Straipsniai

Sergėjus Kaluginas. Išgyvenimo roko koncerte instrukcija

Nors šį straipsnį parašė rusų muzikantas, ir jis yra skirtas Rusijos publikai, padėtis pas mus (mano neobjektyvia nuomone) nelabai tesiskiria. Čia rasite informacijos apie techninę gyvų pasirodymų pusę, kuri bus naudinga ne tik jauniems muzikantams, bet ir klausytojams.

Apie autorių: Sergėjus Kaluginas (Сергей Калугин) – poetas, muzikantas, dainų autorius. Šiuo metu – grupės ORGIJA PRAVEDNIKOV (Оргия Праведников) lyderis. Šį straipsnį jis parašė prieš porą metų savo interneto žurnale (http://kalugin.livejournal.com/2007/04). Gavusi autoriaus leidimą vertimui, publikuoju jį čia.

Sergėjus Kaluginas. Išgyvenimo roko koncerte instrukcijaIškart noriu pasakyti, kad tolesnį tekstą skaityti muzikantams, garso operatoriams ir temą išmanantiems žmonėms nėra būtina. Tačiau, man rodos, šios vežėčios per ilgai stovėjo niekieno nejudinamos. Muzikantui labai sunku suprasti, kad pasaulyje yra žmonių, negrojančių muzikiniais instrumentais ir neskiriančių jų skambėjimo įrašų klausymosi metu. Tačiau daugelis klausosi būtent taip, nesigilindami, kur skamba bosas, o kur klavišai. Ir didžioji dauguma į koncertą susirenkančios publikos nieko nežino apie techninę pusę: liaudis tiesiog „tūsinasi“ iš širdies, o vėliau, grįžę namo, iš visos dūšios keikia garso operatorių, eilinį kartą „sušikusį“ (žiūrovo nuomone) visą garsą. Kai kurie klausytojai, sugebantys skirti niuansus, savo nepasitenkinimą formuluoja taip: „Vokalo vėl nesigirdėjo, viską užgožė gitara (būgnai, bosas – įrašyti reikalingą), garso buvo per daug, skauda ausis, ištisa košė“. Įdomu tai, kad kitas nepatenkintasis viską užgožusiu instrumentu įvardins ne gitarą, o bosą; o kai kas pasidžiaugs – „Tokio puikaus garso dar niekad negirdėjau!“. Kas gi IŠ TIESŲ vyksta roko koncerte? Nejau garso operatoriai yra visiški nevykėliai, nesugebantys sutvarkyti grupei normalaus skambėjimo? Kur pastoviai dingsta vokalas, kodėl skauda ausys, ir kodėl nuėjus „susišvilpt“ iš tualeto viskas puikiai girdisi, ypač tekstas, o salėje – tik triukšmas ir nebyliai it žuvis žiopčiojantis vokalistas („pagarsinkite vokalą“ – pastoviai pataria garsistui geradariai)?

Šios eilutės yra skiriamos tiems, kas nori susivokti, kas gi vyksta. Teks pradėti nuo pradžių. O pradžiai teks pasinagrinėti elektroinstrumentų, ypač – elektrinių gitarų – prigimtį. Paprasta akustinė gitara – tai dėžutė, kurios viršutinė lenta (viršutinė deka), sužadinama stygų skambesio, vibruoja kaip garsiakalbio membrana. Šis garsas, patekdamas į dėžutės vidų, sustiprėja (besiplakdamas į dėžutės sieneles) ir išstumiamas išorėn per skylę viršutinėje dekoje (rozetę). Jei nebūtų viršutinės dekos ir garsą sustiprinančios dėžutės, mes beveik nieko negirdėtume (timptelėkite lanko templę – vaizdas būtų panašus). Elektroinstrumentai veikia visai kitu principu. Esmė tame, kad akustinė gitara (smuikas, violončelė) sukurta tikintis, kad į jų rezonuojančios dėžutės vidų paklius TIK paties instrumento stygų garsas. Ir net jei prie šio instrumento prilipintas garso nuėmėjas, tai nieko nekeičia. Roko koncerto sąlygomis (jei tik tai nėra stadionas su milžiniška scena) į dėžutės vidų įlekia visa siaubianti bosinės gitaros ir būgnų vibracija – rezultatas: akustinis instrumentas užkaukia ir tiesiog pradeda veržtis iš rankų. Su tuo kovojama užkemšant skyles viršutinėje dekoje – specialiu guminiu kamščiu, arba tiesiog užkišant violončelės „efus“ (įžambios skylės dekoje) porolonu – tačiau tai negelbsti (parazitinis žadinimasis (feedback) išjudina ir korpuso sieneles: apskritai taip yra, kai sutampa rezonavimo dažnis… pvz., 10 kHz, ir iš stiprinimo sistemos akustinė sistema visa tai perima, vėl stiprina, vėl perduoda į stiprinimo sistemą ir taip stiprėjant… Jei trumpai ir paprastai: visiškai akustinio bet elektrifikuoto instrumento „nedraugavimas” su garso sistema yra dėl parazitinio grįžtamojo ryšio, kai rezonansas įgauna „šuva veja savo uodegą” principą – tech. konsultanto pastaba). Su šia problema jau prieš daugelį metų susidūrė džiazmenai ir būtent tada ją išsprendė, sukurdami elektroinstrumentus.

Elektrinėje gitaroje viršutinė deka bei garsą stiprinanti dėžutė išskirtos ir izoliuotos. Tiesą pasakius, gitara – tai tik pusė instrumento. Elektrinė gitara – tai lenta (viršutinė deka), ant kurios užtemptos stygos. Ji, kaip ir dera lentai, vibruoja, nuspalvindama stygų skambėjimą. Garsas sustiprinamas visai kitoje vietoje, vadinamoje „kubu“. Elektros signalu paverstas garsas keliauja į netoli būgnininko stovinčią kvadratinę dėžę, susidedančią iš stiprintuvo ir kolonėlės (iš esmės nesiskiriančią nuo tų, kurios stovi pas jus namie). Būtent ji elektrinėje gitaroje atlieka rezonuojančios dėžutės vaidmenį. Nuo kubo kokybės tiesiogiai priklauso ir garsas, jei gitara puiki, o kubas – nekoks, gausime nekokį rezultatą. Geri kubai skamba skirtingai, todėl, esant skirtingiems kubams, iš vienos gitaros galima gauti visiškai skirtingą garsą. Buvo išrastos ir elektroviolončelės, kurias sudaro tik viršutinė deka, klavišus taip pat jungia į specializuotus kubus, taip nuspalvinant ir prisodrinant jų garsą.

MUZIKANTAI SCENOJE girdi ir klausosi būtent kubų garso – tai ir yra jų garsas, pagal jį ir orientuojamasi. Dabar supratote, kas per juodos dėžutės stovi ant scenos ir mirksi lemputėmis? Tai muzikantų stiprintuvai ir kolonėlės, jų elektroninių instrumentų antrosios pusės. „Įsiūbuoti“ jie turi būti taip, kad jų garsas atitiktų garsumą būgnų, kuriuos būgnininkas daužo iš dūšios, t. y. garsiai. Kiekvienas muzikantas stovi netoli savo kubo, idant nepasimestų. Kitus muzikantus jis girdi MONITORIŲ dėka. Monitoriai – tai taip pat kolonėlės, išdėstomos ant grindų pusiau gulomis, ant kurių kai kurie vokalistai bei gitaristai labai mėgsta pastatyti koją. Matėte tokias? Matėte. Puiku. Prieš koncertą, suderinę kubų garsą, muzikantai ilgai derina savo monitorius (teoriškai jų derinimu turėtų užsiimti kitas garso operatorius su atskiru pultu, prisiglaudusiu scenos šone, praktiškai – tai labai retas reiškinys, ir ši pareiga gula ant vienintelio garso operatoriaus, tvarkančio bendrą garsą, pečių). „Duokite daugiau bačkos į priekinius monitorius!“ – girdisi riksmai. „Vokalą į ketvirtą liniją! Būgnininkas negirdi vokalo!“. „Išimkit fleitą velniop iš mano monitoriaus! Ji ir taip ausis plėšo!“

Išgyvenimo roko koncerte instrukcija, antroji dalis

http://orgia.ru/contacts.php – prieš skaitydami toliau, pasinaudokite šia nuoroda. Ten yra mygtukas „технический райдер“ – parsisiųskite (arba paimkite bet kurios grupės techninį raiderį, tai nėra slapta informacija – ją galima rasti internete) ir peržiūrėkite antrąjį puslapį. Jame schematiškai pavaizduota scena su joje išdėstytais kubais ir monitoriais. Monitorių „linija“ vadinama galimybė organizuoti muzikantui unikalų jam būtiną instrumentų skambėjimo balansą – vieniems reikia daugiau vokalo, kiti prašo daugiau būgnų ir pan. Idealiu atveju šių linijų turėtų būtų tiek pat, kiek ir muzikantų scenoje, tačiau praktikoje, ypač gastrolėse, jų būna tik DVI. Tada viena linija atiduodama būgnininkui, o visi kiti muzikantai naudojasi suvidurkinta antrąja linija, kurios balansas netenkina nė vieno iš jų atskirai.

Taigi muzikantas scenoje girdi: 1) nuosavą kubą, 2) kolegų kubus, 3) akustinį būgnų dundesį, 4) savo monitoriaus, į kurį jam įmaišo tų instrumentų, kuriuos jis blogai girdi arba į kuriuos jam reikia atkreipti ypatingą dėmesį, skambesį. Taip būna idealiomis sąlygomis, pvz. koncertuose atvirame ore. Tačiau uždaroje erdvėje vykstančiame koncerte prie šių šaltinių skambėjimo prisideda GRĄŽA IŠ SALĖS, t. y. idiotiškas gaudesys ir dundėjimas, atsirandantis dėl to, kad garso bangos atsispindi nuo patalpos sienų ir užgriūna sceną, sukeldamos joje chaosą. Ką gi iš šių garso šaltinių turi girdėti žiūrovas? Atsakymas – NIEKO. Idealiu atveju – nieko. Šie šaltiniai skirti TIK muzikantams. Žiūrovui gi privalu klausytis PRIEKIO (priekinių kolonėlių).

Ar kada atkreipėte dėmesį į milžiniškus juodus karstus, stovinčius scenos kairėje ir dešinėje? Tai PRIEKINĖS KOLONĖLĖS: į salę nusuktos milžiniškos kolonėlės su stiprintuvais. Vėlgi iš esmės šios kolonėlės niekuo nesiskiria nuo tų, kurios stovi pas jus namie, tiesiog jos labai didelės ir galingos. Visi kubų skleidžiami garsai „nuimami“ mikrofonais iš garsiakalbių arba laidais tiesiai iš kubų stiprintuvų (tokiu atveju savo kubo garsą girdi tik muzikantas scenoje, taip dažnai „nuima“ bosinę gitarą) (apskritai bosistai mėgsta būti įgarsinti mikrofonais… bet ten sudėtinga: reikalingas identiškas žemų dažnių mikrofonas kaip ir bačkai, ir taip pat ala vokalinis mikrofonas faktūrai nuimti… idealiu atveju dar ir iš linijos paimamas ir miksuojamas trijų šaltinių signalas – tik tai daryti yra tingima, užimamos ir taip reikalingos linijos… gitarom mirtinai mikrofonų reikia, o bosistai išsiverčia su linija– tech. konsultanto pastaba), ant kiekvieno būgno taip pat įtvirtintas specialus mikrofonas (kad labai besidomintis, pradedantis jaunasis skaitytojas neišsigąstų, tai viso labo instrumentiniai dinaminiai mikrofonai, tiesiog kompaktiškesniais korpusais, su galimybe tvirtinti prie būgno lanko – tech. konsultanto pastaba), lėkštės „nuimamos“ dviem virš būgnais iškilusiais Overheadais (mikrofonais), ir visas šis žavesys siunčiamas į PULTĄ, už kurio sėdi garso operatorius. Pultas turėtų būti salės viduryje (nes garso operatorius reguliuoja garsą salėje esančiai publikai ir turėtų girdėti tai, ką girdi publika), tačiau labai dažnai klubų administracija, besijaudinanti tik dėl alaus pardavimų, kurie ir atneša didžiausia pelną, įrengia pultą ten, kur jam lieka vietos – tik kad nemaišytų padavėjams. Tiek jau to. Tarkim, viskas gerai, ir pultas stovi salėje.

Garso operatorius, gavęs į pultą kubų ir būgnų signalus, praleidžia juos per APDOROJIMO PRIETAISUS, t. y. valo, spaudžia, ištempia tai, ko trūksta, nuima triukšmus ir pan. Suderina visus instrumentus pagal garsą, kiekvienam instrumentui nustato būtinus dažnius, kad visi būtų girdimi ir niekas niekam nemaišytų. O po to išmėto garsą į PRIEKINES KOLONĖLES – būtent šį pakoreguotą garsą ir turi girdėti publika. Taip ir būna, su ta sąlyga, kad esame kokiame nors koncerte atvirame ore netoli Londono arba, blogiausiu atveju, ARIA koncerte Lužnikuose. Tačiau jei esame Maskvos, arba, dar linksmiau, kokio mažo miestelio roko klube, vaizdas VISAAAAI kitas. Tiek „visai“, kad… Tai buvo priešistorė, be kurios pačios istorijos prasmė būtų nesuprantama nežinančiam. Taigi, istorija prasideda…

Priešistorės post scriptum arba šoninių monitorių skausmas

„If it‘s possible – lumbago please“ – taip vos neįrašėme į savo raiderį anglų kalba būtiniausio daikto scenoje. Kalbama apie ŠONINIUS MONITORIUS. Kokie jie reikalingi, ir jų niekada nėra!
Šoniniais monitoriais (prostrelais) vadinami stovinčios scenoje (publika jų nemato), jos kairėje ir dešinėje, kolonėlės, nukreiptos į muzikantus. Į šias kolonėles paduodamas tas pats garsas, kaip ir į priekines kolonėles, t. y. bendras, galutinis salės garsas. Tokiu būdu muzikantai girdi tai, kas pas juos gavosi. Šis garsas apgaubia ir atneša palaimą, nuo jo muzikantai patiria orgazmą, gaudo kaifą ir pradeda groti ach**nai. Be šoninių monitorių garsas scenoje sausas ir nuobodus, technologinis, nenešantis laimės, neharmoningas. Tu bukai vykdai savo funkciją, nejausdamas to, į ką išsilieja tavo pastangos. Tai va – šių šoninių kolonėlių NIEKADA NĖRA! NIEKADA! Žinoma, jei negroji Lužnikuose ir tavo pavardė ne Kipelovas. Taip dažnai niekada, kad aš net nepaminėjau jų tarp garso šaltinių, kuriuos ant scenos girdi muzikantas. Vienintelis klubas Maskvoje, turintis šoninius monitorius – tai B2. Ir šie šoniniai monitoriai neveikia. Dar pamenu, kaip prieš daug metų veikė vienas – kairysis, tačiau jis seniai prisijungė prie dešiniojo, t. y. nudvėsė. Ir niekas net nebando jų pataisyti. O kam? Alus parduodamas, muzikantėliai stygas tampo… Gyvenimas tęsiasi.

Bus galimybė – pasižiūrėkite 1977-ųjų (!!!) metų AC/DC koncertą. Galima daug ko išmokti. Ten, pas vyrukus monitorių nėra – jų nereikia. Visuose keturiuose scenos kampuose stovi po gigantišką šoninę kolonėlę, o šone prisiglaudė specialus scenos operatorius su atskiru pultu, pritaikantis garsą jiems. Vyrukai tiesiog maudosi garse, plaukioja ir kaifuoja. Apie tai, kokie pas juos stovi kubai ir kaip jie sukomutuoti – geriau patylėsiu. 1977-ieji metai… Bėda.

Penkios minutės iki konkretumo. Startas

Paskutinis dalykas, apie kurį mums su jumis reikia sužinoti, prieš pereinant prie rekomendacijų roko koncerto lankytojui – tai padėtis su DAŽNIAIS. Garsus, kuriuos mes su jumis girdime, grubiai ir sąlygiškai galima padalinti į aukšto dažnio, vidurinio ir žemo dažnio garsus. Jei nuo namie stovinčių kolonėlių nuimsite dekoratyvinę priekinę panelę, pamatysite apvalius garsiakalbius – jie perduoda VIDURINIUS DAŽNIUS, tai daugiausiai informacijos nešanti spektro dalis. Viršutinėje kolonėlės dalyje rasite ruporo formos skylutę arba mažus garsiakalbius – tai AUKŠTŲ DAŽNIŲ GARSIAKALBIAI („tviteriai“). Jie perduoda aukštus dažnius. O jei esate laimingas „surround-sound“ savininkas, tai kambario kampe stovi dėžė pavadinimu „subvuferis“ – tai kolonėlė, perduodanti žemus dažnius. Jei nėra subvuferio, žemus dažnius, springdami, perduoda vidurinių dažnių garsiakalbiai. Tai va. PRIEKINĖSE KOLONĖLĖSE, nukreiptose į salę – tas pats vaizdas, prisimenam, kad priekis – tai tos pačios kolonėlės, tik labai didelės. Priekinių kolonėlių subvuferiai yra apatinėje jų dalyje arba išvis kur nors po scena – žemų dažnių bangos tokios ilgos, kad teoriškai juos galima išdėstyti bet kur – visais atvejais jie apims visą patalpą. Būtent todėl namie statote subą į bet kurį kampą – jis bet kokiu atveju užlies visą kambarį.

Apibendrinkim. Taigi, atėjome į koncertą. Ant scenos stovi muzikantai, jiems už nugarų – jų kubai, ant grindų prieš muzikantus – jų monitoriai, nematomi mums (tai tik raidės, tegul muzikantai pasijunta laimingi nors kompiuterio ekrane) stovi „prostrelai“, o scenos šonuose iškyla klausytojui skirtos PRIEKINĖS KOLONĖLĖS. Salės centre – pultas, už jo – suprakaitavęs garso operatorius. Kur gi „rausime“ mes? Teisingai, prie scenos, kur bus pogas, kur viskas matosi, kur kaifas.

O dabar prisiminkite, kur pas jus namie stovi kolonėlės, o kur sėdite jūs, klausydamiesi mylimos grupės albumo. Kolonėlės stovi muzikinio centro (televizoriaus su DVD) šonuose, palenktos nedideliu kampu, tokiu, kad jo viršūnė būtų sofa, ant kurios sėdite klausydamiesi muzikos. O dabar įsivaizduokite, kad dėl kokios nors priežasties pašokote nuo sofos ir, priėję prie pat savo muzikinio centro, įkišote galvą TARP kolonėlių taip, kad jos būtų šonuose. Normalus poelgis? Ką girdėsite? Iš kolonėlių sklindantis signalas atsimuš į priešpriešinę sieną, močiutės servantą, pakeliui pames aukštus dažnius ir iš nugaros grįš pas jus: aidintis, duslus ir šlykštus. Mielieji, būtent tai ir girdite, „besitūsindami“ prie scenos. Juk priekinės kolonėlės – tai tos pačios kolonėlės, scena – tas pats muzikinis centras, ir, kai prieinate prie scenos, priekinės kolonėlės atsiduria jums iš šonų! Jų paprasčiausiai negirdite, o girdite tą gaudesį, kuris susiformuoja atsimušus priekinių kolonėlių garsui į sienas, staliukus ir barą, esantį toli už jūsų, ir kuris pavėlavęs grįžta pas jus iš nugaros. Priekinės kolonėlės, kaip ir jūsų namie esančios kolonėlės, pakreiptos kampu, ir jų signalai sueina salės centre – ten, kur stovi pultas. Štai kur reikia „rauti“, kad girdėtumėte bent jau tai, ką suderino garso operatorius.

Galingas grįžtamasis priekinių kolonėlių gaudesys – tai dar ne viskas, ką išgirsite. Stovite priešais sceną ir automatiškai gaunate tai, ko NIEKAIP neturėtumėte girdėti, o būtent – muzikantų kubų, nukreiptų tiesiai į jus, ir monitorių (jie guli nukreipti į muzikantus ir todėl jų garsas pasiekia jus atsimušęs nuo scenos lubų, galinės užuolaidos ir bet kurių ant scenos esančių kietų objektų, pavyzdžiui – būgnininko kaktos. Juokauju) garsą. O dar jus užlieja akustinis, neapdirbtas būgnų, šalia kurių atsidūrėte, dundesys. Publika salės centre girdi tuos būgnų signalus, kurie nuimti mikrofonais, apdoroti garso operatoriaus ir nukreipti į priekines kolonėlės. Jūs gi – tiesiogiai lazdelių smūgių per plastiką garsą. Kubų garsas – labai galingas ir kryptingas, todėl, jei stovite priešais gitaristo kubą, visą koncertą klausysitės vienos gitaros plius pro ją prasimušusios priekinių kolonėlių garso grąžos. Priešais būgnininką – girdėsite bum-bum. Priešais bosistą – …geriau nereikia. Keista, bet iki mūsų atlekia žodžių fragmentai. Kaip manote, iš kur? Ogi iš vokalisto monitoriaus. Grąžos iš priekinių kolonėlių net nesitikėkite – ten tik gaudesys ir aidas. O jei vokalistas stovi su AUSINIAIS MONITORIAIS (puikus išradimas: ausinės, panašios į nešiojamo muzikos grotuvo, tik daug „krūtesnės“. Į jas paduodamas toks pat signalas, kaip į monitorių, muzikantas nusistato sau patogų balansą. Jautiesi tarsi rojuje – jokių papildomų garsų, jokio gaudesio, tuo pat metu galima garsiai įsiūbuoti, pavyzdžiui, mikrofoną. Dažnai, esant dideliam garsui, įprastiniai monitoriai sąveikauja su mikrofonu, dėl to girdime šlykščiausią švilpesį, o ausinės leidžia mikrofono signalą pagarsinti penkiskart – ir jokio švilpimo.) – tai jokių žodžių neišgirsim. Iš niekur.

Ar tokia padėtis normali? Ar normalu tai, kad pati svarbiausia publikos dalis, ta, iš kurios muzikantai gauna taip jiems reikalingą reakciją, kad būtent tie, kas purto galvas ir duodasi prieš sceną, faktiškai – muzikantų bendražygiai, koncerte priversti apsieiti BE GARSO, žodžių, prasmės ir girdėti tik beprotišką „bardaką“ bei besimalančių chaotiškų garso bangų, atspindėtų signalų kriokimą, neskirtus publikai kubų signalus – trumpai tariant, visą šitą š…?

Tai, draugai, nenormalu. Civilizuotose vietose į publiką, stovinčią priešais sceną, nukreipiamos specialios kolonėlės, panašios į priekį, bet mažesnės. Ar kada atkreipėte dėmesį, kad mega koncertuose salėje stovi du pultai – vienas šalia scenos, o kitas – toli? Artimasis garsu aprūpina parterį, kur vyksta linksmybės, o tolimasis – valdo gigantiškas priekines kolonėles, užpildančias visą stadioną. Koncertų salėje „Rosija“ pirmąsias eiles „aptarnavo“ eilė palei sceną išrikiuotų kolonėlių, o priekis „dirbo“ salės centrui. Klubuose, kur grojame mes, to nėra. Todėl tie, kas nori klausytis, slinkite arčiau garso operatoriaus pulto. Kas pogintis – link scenos, tačiau atminkite – PRIE SCENOS GARSO NĖRA IR NEBUS.

Taip pat niekam nepatarčiau sėdėti už brangiai kainuojančių staliukų, sustatytų prie šoninių sienų. Ten paprastai susėda nekenksmingi snobai, visą koncertą siurbčioja tekilą, o po to sako: „B**, vėl vien gaudesys“. O kaip kitaip? Pilietis sėdi priekinių kolonėlių šone, jų garsas praeina pro šalį, todėl aukšto dažnio bangų jis negirdi. Kaip ir viduriniųjų. Užtai jis puikiai girdi bosus, kuris (kaip pamenam) – kur ir kaip nepastatyk – vis tiek užtvindys visą patalpą. Štai pilietis ir klausosi boso bei bumbsinčios bačkos (didelio būgno, kurį būgnininkas daužo kojomis). Plius gaudžiančios sienos, kurios, savaime suprantama, niekas net nepamąstė uždengti garsą sugeriančia danga. Tačiau tai – jau kita ir LABAI LIŪDNA tema.

Sienos ir skudurai

Tebūnie palaimintas koncertas atvirame ore! Kaip jį myli muzikantai, kokia tai palaima žiūrovams! O žinote kodėl? Todėl, kad priekinių kolonėlių garsas, nudžiuginęs publiką, nuskrieja į žydruosius tolius, vis toliau… toliau… t. y. publika girdi VIENĄ garso šaltinį, ir tas garsas – teisingas, jame slypi būtent ta informacija, kurią ir nori perduoti muzikantai.

Visai kita istorija – koncertas uždaroje erdvėje, patalpoje. Šiuo atveju mes faktiškai atsiduriame rezonansinės dėžutės VIDUJE, tarsi violončelės ar akustinės gitaros viduje. Salės dėžutė niekuo nesiskiria nuo bet kurios kitos dėžutės. Teko kada statyti žadintuvą į puodą? Pamėginkite. Efektas garantuotas. Visa salė, sužadinta joje skambančios muzikos, jos sienos, grindys, lubos pradeda vibruoti, REZONUOTI, t. y. stiprinti garsą. Koncertinės, tokios kaip konservatorija, salės atveju – šie galimi rezonansai apskaičiuoti statybininkų taip, kad mes puikiai girdime akustinį smuikų garsą, sustiprintą, nuspalvintą ir apgaubtą natūraliu aidu (natūrali reverberacija). Faktiškai tokia salė pati savaime yra muzikos instrumentas (kaip, beje, ir normalios įrašų studijos patalpa).

Roko koncerto klube principas to, kas vyksta, yra toks pat, bet efektas, švelniai pasakius, visai kitoks. Niekas statybos metu negalvoja apie tai, kad šioje salėje skambės roko muzika, statoma paprasčiausia dėžutė su nenuspėjamais sužadinimais ir rezonansais. Todėl vienoje salėje pamėginus sugroti natą „fa“, staiga pradeda važinėti stalai, kitame košmaras – kauksmas ir sienų drebėjimas – įvyksta ties „si“ ir „re“, ir taip toliau. Su šiais efektais kovoja specialūs prietaisai, kurie toli gražu ne visada ir ne visur yra, kainuojantys nemažus pinigus ir kuriais, be visa ko, reikia mokėti naudotis. Pigiame klube garantuotai viso koncerto metu per ausis važiuos toks rezonansas, užšiukšlindamas muziką. Be to, jokio gražaus aido nebus. Priekinių kolonėlių, kubų, monitorių garsas (salė tai nedidelė) maišysis ir trankysis į sienas, lubas, sienas, galinį foną, vėl sienas – tornado, uraganas, sodoma ir gomora. Vienas vienintelis smūgis į būgną, atsispindėjęs nuo visko, nuo ko galima ir net negalima atsispindėti, atlėks pas jus iš skirtingų pusių skirtingu laiku, iškraipytas neatpažįstamai (su kiekvienu atsispindėjimu jis keičiasi, prarasdamas dažnius, įgaudamas parazitinius obertonus – žodžiu, velniai žino kas). Tai VIENAS SMŪGIS, VIENO BŪGNO. O dabar įsivaizduokite, kad liuobtelėjo visa grupė vienu metu! Du šimtai penkiasdešimt garso šaltinių vienu metu iš skirtingų taškų! O tuo tarpu jūs stovite prie sienos, ir net priekinės kolonėlės garsas eina pro šalį! Velnias, net pats save išgąsdinau…

Tam, kad taip neatsitiktų, BŪTINA sienas ir lubas padengti specialia garsą sugeriančia danga. Na, nors skudurais užkabinti, ir tai naudos būtų! Tokiu atveju nuo scenos sklindantis garsas strigs sienose ir negrįš į publiką. BEVEIK NIEKAS IR NIEKUR ŠITO NEDARO! Priešingai, ypatingu stiliumi laikomos atidengtos akmeninės sienos, išpieštos motociklais. Brangiame Piterio „Red“ klube sienos akmeninės, klube B2 – taip pat ištisinės kietos dangos, atspindinčios garsą, vietoje to, kad gaudytų ir gesintų. „Naujojoje Orlandinoje“, dėkui Dievui, kažkuo sienas užkabino.

Prieš prasidedant koncertui, derinimosi metu neretas toks pokalbis:
1 muzikantas:
- Visiškas š…!
2 muzikantas:
- Nieko, SKUDURAI ateis – bus lengviau.

Skudurai – tai jūs, mieloji publika, atleiskite mums nelabai pagarbų slengą. Esmė tame, kad, kai ateinate jūs, savo minkšta mėsa ir rūbais iš dalies dengiate grindis ir sienas, garsas stringa JUMYSE ir tampa aiškesnis. Beje, aido, kurį girdite koncerto metu, efektas – tai anaiptol ne natūralus aidas, jo kaip tik visokiais įmanomais būdais stengiamasi atsikratyti, nes jis neprognozuojamas – tai dirba specialus prietaisas, reverberatorius.

Ir pagaliau – paskutinė ir pati niūriausia dalis. O kokių PRIEKINIŲ KOLONĖLIŲ mes su jumis klausome? А?

Siaubo priekis

Muzikantai pamena, kokį straipsnį apie brangius ir kokybiškus instrumentus parašiau kiek anksčiau. Tarkim, mano žodžių paklausė. Vaikinai susikūrė bazę, išmoko groti – ir štai, atėjo į klubą, taip sakant, parodyti pasauliui savo meną. Pamenu, rašiau siaubingą tiesą: trakto (kelio nuo timpteltos stygos iki klausytojo ausies) kokybę lemia pati silpniausia šio trakto jungtis. T. y., jei pas tave viskas puiku, tačiau jei kur į traktą įlindo pigus prietaisėlis, tai skambėsi tu kaip tas pigus prietaisėlis. Arba kiek geriau – visgi tavo kietas „Gibsonas“ kaip nors prasiverš pro šią užkardą (pigesnė gitara su tuo paprasčiausia nesusidorotų), tačiau išeis iš jos neatpažįstamai sužalotas. Tarkim, kad pas mus viskas super – gitaros, kubai… Štai kubus, greičiausiai, teks tempti savus. Todėl, kad ten yra kubai, tačiau tokie, kad beveik tas pats, kaip jų ir nėra. Arba yra, bet jų mažai. Ir monitoriai užmušti, sudeginti ir sutrypti. Ir šoninės kolonėlės… Jų nėra. Ir laidus reikia neštis savo – klubiniai visi sutraukyti, jų kištukai laikosi tik ant garbės žodžio – švokštesys, girgždesys, garso nėr. Ir mikrofonai… Juos buvo numetę mažiausiai kokius 700 kartus ir dar, sprendžiant iš visko, davė pagraužti vilkšuniui ar vokalistui iš emo grupės. Taigi, mikrofonai – taip pat tempk savus. Būgnai… to išvis neįmanoma žodžiais nusakyti. Trumpai tariant – visas BACK-LINE‘as (tai, kas stovi scenoje) geriausiu atveju turi būti savo. Ypač, kai leidžiamasi į gastroles. Todėl, kad gastrolėse – visiškas siaubas. Sostinėse, tame pačiame B2, padėtis kiek geresnė, yra pora neblogų kubų ir pakenčiami būgnai, tačiau vis tiek – tempkis savo įrangą, jei gali.

Štai mes viską atvežėme, pastatėme, sujungėme. Mūsų puikūs, firminiai signalai nuėjo į klubo… tarkim, pakenčiamą pultą (nors nepakenčiamas pasitaiko dažniau), o po to… O po to priekinės kolonėlės. Štai čia, vaikai, viskas ir baigias. Todėl, kad priekinės kolonėlės – Š… Šitas š… būna trijų tipų, kurie dažniausiai egzistuoja draugėje. Pirma, pačios priekinės kolonėlės pagamintos neaišku kieno neaišku kur (klubas sutaupė instaliacijos sąskaita), todėl skamba ŠLYKŠČIAI; antra, jos yra SIAUBINGOS būsenos (klubas taupo remonto sąskaita), trečia – kategoriškai NEUŽTENKA GALINGUMO.

1) Šlykšti priekinių kolonėlių kokybė – tai dažniausiai pasitaiko provincijoje. Kaip pats beskambėtum – priekinės kolonėlės viską sugadins.

2) Siaubinga būsena – tai visų klubų, net ir sąlygiškai neblogų, rykštė. Paskutiniame mūsų koncerte, kuris vyko klube B2, švilpesys ir kaukimas buvo kurtinantis, nors aš ir buvau su AUSINIAIS MONITORIAIS, t. y. iš idėjos jo neturėjo būti. O žinote, iš kur jis atsirado? ABIEJOSE PRIEKINĖSE KOLONĖLĖSE BUVO SUDEGINTI AUKŠTŲ DAŽNIŲ GARSIAKALBIAI! Sudeginti – t. y. užmušti, sugadinti – jų paprasčiausiai nebuvo! Todėl mūsų operatoriui teko be gailesčio „išplėtoti“ AUKŠTĄ VIDURĮ. Taigi viskas užkaukė. O juk aukšti dažniai būtini pirmiausia tam, kad girdėtum ATAKAS, garsų – ypač žodžių – pradžią. Kai atakos sulietos, ką nors suprasti tiesiog neįmanoma. Tai, kad jau dvi savaites projektoriaus lempa buvo perdegus ir teko apsieiti be vaizdo projekcijos, kad neveikė pirmosios monitorių linijos laidas – kištukas nutrūko – visa tai dar niekai. O štai sudeginti aukštų dažnių garsiakalbiai – tai „šakės“. Tačiau koncerto atšaukti negalima! Sugrojom… Kažkam net patiko.

Reikalas tame, kad klubų savininkai, jei ir vieną kartą stambiai investavo į garsą (kaip ir tame pačiame B2: ten pradžioje net visai neblogą aparatą pastatė), vėliau visu šiuo reikalu nebesirūpino. 15 metų ant šio aparato TRYPIA sužvėrėjusių pankų kartos, sudaužo būgnus, laužo plastikus, daužo mikrofonus į grindis, perdegina monitorius, kiša (pats mačiau) įjungtą mikrofoną į priekinių kolonėlių aukštų dažnių garsiakalbius, kad užkautų – pastarieji dega velniop… Viskas dega, rūksta, girgžda. Ir tik vietinio garso operatoriaus, kuriam niekas nieko nemoka, entuziazmo dėka kažkaip viskas taisoma, sudegintieji brangūs garsiakalbiai pakeičiami į tuos, kuriuos įmanoma nupirkti už išskirtus pinigus… Keista, kad visa tai kažkokiu būdu vis dar veikia.

3) Mažas galingumas. Reikalas ne tame, kad galingumo neužtenka kraujui iš ausų – su tuo kaip tik viskas tvarkoje. Tačiau galingumo neužtenka GARSUI. Aiškinu. Kai pas mus atvažiuoja grupė PINK FLOYD, rengia koncertą 20 000 žiūrovų ir tam su savimi atsiveža ŽVĖRIŠKO galingumo aparatą, visa tai daroma vienu tikslu: gauti švarų ir gražų garsą. NIEKADA šis aparatas neįjungiamas visu pajėgumu – jei jie tai padarytų nors sekundei, turėtume 20 000 lavonų žiūrovų. Plius pačių PINK FLOYD lavonus. Garsas švarus ir gražus, kai aparatas veikia 10-15 procentų savo tikrojo galingumo. Atmenu, kaip mes su Liocha klausėmės puikios priekinės kolonėlės HK. Ją įjungėme vos-vos, per dvi padalas. Skambėjo tylus pop-džiazas, taip švelniai ir gražiai, taip krištoliškai tyrai, tartum sėdėčiau krėsle, tyliai įsijungęs savo aukštos klasės techniką ir gaudyčiau kaifą. „Geras!“ – pasakiau aš ir supratau, kad šalia stovintis Liocha manęs negirdi. T. y. tai, kas subjektyviai buvo priimama kaip tylus švarus garsas tikrovėje buvo didelio galingumo garsu, bet jis NETRAUMAVO. Kada aparatas, dar ir neaukštos kokybės, įjungtas visu pajėgumu – jis rėkia, kurtina, rėžia ausis, jo NEĮMANOMA KLAUSYTIS. Bet tenka – tyliau padaryti negalima. Padaryk tyliau – ir būgnininkas vien tik akustiniu dundesiu užgoš visą patalpą, visus kitus instrumentus (dar kartą primenu – sale NEDIDELĖ) ir išvis – ROKO NEBUS. Tačiau nuo tokio roko klausytojo ausys susivynioja į vamzdelį, jis nustoja priiminėti informaciją. O jei aš imčiau ir, priėjęs prie pat, pradėčiau rėkti į ausį – ar išskirsite nors žodį? Žinoma, kad ne. O koncerte klausytojui atrodo, kad jis negirdi žodžių todėl, kad vokalas tylus ir jį užgožia kiti instrumentai. Tikrovėje, jis ne tik kad ne tylus – JIS GARSESNIS UŽ VISUS! Minutei užkimškite ausis pirštais arba nueikite į tualetą, kur nuo salės jus skirs sienelės – ir išgirsite TIKRĄJĮ vokalo ir kitų instrumentų garso santykį.

Paprasčiausiai negalite jo priimti be ausų kištukų – garsas jus traumuoja, o kada žmogui skauda, jis NĖ VELNIO nesugeba priimti. Tai vyksta TIK dėl nekokybiško, mažo galingumo, iš visų jėgų rėkiančio aparato, TIK. Tačiau, kartoju, tyliau padaryti negalima. Rekomenduočiau nedidelius ausų kištukus – jie atskirs pjaunančius, sukeliančius skausmą parazitinius dažnius ir išgirsite tai, ką ir norima pasakyti. O vidurius jums bet kokiu atveju pakratys, draivas liks. Tik nepersistenkite ir neužkimškite ausų visiškai.

Iš čia ir atsakymas į klausimą: kodėl visai mažuose klubuose garsas geresnis? Todėl, kad visai mažuose klubuose nėra būtinybės duoti gitaras ir bosą į priekines kolonėles – kubai ir taip viską perduoda. O kubai pas mus neprastesni nei SLIPKNOT su METALLICA kubai – jūs girdite tikrą grynakraujį garsą. Į priekines kolonėles faktiškai eina vien tik vokalas plius bačka ir solinis būgnelis – aiškumo dėlei. Šiuo atveju įsiūbuoti priekinių kolonėlių nėra reikalo, todėl vokalas puikiai girdimas. Štai tokie reikaliukai.

Epilogas

…Štai pamenu aš, klube „Senas namas“ („Cтарый дом“), kurį grupės KOROL‘ I ŠUT muzikantai taikė sau (pultas ten vis tiek kabėjo antrame aukšte iš kairės, cha-cha) – buvo nuostabus dalykas: išskirta atskira vokalinė linija… Viduryje, ties lubomis, kabėjo specialios kolonėlės, į kurias ėjo TIK vokalas. Tai, vaikučiai, buvo kaifas. Ir kubai ten buvo normalūs… Gaila klubo! Taigi, apie ką aš čia?

Ir ką gi, neiti į koncertus? Žinoma, eiti. Suveskime galus.

1) Pogintis – prie scenos. Garso ten nėra.
2) Klausytis – prie pulto, su kištukais ausyse.
3) Alų gerti – bet kurioje vietoje.
4) Mylėti muzikantus. Mes labai stengiamės. Tik kol kas mes negalim įsigyti klubo ir pastatyti ten reikiamo aparato :). Brangokai išeina :). Visa kita darome nenuleisdami rankų. Nėra nieko stebuklingo tame, kad koncerte garsas būtų kaip ir įraše. Tačiau tam koncertinis aparatas turi būti tokios pat kokybės kaip ir muzikantų instrumentai. Toks aparatas yra, pavyzdžiui, klube B1 – tačiau nuoma ten visai nepakeliama. Dideliuose koncertuose po atviru dangumi tai taip pat įmanoma, ten stato gerą techniką, tačiau ten problema – suspėti susiderinti.
5) Štai ir viskas :).

P.S. Mylėti garso operatorių

Atvėsęs, supratau, kad apie daug ką neparašiau. O apie daug ką ir neparašysiu – tai jau tiek profesionalu, kad norint suprasti niuansus skaitytojui teks pakeisti profesiją, o tai ne kiekvienam tiks :). Komentaruose man priminė apie taip vadinamas „garso duobes“. Nepritaikytose patalpose (o klubai yra būtent tokiose, tačiau ką ten klubai – restauravimo metu Čaikovskio salę sudirbo taip, kad pagal garso duobių kiekį ji „apdės“ bet kurį klubą :) – tai va, nepritaikytose patalpose tokių duobių – nors grindinį grįsk. Klausytojui tai reiškia, kad stovi, klausaisi – viskas puiku. Žingsnis į šoną – ir garsas dingo, vien gaudesys. O čia tu į duobę pakliuvai. Ir iš tiesų, nuo šių duobių išsigelbėjimo nėra, net glaudžiantis prie garso operatoriaus pulto. Duok Dieve, kad pats pultas duobėje neatsidurtų.

Garso operatorius prieš koncertą visai netūno užu pulto – jis laksto po visą salę, po to šoka už pulto, ir vėl laksto, stengdamasis kažkaip viską suderinti, kad visur nors kas nors, nors kaip nors girdėtųsi. Kankinys! Tačiau išsamiau apie tai – kiek toliau.

Priminė man ir apie tai, kaip patalpas koncertui rengia užsienio atlikėjai. Pavyzdžiui, Odesoje (man pasakojo, pats nebuvau) yra puiki koncertinė salė, perdaryta, rodos, iš biržos. Tai va – ši salė sudaryta beveik vien iš garso duobių, „šakės“ joje, salėj šitoj. Na, nesitikėjo biržos statytojai, kad šiame pastate bolševikai sugalvos koncertus rengti. Kitaip būtų pasistengę. Trumpai tariant, atvažiavo į šią salę groti užsieniečiai. Pirma, jie VISUS VIDURIUS, visą „backline‘ą“, visas priekines kolonėles, pultą – viską su savim atsivilko. Antra, prieš derinimo pradžią į salę išėjo gyvenimu patenkintas žmogus su nešiojamu kompiuteriu ir keistu įrenginiu, kuris pasirodė besąs ultragarso (rodos, galiu ir pameluot. Gal infragarso. O gal ir viena, ir kita.) spinduliuotuvu. Nuspaudė mygtuką – ir po minutės jo nešiojamojo kompiuterio ekrane išryškėjo visas salės garso vaizdas, su visomis garso duobėmis, tiksliomis jų vietomis, ataskaita apie visus rezonansus, vietas, kuriose garsas atspindimas – PILNAS, sakau, vaizdas. Po to jie vieną kolonėlę pakreipė vienaip, kitą – kitaip, dar kažkur užuolaidėlę pakabino – ir, pasak publikos atsiliepimų, TOKIO GARSO jie niekada ir niekur negirdėjo, bet kurioje salės vietoje viskas buvo idealiai girdima, jokių duobių, jokio rezonavimo. O įprastai šioje vietoje net balalaikininkų trio klausytis neįmanoma. Štai tokia istorija.

Tiesą sakant, šį post scriptum pradėjau tik su vienu tikslu: kreiptis į jus. Jau minėjau, kad muzikantus reikia mylėti. Tai suprantama. Tačiau yra daug sudėtingesnė tema: BŪTINA MYLĖTI GARSO OPERATORIŲ! Garsistai turi liūdną posakį: „Jei koncertas pavyko, muzikantai – šaunuoliai. O jei ne, tai garsistas – debilas“.

Dabar žinote, su kuo ir kokiomis sąlygomis jam tenka dirbti. Štai atėjo jis ruoštis koncertui: salė – siaubinga, visa pilna garso duobių, sienos neuždengtos, garsas skraido ir daužosi, priekinės kolonėlės – š…, rėkia ir garsą sumala į košę, jų aukšto dažnio garsiakalbiai perdegę, monitoriai scenoje užmušti ir derinti juos nėra kam, vietiniai vaikinai vėl nė velnio nespėjo sujungti ir reikia jiems padėti, muzikantai savo kubus suderino tik sau, nepagalvoję apie tai, kad jų garsas eina į salę – reikia perderinti, tikslus saundčeko (susiderinimo) planas lekia po velnių, nes trečioji monitorių linija neveikia, priežastis neaiški, liniją mėgina atstatyti – tačiau nesėkmingai, būtinas perjungimas, o laikas eina, plius nata „fa“ sukelia žvėrišką, smegenis sprogdinantį rezonansą, prietaiso jam užglušinti nėra, ir net ekvalaizeris, kuriuo rankiniu būdu galima būtų pamėginti šį rezonansą pagauti ir kiek sumažinti, deramai neveikia, muzikantai psichuoja: „laiko susiderinti visai nėr!“; įbėga direktorius: „po 20 minučių leidžiame žmones į salę!“; bendra panika; būgnininkas rėkia, kad negirdi gitaristo ir jau keturiasdešimt kartų prašė tai ištaisyti, bet panašu, kad visiems giliai į tai nusispjaut, debilas-vokalistas naiviai klausia: „O kaip ten žodžiai? Ar jie girdimi salėje?” – o ten išvis NIEKO negirdėt; kokie, velniop, žodžiai……PUBLIKA! Vambzdiec, susiderinom.

Per pirmąsias tris dainas pasikeitusioje po publikos atėjimo garsinėje aplinkoje garso operatorius, stovėdamas už pulto, stengiasi kaip nors viską suderinti. Ir – o stebukle! – kažkas pradeda tvarkytis. Būgnai jau ne dunda, o išraiškingai atakuoja, po to iš košmariško gaudesio išnyra bosas, po to gitara nustoja skleisti nesuprantamą dūzgesį ir pradeda „kočioti“ rifus… Penktoje dainoje netikėtai, stebindami visus, pasigirsta žodžiai. Tiesa, aštuntos dainos metu kažkas kažkur perdega ir garsas vėl virsta visiška koše, tačiau iki koncertą užbaigiančios kompozicijos garsistas su tuo susidoroja. Valio. Muzikantus apspinta gerbėjai, autografai ir visa kita.

O prie garso operatoriaus prieina „pasikaustę“ žiūrovai ir sako: „Š…inas šiandien buvo garsas. Nė vieno žodžio suprast nėjo – vien tik bosas ir girdėjos. Sunku buvo vokalą pagarsint? Tiek jau to, nepergyvenk. Alaus nori?“. Alaus jis nori. Jis išgers ir netgi nusišypsos jums. Tačiau tą akimirką jo dūšioje – jums geriau net neįsivaizduoti, kas pas jį tuo metu dūšioje dedasi. Mylėkite garso operatorių, draugai mano. Prieikite prie jo po koncerto. Patapšnokite per petį. Ir pasakykite jam: „Tu šaunuolis. Tu neįtikėtinas šaunuolis. Tokiam š.. sugebėjai pasiekti, kad penktoje ir paskutinėje dainoje mes net žodžius girdėjome! Ta prasme – tyliuose stulpeliuose! Ir gitaros skambėjo! Ir išvis – buvo draivas, o tai svarbiausia! O garsas – biesas jo nematė. Na koks čia gali būti garsas? Mes juk viską suprantam! Taip ir toliau, seni! Alaus nori?“ Alaus jis nori ir išgers. Jis velniškai nori alaus. Nes PO TOKIO nenorėti alaus tiesiog neįmanoma. Ir jam dūšioje palengvės. Mylėkite garso operatorių, mano draugai. Jis – tikras didvyris! Ir velniškai nematomo fronto didvyris. Amen.

Portale www.ferrum.lt paskelbtą informaciją naudoti, cituoti ar kitaip atgaminti kitose interneto svetainėse ir tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be redakcijos sutikimo draudžiama.

Komentarai

Portalo www.ferrum.lt redakcija neredaguoja komentarų ir už juos neatsako. Redakcija pasilieka teisę pašalinti įstatymus pažeidžiančius skaitytojų komentarus. Už komentarus atsakingi juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą ir kitus neteisėtus veiksmus. Apie netinkamus komentarus prašome pranešti redaktoriams (info@ferrum.lt).
Rimšiakas
2010.08.05 23:47

O čia tai patiko man šitas straipnis!

Dendrikas
2010.07.20 00:46

Puikus darbas, puiki informacija, viskas ka norejau suzinoti :) dek xuj!

Thrigger
2010.07.15 12:18

Aciu Crazytei uz nemenka darbeli. Rusiskai turbut menesi skaityciau ;)

Na straipsniokstis neblogas, jei turima omeny, kad jis skirtas nenusimanantiems klausytojams.

Is kitos puses, ten prirasyta nemazai neteisingu dalyku, ypac patalpu akustikos srityje. Na bet is esmes straipsnis puikus ir privalomas perskaityti kiekvienam koncerte besilankancia ir paskui burbuliuojanciam cia forume ;)

Queen Of Madness
2010.07.14 14:25

Labai patiko. Pagaliau gavau atsakymus, kas po velnių gi įvyko :)

Išėjęs
2010.07.09 22:57

Velniškai malonus akiai straipsnis. Ačiū vertėjai.

shatune
2010.07.09 15:24

Nu va, o aš galvoju – kodėl visad tokios eilės moterų tulike ir ką jos ten taip ilgai veikia?
Nugi, pasirodo, koncerto klausosi:)

rebel-
2010.07.08 01:51

Dėl garso tai neprisimenu kada paskutinį kartą skundžiausi. Tiesa nebevaikštau į metalo koncus.
Straipsnį perskaitysiu ryt :)

theTruth
2010.07.07 22:49

Ta puikiai irodo ir jau senas Juodo intervas po ferrum frosto kur buvo pasakota apie, kad ir estu ir latviu garsistus. Kas neatsimena keletas istrauku:

“Jau ne kartą esu rašęs ir nebesinori vėl ir vėl kartotis apie lietuvių pamėgtą chaltūros propagavimą, tiek tarp muzikantų, tiek tarp garsistų, bet tokia yra tikrovė. Tikrovė, su kuria nesinori taikytis. O tuose dviejuose renginiuose pamačiau žmones, kurie domisi, kaip įgarsinti METALINĘ muziką. Čia neužtenka turėti aparatą, susmaigstyti prie būgnų ir sustatyti prie gitarinių kubų mikrofonus, šiek tiek pažaisti su “ekvalaizeriais”, paslankioti mikšerio rankenėles. Yra dar tokie dalykai kaip kompresija, “reverberiai” ir “delayai”. Aišku, to tikėtis beprasmiška, nes iš esmės grupė turi turėti savo garsistą, ir tai praktikuojama visur, išskyrus mus (vėlgi dėl nesuprantamų arba kur kas gilesnių priežasčių) ir čia galbūt vėl pasirodys, kad aš kritikuoju be reikalo, nes “garsistai stengiasi”, “dirba savo darbą” ir panašiai. Bet, pavyzdžiui, Latvijoje per mūsų pasirodymą prie pulto irgi sėdėjo visiškai mums nepažįstamas žmogus, bet iš jo darbo buvo matyti, kad tas procesas jį veža, kad čia jo stichija. Kad jis GILINASI į scenoje esančios grupės muziką. Netgi vietomis vokalui buvo labai taikliai panaudotas “delayus”, nors su prie pulto dirbusiu biču netgi neteko pabendraut. O Estijoje prie pulto apskritai sėdėjo seniokas. Čia tokį pamatęs nustebtum, nes iškart pagalvotum “ką tokio amžiaus vyras veikia tokiam koncerte?”

“Dar labai geras pavyzdys, ypač tinkantis mano, dainuojančio būgnininko, atvejui. Tik Lietuvoj, ir beveik per visus koncertus, man tenka girdėti, jog neįmanoma padaryti, kad pakankamai garsiai monitoriuje girdėčiau savo balsą. Čia tokius pasiteisinimus girdžiu beveik per kiekvieną “soundchecką” ir dar su išmanančių garsą profesionalų minomis ir išvedžiojimais. Matyt, mūsų lietuvių žemė kažkokia labai jau fonuojanti ir, jeigu tik kas, kaipmat susižadina :) . Nei Latvijoje, nei Estijoje dėl to nebuvo kilę JOKIŲ problemų. Latvijoje apskritai garsistams nereikėjo nieko sakyti. Užlipom į sceną, beje, nedarę “soundchecko”, ir kone idealiom sąlygom koncertavom. Nebent būtų buvę gerai šiek tiek saulę prigesinti, labai spigino, bet čia jau ne garsistų kompetencija :) . O Estijoje tiesiog pasakiau, kaip ir ką noriu girdėti monitoriuje, ir visa tai gavau.

Nors situacija po truputi taisosi, atsiranda vis daugiau garsistu kurie tikrai galinasi i savo darba ir skirtingu zanru garso subtilybes, tad daigai jau po truputi auga. Gereja tiek festivaliu, tiek koncerto garso kokybe, tiek ir paciu koncertu svoris. Matyt viskam savas laikas.

speigas
2010.07.07 21:58

Pagarba Crazytei už įdėtą darbą.
Deja, net to paties Mulen Ružo patirtis rodo, kad nesvarbu kokia patalpa, aparatūra, staliukai hujukai, kas yra savo srities profas įgarsina nepriekaištingai. Deja, mūsiškiams garsistams tai neduota.

Artur
2010.07.07 20:44

skaiciau originala, super straipsnis, pora kartu kritau po stalu :)

Tik prisiregistravę vartotojai gali rašyti komentarus