas įvairiausių forsmažorinių trukdžių. Vienu metu jau buvome praradę viltį nusigauti iki Bavarijos. Kitu automobiliu varę mūsų sugėrovai irgi apturėjo įvairių nuotykių pakeliui link veiksmo vietos, bet šiaip ne taip visi susitikome penktadienį per pietus.

Vos atvykę ir pasilabinę su lietuvaičiais draugais, šauname į salę.

FLESHCRAWL – pirmoji matyta festivalio grupė. Sunkiasvoriai (tiesiogine prasme) bavarai varo užtikrintai ir tvarkingai. Ant scenos ilgi plaukai sklaidosi į visas puses, bendraujama su publika šiltai, nors ir vokiškai :). Gal todėl, kad jie beveik vietiniai, palaikymas labai neprastas. Fleshcrawlų maždaug standartiniame defe nėra jokių navarotų, bet susižiūri jie labai smagiai ir stipriai. Patiko. Net labai.

Toliau žiūrime OBSCURA. Čia jau susiduriame su visiškai kitokia muzika. Minimaliai rokenrolinis techniškas-sudėtingas metalas (o gal džiazas?). Stebint juos, akivaizdžiai matosi, jog vyrai laaaabai gerai susigroję ir yra laaabai aukšto lygio muzikantai. Kaip ir viskas OK, bet tas rokenrolo nebuvimas nuima cinko. Ganėtinai greitai atsibosta ramiai stovėti ir bandyti įsijausti į muzikos subtilybes, tad einame išgerti alaus.

SINISTER nemaža dalis praleidžiama „Ledo Tako“ palapinėje, stiprinantis įvairiais gaivinamaisiais gėrimais. Olandai jau ne kartą matyti, tad ypatingai jais ir nesidomime. Juolab, kad man jie gyvai skamba so so – visiškai pilkas defas.

ARTILERY. Užeinu trumpam užsidėti pliusą. Skamba kaip ir viskas OK, ūsuoti, džinsuoti ir antsiuvuoti hipiai juos visai neblogai palaiko, bet man trūksta kažko, kas priverstų ilgiau stebėti jų pasirodymą.

Toliau – visai neseniai Lietuvoje matyti BENEDICTION. Jau trečią ar ketvirtą kartą prisiverčiu juos žiūrėti gyvai, bet cinko nepagaunu. Neapleidžia įspūdis, kad chebrai tai yra tiesiog darbas. Jis ypač sustiprėja, kai su publika bendraujama lygiai tomis pačiomis frazėmis, kaip ir Lietuvoje. Nežinau, gal per daug iš jų noriu, nes vis tik buvo šioks toks kultas mano ankstyvoje metalizmo stadijoje. Bet faktas, kad atmosfera scenoje tikrai ne tokia, kokia sklisdavo pasileidus legendinį „Grotesque/Ashen Epitaph“ epaką.

Ateina laikas vakaro vinims MORGOTH. Pergyvenau, kad morgothai gali pavaryti visai ne taip, kaip tikėjausi, bet viskas baigėsi gerai :). Stipriai pasenę muzikantai (Jėzau, kaip atrodo vokalistas, palyginti su senomis nuotraukomis!) sutrenkia kokybišką programą su visais oldskūliniais gabalais. Šiaip bendras vaizdas scenoje priminė šiek tiek lietuvius STORMGREY – brandaus amžiaus vyriokai, iš kurių didžioji dalis jau senokai padėję ilgus „volasus“ į spintą. MORGOTH buvo labai gerai. Tikrai neišprovokavo džiaugsmo ašarų ar euforiškų šūksnių, bet apskritai tai buvo tikrai labai stiprus ir kokybiškas pasirodymas. Tiesa, truputį vietomis erzino ant vokalisto mikrafo uždėtas aido efektas. Žodžiu stipru, gerai, kokybiškai, bet to jaunatviško užsidegimo ir brutalumo jau nelabai yra.

SODOM. Niekada nematyti gyvai, todėl tikrai traukė. Parino tai, kad negalėjome jų pasirodymo stebėti iki galo, nes reikėjo grįžti į nakvynės vietą, kuri buvo už keliolikos kilometrų. Bl…, nesulaukėme gyvai nė vieno gabalo iš „Agent Orange“ :(. Kitą dieną draugai pasakojo, kad grojo ir „Ausgebombt“, ir „Agent Orange“… Stebėtas pirmasis pasirodymo pusvalandis suėjo labai gerai. Buvo sugroti keli tikrai seni šmotai (net iš pirmojo EP „In The Sign Of Evil“), o apie tai, kad vokietukai metalistai savo herojus palaikė žvėriškai, net nėra ką ir kalbėti.

Antroji festo diena prasidėjo sočiais pusryčiais ir kultūringu pasivaikščiojimu po miestelį, kuriame buvome apsistoję. Čia, aišku, galima parašyti atskirą pasakojimą apie Bavarijos kaimų grožį, tvarką ir ramybę. Po kultūrinės programos šokame į mašiną ir varome atgal į Lichtenfelsą.

Draugus lietuvaičius randame jau užkandusius butelį sangrijos. Tad visi draugiškai dar padiskutuojame su Džeku pavarde Daniels ir varome į salę.

Ten jau pilnu tempu varo ispanai AVULSED. Grupė, kaip ir BENEDICTION, buvusi man nemažas kultas dešimtojo dešimtmečio viduryje. Bet, priešingai, nei BENEDICTION, ispanai su kultiniu undergroundo veikėju Daveu Rottenu priešakyje užspaudžia labai stipriai. Visiškai nesitikėjau, kad jie pavarys taip energingai ir sunkiai. Nežinau, ar čia dėl pietietiškos charizmos, ar, kad realiai labai gerai grojo, bet publika palaikė juos tikrai įsijautusi, nepaisant to, kad dar tik kelios minutės po vidurdienio. Be abejo, Rottenas irgi stengėsi: juokeliai, šokinėjimai nuo scenos su mikrafu ir pan. Po velnių, toks ir turi būti tikras death metalas: sunkus, energingas ir rokenroliškas linksmumo prasme. Pirmoji festivalio grupė, per kurią pasileidau ir kračiau plaukus :). Žiauriai, žiauriai pramušė. Achu…as gyvas pasirodymas. Didžiausią įspūdį palikusi festivalio grupė.

THANATOS. Paklausau gabalo, nesuprantu, kas vyksta, einu toliau užkandžiauti viskiu ir kitokiomis gėrybėmis.

DISBELIEF. Nusivyliau. Maniau, kad bus išskirtinė muzika visoje šioje defo ir trešo makalynėje. Deja, gavosi ganėtinai silpnai sugrotas lėtas metalas. Nenuostabu, kad prie scenos žmonių buvo gal dvigubai mažiau, nei per AVULSED.

Kuo toliau, tuo labiau darosi skanesni gėrimai ir įdomesnės blevyzgos su sugėrovais, tad SEVERE TORTURE pažiūrimas vienas gabalas tik dėl pliuso. Niekada nebuvau jų fanas ir ne dėl jų čia važiavau, tad ganėtinai ramiai palieku salę. Bet plaukų jiems trūksta :).

Toliau užsukam vėl trumpam dėl įdomumo pažiūrėti HOUWITSER. Tikriausiai tuo metu buvo idealus suvartotų svaigalų ir grojamo muzono santykis, nes HOUWITSER pasirodymą pražiūrėjau iki paskutinės sekundės. Trumpaplaukiai olandai su kaukėtu vokalistu davė defo, kaip reikalas ir dar pasikvietė ant scenos buvusį SINISTER vokalistą. Kratymaisi, šokinėjimai nuo scenos (tiksliau, nuo apsauginės tvoros) lydėjo visą jų pasirodymą. Per paskutinį gabalą vokalistas nusiėmė kaukę ir metė į publiką. Taip išėjo, kad pataikė praktiškai man į veidą :). Dar kažkoks hipis bandė plėšt iš manęs tą kepurę, bet buvo sėkmingai nustumtas :). Tik nežinau, ką su ja dabar daryti :D. Žiūrėdami HOUWITSER priėjome išvados, kad tokių antrarūšių populiarumo prasme grupių pasirodymai dažnai būna labai stiprūs, nes muzikantai dar nėra išlepinti dėmesio bei dar patys labai džiaugiasi tuo, ką daro. Žodžiu, gera nuotaika, užsidegimas pastipriną visą pasirodymą.

BENIGHTED. Pragerta „Ledo Tako“ palapinėje.

CEPHALIC CARNAGE. Labai laukiau, labai daug tikėjausi ir nenusivyliau. Šiaip iš jų elgesio, išvaizdos ir pačios muzikos jaučiasi, kad šie amerikonai nėra standartiniai brutalistai. Apibūdinti jiems gal net panaudočiau žodį „inteligentiškumas“ :) Nors groja labai techniškai, bet visa tą sportinė supertechniško metalo belebirda neužgožia visos muzikos masės. Labai kokybiškai ir net šyzovai sugrotas brutalus metalas. Gaila, kad nesugrojo stoneriškojo „Piecemaker“.

HAIL OF BULLETS. Pagaliau pamačiau bent vieną GOREFEST narį gyvai :). Pats pasirodymas – aukštumoje. Galingas plikių ir Van Druneno šou. Matosi, kad patiems patinka, ką groja. Vėlgi euforijos ir epilepsijos priepuolių nesukelia, bet tikrai šaunus europietiško defo pavyzdys.

PROTECTORS. Arba nepamenu, arba nemačiau :).

EXHUMED. Pažiūrėti keli gabalai ir toliau belekaip degraduojama lauke. Šiaip šiuo metu jau stipriai pasijuto nuovargis. Ne tiek fizinis, kiek pats muzikos suvokimas pradėjo bukti. Na, negalima tiek daug gerų grupių sukišti į vieną dieną, nes tiesiog neišeina joms skirti pakankamai daug dėmesio.

DESTRUCTION. Pora gabalų dėl bendro išprusimo (nors jau matyti) ir šokiai su vokiečiais metalistais pagal technuškę.

DYING FETUS. Šlitinėjimas po Lichtenfeslą ir festo pakampius :). Tiesiog jau matyti jie daug kartų, o jėgų buvo ne per daugiausiai.

LEGION OF THE DAMNED. Griežtas trešas? Aha. Gerai sugrotas? Aha. Įspūdis? Jokio. Visiškai negalėčiau prisiminti nė vieno gabalo.

Ir atėjo pagrindinis antrosios dienos pasirodymas. ENTOMBED nebuvau gyvai matęs jau keletą metų, tad tikrai buvo įdomu juos vėl gyvai pamatyti. Ypač, kad grupės sudėtis pasikeitusi – bosistas tapo antruoju gitaristu, o jo vietą užėmė kažkoks dvimetrinis kalnas juodai dažytais plaukais :) Ruošėsi, ruošėsi, čekinosi, čekinosi (jau buvo pradėję užp…ti) ir galų gale pradėjo groti. Didžioji programos dalis – gabalai iš pirmųjų dviejų albumų plius po vieną kitą gabalą iš vėlesnių relyzų. Viskas super ir OK, bet iki ekstazės tikrai neprivedė. Apie grojimo ar kompozicijų lygį (kiek žinote defo grupių, kurių visas dainas lengvai galima atskirti vieną nuo kitos?) nėra net kalbos, bet šįkart nepajutau tokio kaifo, kaip kitais kartais. Manau, kad viena iš priežasčių – truputį kitoks grojimas. Keletą metų grodamas viena gitara A. Hellidas neturėdavo laiko ilgiems ir įmantriems soliakams, tad pati muzika, atliekama gyvai, buvo kur kas intensyvesnė. Kitas dalykas – tas naujasis bosistas dėl gabaritų ir elgesio scenoje stipriai sugeria dėmesį ir L. G. Petrovas su savo mimikomis ir juokeliais nueina kaip ir į antrą planą. Aišku, jis vis tiek prikalbėjo visokių vėjų, kaip prieš bisą skėlęs maždaug „Just one minute – eine kleine marijuana“. Nepaisant visų niuansų, entombedai pavarė tikrai stipriai ir dar kartą parodė, kas yra kas dažnu atveju nykioje ekstremalaus metalo scenoje.

Štai tokie įspūdžiai iš festo. Tiesa, labai patiko pati festivalio salė. Įsivaizduokite didelį vokiško-bavariško stiliaus pastatą su stogą laikančiais mediniais balkiais. Pati salė laisvai sutalpintų apie porą tūkstančių žmonių. Labai patiko didelis balkonas, kuriame visada buvo laisvos vietos (ir apsivėmusių hipių). Žodžiu, ideali salė tokio mąsto koncertams.

Tai tiek. Gal kas alaus pastatys už tai, kad tiek daug prirašiau?