Senio Šalčio sulaukus: 2011 metų albumų apžvalga

Štai ir pasibaigė dar vieni sumauti metai, prasidėjo kitas vargo šioj ašarų pakalnėj etapas. Lyg ir nieko ypatingo. Tik dar 365 dienos, kurias reiks kažkaip ištverti. Kad visiems nebūtų taip sunku ir liūdna, žmonės susigalvojo tokią tradiciją dovanoti dovanas vieni kitiems Naujųjų išvakarėse, suversdami kaltę (jei dovana nepatiktų) mitiniam Seniui Šalčiui. Dar viena tradicija – peržiūrėti praėjusių metų įvykius. Tą aš dabar ir stengsiuos padaryti. Kaip ir kiekvienas autorius, aš irgi turiu savus prioritetus ir pomėgius, taigi net nemėginsiu apžioti daugiau, nei įstengiu. Apžvelgsiu tik tuos albumus, kuriuos spėjau perklausyti daugiau nei sykį.

ANTHRAX „Worship Music“

Viena unikaliausių thrash metalo grupių, turėjusi įtakos muzikiniams stiliams, kuriems tada ir pavadinimai dar nebuvo sugalvoti. Nors ir neišleido nieko nauja ištisus septynerius metus, visgi nesėdėjo gitarų sudėję visą šį laiką – intensyviai koncertavo, karts nuo karto paerzindami savo fanus kokiu singlu, kol galų gale šiemet drėbtelėjo visavertį albumą. Įspūdžiai iš perklausų – patys geriausi, nepaisant to, kad albumo „materialas“ iš tolo atsiduoda „Persistence Of Time“. Vis dar jaučiamas tas unikalus grupės braižas, kapoti gitarų rifai, ta pati Džėjaus Beladonos vokalavimo maniera. O kad nebūtų nuobodu klausyti, į albumą įkišta violončelės partija ir vos ne pionieriškas maršas, atliktas būgnais. Nors nuobodžiauti nėra kada – kūriniai tikrai nėra vienodi ar nuobodūs. Labiausiai įsiminę – „In The End“, „The Devil You Know“ ir „Fight ‘em ’til You Can’t“.
Vertinimas: 9/10

CURSE „Void Above, Abyss Below“

Daugiau nei dešimtmetį gyvuojantis juodmetalio duetas iš šalies, kurios bendras gyventojų skaičius mažesnis, nei mūsų sostinės. Islandai šiemet klausytojų dėmesiui pateikė labai, sakyčiau, neblogą tradicinio black metalo albumą. Iš pirmo, o gal net ir iš antro žvilgsnio atrodo nieko labai ypatingo, bet jau seniai neturėjau tokio malonumo, klausydamas „blėkų“. Kiekvienas kūrinys – tai mažas šedevras, savotiškas apibendrinimas ir kvintesencija to, kas šiame žanre yra geriausio. Patiko beveik viskas – nuo rokenrolinio „Desecrating the Divine Trinity“ ir titulinio „Void…“ iki tamsaus ir melancholiško „Painting the Devil on the Wall“. Nesikartoja nei melodijos, nei nuotaikos, o muzikantų meistriškumas reikalauja atskiro paminėjimo. Jei vietoj audio failų būtų buvusi garso kasetė ar senybinė plokštelė, pastarąjį albumą jau būčiau pratrynęs iki skylių. Rekomenduoju.
Vertinimas: 9/10

CANNABIS CORPSE „Beneath Grow Lights Thou Shalt Rise“

Pats laikas pakalbėti ne apie rūkymo žalą, bet apie naudą. Aišku, ši parodijinio metalo „banda“ iš JAV „peša“ toli gražu ne tabaką, bet jei to reikia kūrybos stimuliavimui, kodėl gi ne? Galų gale ne tiek mažai devynioliktojo (ir ne tik) amžiaus klasikų „bovijosi“ ir rimtesniais preparatais. Parodija, šiaip jau, yra gana nedėkingas žanras, nes privalo kažkuo remtis ir būti panaši į tą „kažką“. Pastaroji kompanija nuo pat pradžių vengė buko kopijavimo, remdamasi savo pirmtakų iš Buffalo, kūryba greičiau idėjine, nei muzikine prasme. O kad juokas – dalykas rimtas, rodo šis, jau trečiasis rūkorių albumas. Jei nežinotume, ką klausom, pagalvotume, kad turime reikalą su eiline „brutaluchos“ grupe iš neaprėpiamų JAV platybių, kur tokio gėrio nors vežimu vežk. Brutalūs, žemi rifai kaitaliojasi su uraganiniais solo, puikiai atidirbtas vokalisto baubimas, melodijos irgi nemonotoniškos, kompanija groja tikrai gerai ir techniškai. Vožia per galvą neblogiau nei gera suktinė. O šiame albume „chebra“ prasisuko ne tik per „Kanibalų“ kūrybą. Nieko neprimena pavadinimai „Chapel Of Bowls“ ar „Immortal Pipes“?
Vertinimas: 8/10

DAEMON FOETAL HARVEST „Where It Dwells“

Debiutuojanti brutal death metalo komanda iš kengūruotosios Australijos. Saikingai žvėriškas albumo apipavidalinimas, saikingai klaikus intro, gana tipiškas šiam žanrui gitarų lamdymas. Vokalas irgi puikiai „atidirbtas“, netgi dikcija pakankamai aiški, kad būtų galima skirti žodžius. Visgi australus iš milžiniškos panašių formacijų minios išskiria savo veido turėjimas, ką grojant panašią muziką yra gana sudėtinga padaryti. Melodijos gana savitos, puikiai sukaltos, visas grojimas, nepaisant uraganinio tempo, nėra vien bukas tvatinimas, grupė darbuojasi pakankamai techniškai ir tuo pat metu išradingai. Nuostabi, dviem šimtais procentų išnaudota ritminė sekcija. Vienas iš tų albumų, kuriuos perklausęs jautiesi lyg išlindęs iš po vikšrinio traktoriaus, tempusio paskui save kuliamąją. Verti dėmesio: „I Butchered Them All“, „Dismembered, Buried, Forgotten“, „I’m Always Watching You“.
Vertinimas: 8/10

DEICIDE „To Hell With God“

Balius baigtas, mergos, namo! Pasižaidėm ir užteks. Ratas užsidaro. Išleidęs porą „netradicinių“ albumų, Bentonas ir jo kioskelis grįžta prie įprastesnės ausiai produkcijos štampavimo. Jei „The Stench Of Redemption“ ir „Till Death Do Us Part“ skambėjo neįprastai ir greičiausiai buvo muzikantų kaitos rezultatas, tai dabar viskas grįžo į senas vėžes. Naujausias DEICIDE albumas sukurtas, remiantis geriausiomis grupės tradicijomis, ir skambesiu primena „Legion“ ar „Insineratehymn“. Asmeniškai man visas albumo „materialas“, nors ir labai meistriškai atliktas, techniškai sugrotas, skamba sausokai ir kažkaip, sakyčiau, neemocingai. Kiekvienais metais darosi vis sunkiau ir sunkiau sumąstyti kažką naujo. Atrodo, ir energijos užtenka, ir dainų tempas nesvietiškas, bet kažkaip visos šios pykčio ir blogio emanacijos pralekia pro šalį, nesukeldamos jokių emocijų. Dar daugiau – įsiklausykit į „Empowered by Blasphemy“! Viešpatie aukštielninkas, čia gi thrashas! Kas leido?! Kažkiek taiso situaciją paskutinis kūrinėlis „How Can You Call Yourself a God“ ir dar nors kiek įdomesnis už likusius „Hang in Agony Until You’re Dead“. Gal ir būsiu neteisus, tokiems dinozaurams numušdamas balą, bet ši kompanija gali žymiai geriau. Ir kokio velnio tris metus kurtas albumas trunka vos daugiau nei pusvalandį?!
Vertinimas: 7/10

KRISIUN „The Great Execution“

Labai neblogą albumą šiemet „padavė“ brazilai KRISIUN. Sykį jau viešėję Lietuvoje ir anuomet palikę pačius geriausius įspūdžius, nepasišiukšlino ir dabar. Geriausios braziliško metalo tradicijos ir lotyniškas temperamentas! Aktualūs tekstai ir puikios melodijos… Ne, kodėl man niekas nemoka už „piarą“?! O jei rimtai – savo laiku SEPULTURA ne tik buvo pirmieji metalistai, išsiveržę už savo šalies ribų, jie savo ruožtu suformavo ir labai savotišką braziliško metalo stilių. Šios grupės įtaka jaučiasi net ir tiems, kas groja visai kito žanro rėmuose. Bet visgi… Įsiklausykite į „The Will to Potency“. Tikrai nieko neprimena? Šiaip ar taip „klausosi“ albumas vienu ypu, dainose nestinga nei įtampos, nei pasiutimo, melodijos irgi puikiai, nenuobodžiai sukomponuotos. Nors visgi jie truputį piktnaudžiauja tuo įtampos skatinimu, kartodami tą patį motyvą, tik pustoniu aukščiau pakėlę. Sutinku, tai veikia, bet ne penkis gi kartus iš eilės! O jau kokie gitarų solo… Arba flamenko motyvai dainoje „The Sword Of Orion“…
Vertinimas: 8/10

MEGADETH „Th1rt3en“

Metų nusivylimas. Rimtai. Net „Cryptic Writings“ nebuvo toks blogas. Beveidis, vienodas albumas, nykesnis už Milos Jovovič krūtinę. Toks įspūdis, kad arba misteris Masteinas pasiėmė greitojo vartojimo kreditą, kurį dabar kuo skubiau reikia grąžinti, arba „Roadrunner“ bosai, pasigavę jį tamsioje tarpuvartėje ir sukinėdami operuotąją ranką, ėmė reikalauti naujo albumo. Negalima išskirti nei vieno nors kiek įdomesnio kūrinio – kažkoks bukas muzikinis atrajojimas to paties per tą patį. Nei vieno nors kiek greitesnio kūrinio – visi iki vieno vidutinio tempo gabalai, kurių neįmanoma atskirti vieno nuo kito. „Endgame“ turėjo „Headcrusher“. Čia gi nėra nė vienos dainos, kuri sugebėtų ištempti likusį albumą.
Vertinimas: 6/10

MORBID ANGEL „Illud Divinum Insanus“

Metų nesusipratimas. Žilė galvon – velnias uodegon. Esu pasimetęs. Šiaip jau nieko neturiu prieš muzikinius eksperimentus, naujoves ir neortodoksišką požiūrį į kūrybą. Bet šitai… Šiaip jau medžiaga pakankamai įdomi, įvairi ir paklausyti visą šitą nesusipratimą visai malonu. Bet… čia ne MORBID ANGEL. Jei jau kompanija, žilo plauko sulaukusi, nutarė pasižaisti su muzika, kokios dar negrojo, laisvai galėjo suformuoti šalutinį projektą, kaip tai priimta daryti. Nes, kai grupė, stovėjusi prie death metalo stiliaus ištakų ir turėjusi ne pačią mažiausią įtaką paties žanro formavimuisi, ima groti industrinį metalą, tai atrodo keistokai. Dabar visi drebėsim, laukdami kito albumo – o jei seniams pykštels į galvą nu metalą pagrot? O kol kas laukiam bendro turo su RAMMSTEIN.
Vertinimas: 8/10

NIGHTWISH „Imagenaerium“

Atskiro meksikietiško serialo verta istorija apie šios suomių grupės vidaus santykius. Jei kada Holopainenui išseks fantazija kuriant muziką, jis laisvai galės parašyti knygą ta tema ir prakišti kokiai nors televizijos kompanijai. O, kol to neįvyko, galim pasimėgauti naujausiu NIGHTWISH albumu. Gerai yra tai, kad kai kas galų gale suprato, kad Anette Olzon vokalas truputėlį skiriasi nuo Tarjos ir būtų visai neblogai parašyti dainas, tinkančias šios atlikėjos gerklytei. Tai ir buvo padaryta. Jei praeitas albumas buvo tarytum pereinamasis periodas, tai šiame viskas tiko tiesiog idealiai. Ir vokalinės partijos visiškai atitiko Anetės „techninius“ sugebėjimus, ir bosistas Marco Hietala dabar demonstruoja nuostabius vokalinius sugebėjimus. Jau ką bekalbėti apie pačią muziką – Holopainenas jau senokai užsidirbo puikaus kompozitoriaus reputaciją. Kompozicijos monumentalios, nenuobodžios ir tikrai užburiančios. Ir, nors grupė ir nutolo nuo sąvokos „metalas“, šis albumas – vienas geriausių dalykų, išgirstų šiemet.
Vertinimas: 10/10