SIGH „Gallows Gallery“ - įspūdinga...

Sykį jau teko recenzuoti tikrai neeilinės grupės SIGH darbą „Imaginary Sonicscape“, tad šįsyk maniau, jog vargu ar bus noro kažką rašyti apie kitą, iškart po minėtojo albumo sekusį muzikantų darbą. Taip maniau, kol 2005 metais „Candlelight Records“ išleistas „Gallows Gallery“ neprasisuko mano leistuve keletą sykių. Tai, ką išgirdau, mane gerokai išvertė iš klumpių. Ir tai nebuvo negatyvių pojūčių sukeltas šokas, priešingai, mane užplūdo ypatinga jausena. SIGH liko ištikimi sau – naujas albumas, naujos taisyklės (kitaip sakant, taisyklių nebuvimas), naujos gairės ir nauja kryptis. Gal aš nebūsiu toks originalus ir nenuspėjamas kaip pagarbos verti japonų vyrukai, bet ir šioje recenzijoje negailėsiu pagyrimų šiems aukštos klasės profesionalams… Taigi, Ponios ir Ponai, SIGH opusas „Gallows Gallery“!..

Kai kalbame apie SIGH, galime minėti daugybę muzikinių stilių, arba galime tiesiog pareikšti – avangardas, savyje išsaugantis geriausias daugelio muzikos stilių savybes. Metalinės muzikos atžvilgiu „Gallows Gallery“ albume labiausiai vyrauja savotiškas power/heavy metalas, „užgriozdintas“ kitų muzikos stilių ir perleistas per individualų muzikantų kūrybos „filtrą“. Taisyklių ir ortodoksinių nuostatų čia nėra. Akivaizdu, kad muzikantai – tikri profesionalai, eruditai. Metalas nėra vienintelė jų „duona“ – paklausykite šį albumą ir suprasite, kad džiazas, klasika, elektroninė muzika jiems nėra svetima, o tuo labiau ir visų šių stilių sintezė. Apskritai klausant „Gallows Gallery“ susidaro neįtikėtinas pedantiškumo įspūdis – kiekviename gabale, kuris yra tarsi mini spektaklis, visi muzikiniai instrumentai, menkiausi garsai turi savo vietą. Tiesa, nepamanykite, jog albumas tėra dar vienas sudėtingas griežtas garsų kompleksas, atvirkščiai, muzika skamba lengvai, organiškai, muzikos garsai keičia vieni kitus neįtikėtinais tempais. Puikiai skamba saksofonas, galingai, energingai būgnu lazdele ir pedalais darbuojasi naujas būgnininkas Junichi Harashima, puikią techniką demonstruoja patyręs gitaristas Shinichi Ishikawa, bosą maloniai gnaibo Satoshi Fujinami (ankščiau pastarasis sėdėjo prie būgnų), kaip įprasta, virš metalo muzikos instrumentų lengvai ir grakščiai plasnoja Mirai „vojažiniai“ klavišiniai.

Kaip ir „Imaginary Sonicscape“, taip ir čia kūrinių konstrukcijos nenuspėjamos. Uždanga nuleista, prietemoje girdisi šiurkštus, bauginantis balsas. Rodos, po kelių akimirkų uždanga pakils ir visų ausis išbaubs juodi kaip velnias ir spygliuoti kaip ežys blekeriai… Intriga auga… Ir pagaliau uždanga kyla… Ir… Cha! Dailiai aprengti džiazmenai baltųjų stiliumi choru darniai traukia džiazinę dainelę! Netrukus dirigentas, vardu Mirai Kawashima, mosteli burtų lazdele ir į scena įbėga metalo muzikos atlikėjai ir klausytojus pradeda stebinti savo „kreivu“ avangardiniu metalu; Mirai jiems pritaria švariu aukštu vokalu; džiazmenai nesnaudžia: kas saksofoną griebia, kas sitarą; vieniši nelieka ir klavišiniai – juos „šildo“ ir savo „vojažus“ į aplinką laido tas pats Mirai. Šitaip rieda šis genijų – bepročių traukinukas. Publika patenkinta. Puiku… Tokia ta albumo realybė…

Ypatinga ir albumo atmosfera. Trumpam pamirškite tamsą, šaltį, pašvinkusios mėsos smarvę, kraujuojančius anusus ir pan. Plati muzikinė instrumentuotė, skirtingų garsų visuma, melodingumas kuria ypatingą, svajingą linksmą atmosferą, kitaip sakant, muzika skamba „estetiškai“. Manau, atmosferą taikliai apibūdina disko viršelio spalva – tamsiai oranžinė, besileidžiančios saulės. Ypač atmosferiškai ir svajingai skamba albume panaudota ambientinės muzikos „porcija“, prisodrinta nuostabiai atliktų Mirai klavišinių ir įdomiai skambančių per keletą filtrų perleistų vokalo partijų. Tiesa, tokią meditacinę nuotaiką dažnai nutraukia aršūs, masyvūs, techniški arba paprasti, bet ilgam įstringantys į atmintį gitarų rifai arba klavišinės partijos (kaip kad „Midnight Sun“ gabale (sighiškas „Fuel For Hatred“). Apskritai albumo nuotaika… „japoniška“. Matyt, muzikantų mentalitetas ir pasaulėžiūra sukuria tokį įvaizdį (juk bent kiek originalumo turintis metalas iš „egzotiškos“ šalies visad skamba įdomiai ir neįprastai – pavyzdžių, manau, čia nereikia…).

„Gallows Gallery“ albume SIGH lyderis Mirai nebenaudoja aršaus blekiško vokalo. Jis jį iškeitė (kaip „Hangman’s Hymn“ parodė – laikinai) į švarų, heavy/power metalui būdingą vokalą. Tačiau tai ne viskas. Mirai balso tembras šiame albume skamba labai įdomiai ir neįprastai – gal taip yra dėl jo japoniško akcento ar tarsenos. Kaip ten bebūtų, keistas ir galbūt ne itin profesionalus „kreivas“ vokalas idealiai tinka tai keistai „klampiai mase“, kuri sunkiasi iš šio albumo (beje, prie jos kūrimo prisidėjo tokie metalinės scenos veikėjai, kaip Niklas Sundin, Killjoy, Bruce Lamont, Metatron ir kiti).

Taigi apibendrinimas yra akivaizdus: „Gallows Gallery“ – puikus opusas, puiki profesionalaus meno porcija iš „kulinarinio/meninio kioskelio“ pavadinimu SIGH. Mano subjektyvia nuomone, šis albumas yra dar vienas, šįkart kaip niekad vykęs, muzikos progreso pavyzdys.

Peržengiu savo įsitikinimus ir vertinu šį darbą maksimaliai – 10/10.

SIGH „Gallows Gallery“
© 2005 Candlelight Records/Baphomet

1. Pale Monument
2. In A Drowse
3. The Enlightenment Day
4. Confession To Be Buried
5. The Tranquilizer Song
6. Midnight Sun
7. Silver Universe
8. Gavotte Grim
9. Messiahplan