SBS: “Būkite drąsūs, įžūlūs, kovokite už save, ir jums bus atseikėta pagal nuopelnus!”

Atsikūrę lietuviškos hard roko scenos senbuviai SBS ne tik tęsia koncertinę veiklą, bet ir ruošia dar vieną „pikantišką skandalą“, kurį galima drąsiai įvardinti: to Lietuvoje dar nebuvo! Apie tai ir dar daug ką iš ilgametės šios grupės kronikos kalbamės su vienu iš įkūrėjų Viliumi Kraujaliu ir dabartiniu vokalistu Vitaliu Kairiūkščiu.

Nors praėjo gerokai laiko, kai su šio pokalbio herojais šventėme „Helloween‘ą“, kažkodėl įsižeidusios dvasios ar tas simpatiškas bildukas, gyvenantis Vitalio namuose ir mėgstantis sidabrinius šaukštus, nutarė iškrėsti pokštą. Štai sėdime su Vitaliu ir Viliumi, patogiai įsitaisę „Karininkų ramovės“ užnugaryje esančiame SBS repeticijų kambaryje, bandome perklausyti pokalbio įrašą ir… jo nerandame. Nors indikatorius aiškiai rodė įrašymą, ir diktofono baterijos gerai energizuotos. Negirdėti ir kitoje patalpoje repetuojančio ŽALVARINIO muzikos fono, kuris galbūt labiau patiktų poltergeistui, negu mano pašnekovams. Gerai dar, kad šis kuriozas pastebėtas ne pokalbiui besibaigiant, taigi dėl viso pikto ne tik keičiama kasetės pusė, bet ir aparatūra. Dabar gi toji išnykusi interviu dalis atkuriama iš atminties, kuri, laimei, spėjo gerai užfiksuoti visas detales.

Kaip pradžioje ir priklauso, grįžkime į tuos 1979-uosius, kuomet įsikūrė SBS. Nuo ko ir kaip viskas prasidėjo? Ir kodėl toks „pikantiškas“ pavadinimas? (Čia Vitalis palieka žodį Viliui, nes pats pradžioje buvo susijęs su PLACKARTU).

Vilius: Tais metais, dar būdami mokykloje, panorome patys groti kažką savo. Gal tai buvo noras atsidurti dėmesio centre, gal ambicijos ar tiesiog potraukis mėgiamai muzikai – pradėjome beveik su pionieriškais būgnais ir akustinėm gitaromis. Taigi, startas nebuvo koks nors ypatingas. O pavadinimas atsirado kažkaip savaime. Nors gal ne visai taip. Darius (Rutkys, antrasis iš įkūrėjų dueto – B.) mokėsi anglų kalbą ir vieną kartą, besikapstydamas žodyne, atrado neblogai skambančią frazę „Spicy Bits of Scandal“. Jos sutrumpinimas SBS atrodė visai patraukliai. Na, vyko kažkas panašaus į balsavimą, ir galiausiai šis pavadinimas prigijo.

Tai buvo roko ir kitos „neformalios“ muzikos draudimo (ar ignoravimo) Lietuvoje metas. Kodėl kilo mintis groti būtent rock‘n‘roll‘ą? Gal tai iš dalies ir yra tas „pikantiškas skandalas“?

Vilius: Rock‘n‘rollas tuomet dominavo užsienyje. Jį lengva groti, įdomu, taigi pradėjome nuo to.

Vitalis: Iš tiesų, atrodo, moki keletą akordų ir jau gali sugroti rock‘n‘roll‘ą. Na, užsienyje tuo metu populiari dar buvo italų muzika ir kitkas, bet rock‘n‘roll‘as buvo kažkas „stipresnio“, gal įdomesnio. Dėl draudimo – grojant tokią muziką čia buvo sunkiau „prasimušti“, bet nuo to polinkis prie jos netapo mažesnis. Nors aš rock‘n‘rollo tarpelį kažkaip peršokau, pataikęs tiesiai į hard roką, tiesa, vėliau teko dainuoti ir rhythm‘n‘bliuz‘ą, bet tai jau kitas interviu…

Tais laikais grupės kūrybai įtakos turėjo tokie atlikėjai kaip DIO, BLACK SABBATH, WHITESNAKE, DEEP PURPLE, URIAH HEEP ir kt. Tada tik pasvajoti buvo galima apie jų „gyvus“ pasirodymus. Dabar ar Lietuvoje, ar kaimynystėje, jų koncertus galima išvysti be problemų. Ar iki šiol jau pamatėte visus anų laikų favoritus?

Vitalis: Taip, iki šiol jau pavyko pamatyti visus tavo išvardintus mūsų favoritus, kai kuriuos, pavyzdžiui DIO, net ne po vieną kartą, turiu net nuotrauką su pačiu Ronnie James‘u, ir degtinę kartu teko gerti iš kakliuko… Į DIO Minske šiemet organizavome kelionę patys.. Tik įdomiausia, kad anuomet visos tos grupės klausėsi vienaip, o dabar – visai kitaip, jose atrandu daug naujo, ko tada net nepastebėdavau. Be to, yra nemaži skirtumai tarp to paties atlikėjo šou skirtingose vietose, kartais tai skiriasi kaip vanduo nuo žemės.

Vilius: Aš irgi jau mačiau visus „gyvai“.

Aha, o kaip dar dėl Yngwie Malmsteen‘o? Na, gal jis tebegroja gerai, bet išvaizda… kaip čia švelniau pasakius…

Vitalis: Malmsteen‘ą teko matyti 2 sykius: vieną – apie 90-uosius Maskvoje, kitą – Sank Peterburge. Tada buvo gerai.

Vilius: Darius Rutkys matė jį neseniai, ir paliko visai gerą įspūdį.

Vitalis: A, tai kaip vyras jis jau atrodo nekaip, šitą norėjai pabrėžti?

Kaip tik taip. Gerai, pereikim prie klausimo, susijusio su dar vienais jūsų favoritais. Kaip pasijutote, kai Vilniuje netikėtai „nuplaukė“ ROYAL HUNT „apšildymas“?

Vitalis: Na, RH jau mūsų vėlesnių laikų favoritai, jų visa aktyvi kūryba jau po 90-tųjų. Aišku, mes ruošėmės tam pasirodymui, bet koncertas neįvyko ne dėl mūsų kaltės, taip kad reagavome ramiai. Aišku, kažkoks kartėlis liko, nes norėjosi ne tik kartu sugroti, bet ir pabendrauti. Vilius gal kiek mažiau šios grupės klausosi, bet vis dėlto yra ir ko pasimokyti, ir ką pažiūrėti, RH turi nemažos patirties. Taigi, elementariai gaila, kad taip gavosi.

Na, bus dar panašių progų, tikėkimės. Štai viena jau ne už kalnų – tai JUDAS PRIEST vizitas gruodžio 3 dieną. Kaip atsitiko, kad būtent SBS „apšildys“ šiuos heavy metalo grandus? Ar tikėjote juos kada nors išvysti Lietuvoje? Ko tikitės iš šio koncerto ir ar nebijote, kad bus prastesnis garsas, kaip kadaise KATEDRAI nutiko prieš MANOWAR?

Vitalis: Šnekant apie tikimybės, tai, jeigu prieš kokį penketą metų man kas nors pasakytų, kad JP gros Lietuvoje, parodyčiau iškalbingą gestą prie smilkinio, o dabar štai – prašom. Žiūrint atgal, kas tada nutiko KATEDRAI su MANOWAR (aš pats nebuvau, nors turėjau bilietus, bet teko staigiai išvažiuoti į Vokietiją; tik atsiliepimai apie tai buvo tragiški), tai buvo toks laikmetis, manau. Tada į Lietuvą žiūrėjo kaip į trečiarūšę šalį, taip vertino ir vietines grupes. Pvz. savaitę po Vilniaus koncerto buvau MANOWAR pasirodyme Dortmunde. Ten jie grojo 2,5 valandos, scenoje buvo pastatyta pilis, skraidė šmėklos, kardais kapojo galvas ir pan. Pas mus to nebuvo, grojo tik valandą, atseit, šiems sueis ir taip. Į Lietuvą dabar žiūri kitaip, pagaliau pradėjo daugiau vertinti ir mus. Kas dėl JP Vilniuje, tai natūralu, kad „žvaigždės“ turi gauti ir geresnį garsą, ir apšvietimą.

Bet KATEDRA tada neturėjo beveik nieko, o MANOWAR – viską…

Vitalis: Žinoma, kažkoks skirtumas bus ir čia, nes mes ant scenos statysimės viską savo, nemanau, kad su JP back line mums kas nors leis groti. Geriausia, ko galime tikėtis, tai bendro monitoringo. Be to, esminis skirtumas bus tas, kad prie pulto per JP sėdės jų garso operatorius, o per SBS – iš „Combo“. Nors iš esmės šiems neturiu pretenzijų, jie žino, ką daro, kaip nedaugelis iš vietinių garsistų. Aišku, nesinorėtų, kad su monitoriais kas nors nutiktų, ar šiaip su bendra aparatūra. Tikėkimės, to nenutiks. Be to, reikėtų pažymėti, kad 5 lietuvių grupės siuntė JP įrašus, ir jie patys atsirinko būtent SBS. Tą asmeniškai patvirtino laišku, taigi galima pasidžiaugti, kad tai jau yra mūsų grupės įvertinimas.

Dar pamenu, kad JP turėjo būti Balingene („Bang Your Head“ festas – B.), ir tik nuvažiavus paaiškėjo, kad jie pakeisti. Bet pasirodė R. Halfordas su savo grupe, taigi pusę, ką norėjau, lyg ir pamačiau.

P.S. JP tik ką leido naudotis savo monitorine linija!

Beje, panašiai nutiko ir šiemet WOA, JP turėjo būti „surprise act“. Tai dabar gaunasi, kad niekur nereikia važiuoti, jie patys bus čia. Gerai, tęsiant pokalbį, besisiejantį su KATEDRA, klausimas toks: susikūrėte panašiu metu. Ar jautėtės konkurentai, ar kaip tik bendražygiai? Ir kaip yra dabar?

Vitalis: Čia Viliui klausimas, aš tada dar buvau PLACKARTE…

Vilius: Mes grojome skirtingu stiliumi, taigi konkuruoti nelabai buvo ko. Aišku, kiekviena grupė turėjo savų ambicijų ir savo požiūrį į muziką. Kartu grojome festivalyje Lenkijoje, mes sau, jie – sau, lyg ir netrukdėme vieni kitiems. Kaip bus dabar, dar neaišku, nes SBS tik šiemet atsikūrė po gana ilgos pertraukos.

Vitalis: Čia be jokių asmeniškumų, ir nenorint nieko įžeisti, bet mano manymu, SBS turi lyg ir naują pradžią, o KATEDROS kelyje, žiūrint į tai, ką jie dabar daro, matosi konkretus artėjimas prie pabaigos.

Bet iš asmeninės patirties žinau, kad buvo konkurencija ir net priešiškumas tarp KATEDROS ir SBS fanų klubų. Na, jeigu prakalbome apie tai, kaip vertinate tokių klubų veiklą? Ar tie žmonės padeda grupei, ar per grupę ieško naudos sau? Kokia misija buvo tada ir kuo ji skiriasi dabar?

Vilius: Nemanau, kad iš grupės fanų klubo nariai mūsų šalyje gauna didelės naudos. Užsienyje jie gali su nuolaidomis patekti į garbinamos grupės koncertus, gauti kažkokios atributikos, plakatų. Pačiai grupei yra palaikymas per koncertus, fanai dažnai važinėja su grupėmis svetur. Bet SBS kol kas nedaro daug koncertų, taigi fanams nedaug naudos. Nors dabar panašiai veiklai būtų platesnių galimybių ir būdų.

Vitalis: Manau, kad fanų klubo nariai – pirmiausia bendraminčiai, besiklausantys panašios muzikos ir galbūt turintys daugiau artimų pomėgių. Šiandien tokie klubai turėtų įgyti naujas formas. Pvz. šnekėjau su Viliumi, kad naujoji SBS fanų veikla galėtų būti žmogaus ar keleto jų atsakomybė už grupės internetinės svetainės sukūrimą ir informacijos tvarkymą. Juk iš esmės tai grupė žmonių, su kuriais mes susėdę turėtume apie ką pašnekėti. Taigi jei atsirastų entuziastų – tik sveikintina. Beje, užsienyje jau yra patirties, kai grupių nariai su ištisomis savo gerbėjų šeimomis organizuoja išvykas į gamtą (SCORPIONS pavyzdys) ar šiaip bendrus pobūvius, kurių metu galima artimai bendrauti, susipažinti tarpusavyje, valgius gaminti ir t.t. Taigi galima tiesiai ir pasakyti: jei kas turite kokių pasiūlymų, galime susėsti, padiskutuoti ir bendrai kažką padaryti.

Na, manau, tokių žmonių greitu laiku atsiras, nes jūs, atnaujinę koncertinę veiklą, turėtumėte kuo sudominti. Dabar dar grįžtame į senesnius laikus. Kodėl ilgainiui pakito grupės stilius, ir būtent hard roko kryptimi?

Vilius: Kai pradėjome rimtai groti ir kurti savo muziką, tokia metamorfozė pribrendo savaime. Kodėl hard rokas? Šis stilius buvo mums visiems priimtinas (popsas ir tada dominavo, bet jis mūsų nė kiek nedomino, kaip ir kur kas brutalesnis skambesys).

Per savo ilgametę istoriją įrašėte vienintelį albumą. Kodėl jo išleidimui prireikė net 17 metų?

Vilius: Taip susiklostė aplinkybės. KATEDRA išleido vinilus anksčiau, tą tuomet galėjo daryti ir SBS, bet turėjome kompozicijų tik vienai pusei (4 ar 5), taigi tuokart taip viskas ir pasiliko. Kadangi progos įsirašyti tada „nesimėtė“, norėjome viską padaryti pilnai ir gerai. Paskui nebepasitaikė palanki proga, nors jau sukūrėme pakankamai dainų. Taip ir sulaukėme 1996-ųjų, kuomet pasirodė „Mėnulio šviesa“.

Turbūt sutiksite, kad iki šiol roko muzikantams Lietuvoje sunku, ši muzika vis dar savotiškai ignoruojama ir patiria „priespaudą“ (mažokos koncertinės auditorijos, leidybos, promocijos, transliacijos problemos). Kaip manote, kodėl taip yra?

Vitalis: Tai labai elementaru. Viskas priklauso nuo tautiečių mentaliteto. Kaip pavyzdį paimkime pasirodymą paprasčiausiame kabake. Vieną sykį teko tokiame patirti ne itin malonius įspūdžius. Atėjus soundchecko laikui, mums buvo pasakyta, kad dar vyksta kažkoks banketas, todėl to atlikti negalime. O kai jau susiruošėme tikrinti įgarsinimą, nuskambėjo klausimas: kaip, jūs dar negrojate? Pavyzdžiui, RONDO užtenka susijungti pora laidų ir jie jau pasiruošę. Mums reikia daugiau. Nežinau ar kam nors įdomu čia būtų kapstytis po visus techninius dalykus, bet finale visa „virtuvė“ pavirsta į kokį 16 kanalų. Tuo tarpu kabakuose paprastai yra tik 6, jeigu 8 – jau yra gerai. Tame ir problema, kad roko muzika yra pakankamai sudėtinga ir ekspresyvi, ir tam, kad galima būtų gerai viską suderinti, kad visi gerai viską girdėtų, reikia atitinkamos aparatūros. Taigi, apie 80 procentų skambesio kokybės lemia techniniai dalykai. Tas pats ir su įrašais. Vienas dalykas yra pagroti su jonika ir uždėtu vokalu ir programuotai pritempti visą tą šūdą iki normalaus skambesio, kitas dalykas – roko muzika (tame tarpe ir SBS), kur reikia kur kas daugiau pastangų ir resursų. Vis tik daugelis linkę eiti lengvesniu keliu: kuo daugiau programuoto skambesio. Bet tai jau ne gyvas garsas, man jis napatinka.

Vilius: Manau, kad muzikinės industrijos Lietuvoje iš viso nėra. O kalbant apie metalą – daugelis klausytojų iki tokio lygio yra „neprisitempę“, tuo galima paaiškinti mažas tokios muzikos koncertų auditorijas.

Vitalis: Be to, sulig laiku visai kitaip klausosi senieji įrašai. Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad 1975–1980 metų įrašus vienaip klausiau tais laikais, kitaip – dabar. Šiuo metu atrandu juose tiek naujų dalykų, kad galiu sukti ratu ir klausyti iš naujo. Tuomet jų net nepastebėdavau. Taip pat manau, kad daugelis eina lengviausiu keliu, daro paprasčiausius įrašus, be didelės įtampos ir pastangų, su elementariais viršeliais, kažkas iš to darosi pinigus ir taip „prasimušama“.

Vilius: Galima kaip pavyzdį pateikti baikerių renginį. Ten koncertavome mes ir pvz. MANGO. Jei ši grupė būtų pasirodžiusi be fonogramos ir visokių semplų, būtų tiesiog liūdnas vaizdas. Bet dabar viskas buvo pateikta taip, kad, atrodo, ten apart MANGO daugiau niekas nepasirodė. Reklamos išpūstas burbulas. Dar viena priežastis, kodėl nuvertinama kitokia muzika. Taip gaunasi, kad radijas, spauda ir kiti kanalai tą patį pumpuoja, prisideda techninės problemos, todėl „kitokiai“ muzikai galimybės pasidaro ribotos. Pvz. Amerikoje labai daug duoda tai, kas skamba per radiją, ką gali aplinkui girdėti – tiesiog įdiegiamas domėjimasis ir sunkesne muzika.

Vitalis: Taigi, kad užsienyje metalo festivaliuose lankosi keletas kartų – nuo senelio iki anūkų – (pats mačiau Lenkijoje, Vokietijoje ir kitur), tiesiog taip propaguojamas domėjimasis tokia muzika. Ten yra ir specialios roko stotys, kuriose ne popsas transliuojamas, taigi situacija visai kitokia.

OK, gal tada grįžtame prie SBS. „Mėnulio šviesa“ tapo savotišku jūsų grupės hitu ir gerai prisimenama iki šiol. Kodėl tokia garbė tenka būtent šiam gabalui?

Vitalis: Pirmiausia – jo melodija paprasta ir gerai įsimenama. Be to, gana paprastas, bet iš kitos pusės – ir savotiškai mistiškas tekstas. O tokie dalykai, kaip mistika, žmones paprastai traukia.

Vilius: Tai iš tiesų paprasta daina. Tuomet buvo toks laikmetis, šis kūrinys tapo ir kaip savotiškas protestas, to meto padiktuotas, „iš aukščiau“ uždėtas motyvas (kaip sakoma – nuo dievo).

Kodėl po gana triukšmingai atžymėto 20 metų jubiliejaus, 1999 m. SBS stovykloje stojo net šešerių metų tyla?

Vitalis: Atvirai pasakius, viso to preliudija buvo jau anksčiau. Prasidėjo nesutarimai, pradedant sceniniu įvaizdžiu, baigiant muzikiniais skoniais, interesais. Tiesiog atėjo momentas, kai nebenorėjome vienas kito užknisti, taigi geriausias sprendimas buvo tuo kart išsiskirstyti.

Vilius: Na, tas jubiliejus nebuvo labai pompastiškas. Pasikvietėme pagroti keletą gerų pažįstamų į „Karolinos“ klubą, neblogai pasilinksminome, ir tiek. Bet išsiskyrimas iš tiesų brendo anksčiau.

Taip išėjo, kad atsikūrėte „Roko naktims 2005“, bet nusprendėte tęsti. Ar ne?

Vitalis: Na, buvo truputį kitaip. Vieną dieną „Maximoje“ pirkdamas dešrą, susitikau to renginio organizatorių. Tas paklausė, ar nepagročiau festivalyje. Aš lyg niekur nieko atsakiau, kad galime su SBS sugroti. Tada paskambinau Viliui, Tomui, jie sutiko, kad kažką darom. Tiesa, originalios sudėties nepavyktų suburti, nes Rolandas jau a.a., bet trys autentiški nariai vis dėlto susirinko. Taip mes ir pasirodėme „Roko naktyse“.

Tuomet gal pasakytumėte, kada galima tikėtis naujo SBS albumo?

Vitalis: Tiesą sakant, konkretaus termino neturime. Dar vėliau pašnekėsime apie vieną projektą, kurį tikriausiai įgyvendinsime anksčiau negu disko įrašymą. Bet jeigu šiuo metu kas nors pasiūlytų studiją, prodiuserį ir kitas sąlygas ir palieptų pradėti įrašymą, kodėl gi ne?

Gerai. Pakalbėkime apie grojimą didesnėms ar mažesnėms auditorijoms. Pvz. KATEDRA dabar dažnokai groja baruose ir klubuose. Kam jūs teiktumėte pirmenybę, didesniems renginiams ar minėtomis sąlygomis?

Vitalis: Mano manymu, nėra didelio skirtumo. Asmeniškai aš neteikčiau reikšmės, ar publika nuo grupės atitverta apsauginėmis sienelėmis, ar stovi prie pat ir su ja galima betarpiškai bendrauti. Viskas priklauso nuo atlikėjo profesionalumo ir sugebėjimo bendrauti su tauta.

Bet tai turbūt nereiškia, kad jūs atsisakytumėte didesnių festivalių?

Vitalis: Be abejo, ne. Aišku, tam tikra prasme galima rinktis, kur groti, bet tik ne auditorijos dydžio požiūriu.

Na štai, žingsnis po žingsnio priartėjome prie pokalbio apie turbūt stambiausią visų laikų SBS projektą. Daug kas turbūt nė nenutuokia, kad tai liečia ruošiamą roko misteriją „Diagnozė:SBS“. Pirmiausia įdomu sužinoti, kaip gimė idėja šiam projektui?

Vitalis: Asmeniškai visada norėjau kažkokio vientiso kūrinio. Tai nebūtinai turi būti albumo variantas, bet dainos turėtų sietis tarpusavyje. Toli pavyzdžių nereikia ieškoti – tai ir PINK FLOYD, ir THERION, ir kiti. Štai sėdėjome su Viliumi, sumąstėme tokią idėją ir pradėjome judinti šį reikalą. Buvo sugalvota fabula – žmogaus gyvenimas, pagal kurią buvo dėliojamas siužetas. Mūsų gabalų tekstai yra pakankamai skirtingi, taigi pagaliau tai sulipo į vientisą kūrinį.

Vilius: Žiūrint į tai, kas panašia linkme vyksta Lietuvoje, o iš tiesų čia nieko nevyksta, tai toks projektas, manau, turėtų nemažai ką sudominti.

Tikėkimės, kad tai bus savotiškas rezonansas mūsų muzikinėje padangėje. Bet vis tik reikia pasakyti, kad Lietuva tebėra provincija roko muzikos atžvilgiu. Čia į koncertus susirenka palyginti mažai žmonių, ekstremalesnės muzikos renginių nėra nė kur reklamuoti. Taigi, kame reikalas?

Vitalis: Vėlgi tenka pabrėžti, kad „brolių-lietuvių“ mentalitete. Puikiausias pavyzdys, kaip „Radiocentro“ direktorius su bendraminčiais dalyvavo konkurse, norėdami gauti dažnį ir įkurti roko muzikos pakraipos stotį. Laimėjo „Marijos radijas“. Štai tau ir atsakymas.

Taip, šitą situaciją aš gerai žinau, Artūras buvo labai nepatenkintas dėl to, bet nieko nepadarysi. Ką manote apie padėtį pas kaimynus? Latvija ir Estija turi ir roko radijo stotis, ir dideliuose renginiuose daugiau žmonių, dargi lietuviai atvažiuoja. Gal kitoks požiūris į „neformalią“ muziką, pradedant muzikantais, baigiant promoteriais?

Vitalis:Kalbant apie Estiją, čia situacija išskirtinė. Ji visada, jau vien geografiškai, buvo tarsi Suomijos filialas. Jiems dėl to lengviau visko pasiekti kitame lygmenyje. Latvijoje jau nuo seno buvo daug žymių grupių. Tai ir JUMPRAVA, ir LYVI, OPUS PRO ir kitos. Na, čia gal ne toks „griežtas“ stilius, bet esmė aiški. O Estijoje jau anksčiau galima buvo jaustis kaip tolimame užsienyje. Pamenu, kai tais laikais nuvažiuodavau, ten ir parduotuvės, ir kabakėliai buvo kitokie, ir žmonių santykiai šiltesni. Todėl nenuostabu, kad šiandien ir muzikinėje industrijoje geresnė tvarka.

Roko misterijos pristatyme jūs labai taikliai palyginote mūsų muzikinės industrijos situaciją su beužankančiu ežeru, kur gyvena stambūs ir liesi karosai. Ar su SBS jaučiatės ta lydeka, kuri turėtų sujudinti šį ežerą? Ar dėl to paties nesąmoningo mentaliteto nebus taip, kad jūsų misterija liks nesuprasta ir neduos laukiamo efekto?

Vitalis: aš iš tikrųjų nelabai galvoju apie efektą. Mes turime idėją ir pirmiausia ją reikia įgyvendinti. O koks bus efektas – ateitis parodys (žinau, kad bus teigiamas…). Aišku, rezonanso tikimės, bet dabar svarbiausia, kad mes žingsnis po žingsnio stumiamės pirmyn ir tikimės, kad atsiras protingų žmonių, kurie tuo susidomės ir padės mums tame reikale. Manome, kad rezultatas bus geras. Norint viską padaryti, kaip turėtų atrodyti, reikalingi didžiuliai pinigai. Bet aš jau ir Viliui sakiau: arba mes nieko nedarysime, arba padarysime taip, kaip įsivaizduojame to projekto viziją ir daug kam atsidarys burnytės. Be veiksmo scenoje, kur priedo bus apie 20 statistų, bus video grafika, filmavimas keliais rakursais, trimatės projekcijos, rodomas videofilmas, spec. efektai ir t.t. Ruošiamės panaudoti naujausias garso ir vaizdo technologijas, taigi laukia labai rimtas darbas.

Savosios roko misterijos pristatyme išreiškėte mintį: kiekvienas menininkas yra ligonis, kurį reikia gydyti. Gal čia nuskambėjo ir perkeltine prasme, o gal jūs manote, kad taip yra iš tikrųjų?

Vilius: Menininkas iš tiesų yra kitaip mąstantis, kitaip aplinką ir kai kuriuos kitus dalykus suprantantis žmogus. Tai visai nepriklauso nuo santvarkos, visais laikais taip buvo. Problema ta, jog toks žmogus dažniausiai lieka nesuprastas ir todėl atrodo, kad jis „ligonis“. Menininkas dažnai būna suprastas po mirties. Na, gal mes to vis tik nelauksime. Pilnai gali būti, kad ir mūsų deramai neįvertins. Bet svarbiausia, kad mes žinome, ko norime, o šiais laikais to įgyvendinimui turime visai kitokias galimybes. Nors vis tiek tikimės, kad bus žmonių, kuriems tai bus įdomu ir jie tai įvertins. Galų gale ateina nauja karta, kuri pradeda pavargti nuo popso ir ieško kažko kito, įdomesnio.

Vitalis: Na, gal MANGO laimės daugiau prizų su savo dainomis pagal fonogramas, o mes viską padarysime geriau ir negausime nieko – visko gali nutikti. Bet tai tikrai ne esmė.

Jus reikia tik sveikinti, kad turite tokį idealą ir visom priemonėm sieksite užsibrėžto tikslo. Bet jau dabar, kai teko paskaityti scenarijų su visais efektais, matosi, kad tai didžiulis projektas, pareikalausiantis nemažai finansinių resursų. Keliaženkliu skaičiumi visa tai bus matuojama?

Vitalis: Koks skaičius? Na, aš jau žinau konkretų, kurio čia gal neįvardinsiu, bet galima išduoti, kad jis penkiaženklis. Ir tikrai ne į vieneto ar dvejeto pusę, o daugiau. Kita vertus, kaip sakė Vilius, dabar kitokios galimybės. Mes ne tik šalia turime nemažai entuziastų, kurie mums labai padeda ir su kuriais tiesiog malonu dirbti, bet ir patys įgijome ilgametės patirties. Ne tik turime kūrinius, bet ir žinių bagažą, atitinkamą muzikinį suvokimą, motyvaciją. Kaip pati pradžioje minėjai, čia sukamės jau 20 metų. Vieni daugiau, kiti mažiau, bet kai vėl susirinkome, patirtis liko. Nereikėjo visko pradėti nuo nulio, ir pirštai savaime „vaikščiojo“, ir nereikėjo žiūrėti, kur ką spausti, ir pan.

Na, jei skaičius toks įspūdingas, tikriausiai neapsieisite be rėmėjų?

Vitalis: Čia tai jau vienareikšmiškai ne. Laimei, yra nuovokių ir supratingų žmonių, kurie gali finansiškai padėti, ir būtent jie tą padarys.

Vilius: Prieš daugelį metų, kuomet gimė šios misterijos užuomazga, situacija buvo kitokia ir mes vargiai galėtume kažką padaryti. Dabar viskas iš tiesų yra kitaip, viską įgyvendinti lengviau.

Vitalis: Komercinėje sferoje dabar yra „banginiai“, kurie žino, kaip iš to padaryti pinigus, o mes žinome, kaip ir kokį produktą jiems pateikti.

Savaime peršasi kitas klausimas: ar Lietuvoje įmanoma pragyventi iš roko muzikos? O gal jūs patys tą darote?

Vitalis: Na, čia standartinis, dažnai muzikantams užduodamas klausimas (bet kažkodėl būtent rokeriams, įdomu ar to klausia ir popsovikų – toks vaizdelis, kad mes visiški ubagai…). Manau, kad ne. Iš kitos pusės, viskas priklauso nuo norų ir poreikių. Jei tau 17 metų, turi dvi kuprines entuziazmo ir didelį norą groti – gal kažkaip ir galima išgyventi. Bet vis dėlto sunkiai.

Vilius: Aš irgi manau, kad ne, tiesiog neįmanoma. Gal klasikinės muzikos atlikėjai galėtų, bet ir tai vargiai. Mes irgi iš to negyvename.

Gerai. Kaip sakoma, geriau vieną kartą pamatyti, negu dešimtkart išgirsti. Taigi palaukime to projekto vizualizacijos (čia įsiterpęs Vitalis patikino, kad viskam sėkmingai klostantis, to galima laukti po Naujųjų metų). Kalbant apie dabartį, yra ne tik kiti darbai, bet ir muzikiniai projektai, tokie kaip FATA MORGANA…

Vitalis: Na, čia klausimas turbūt man. FM įsikūrimas vyko lygiagrečiai, nors SBS atsirado anksčiau. Be to, FM yra grupė, nepasakyčiau, kad projektas (nors įvairių muzikantų supratimas kalbant apie grupę ir projektą, ko gero, skirsis, mano nuomone – jei komanda gastroliuoja pastoviai ir dar atranda laiko kūrybai – tai jau yra grupė). Tu turbūt nori sužinoti, ar darbas abejose grupėse netrukdo man, taip sakant, dalyvauti dviem frontais? Tikrai ne, kažkaip groti mums sekasi visai gerai. Pvz. kažkodėl visiems praslydo tai, kad su FM visai neseniai apšildėm anglų progresyvistus ARENA ir buvo visai faina, visomis prasmėmis. Beje, pridėsiu, su Vilium turim dar vieną (šįkart projektą). Dabar galiu išduoti tik pavadinimą – UGNIMI IR KALAVIJU.

Savotiška roko misterijos preliudija galima laikyti nestandartinį „Hellowen‘o“ šventimą su SBS. Kaip gimė idėja padaryti baltąją dvasių šėlsmo šventę, kai sunkioji muzika vis dėlto asocijuojasi su juoda spalva?

Vitalis: Tai buvo mano idėja. Tiesą sakant, aš pavargau po 3 paskutinių „Helloween‘o“ šventimų su visu tuo publikos gąsdinimu, dažymųsi, krauju, vampyrais, Drakulomis ir pan. Be to, man po ranka pakliuvo eilėraštis, kurio pavadinimo dabar neprisiminsiu. Ten buvo tokia nostalgiška, tokia „šalta“ nuotaika, kad būtent iškilo asociacijos su balta spalva. Trečia, „Helloweenas“ švenčiamas, kai ne už kalnų žiema, tuoj pasipils tos baltos musės ir pan. Ir dar – yra mistiška prasmė, nes iš spalio 31 d. į lapkričio 1 d. pasidaro ploniausia riba tarp šio ir ano pasaulio, ta balta man susišvietė kaip ir su vaiduokliais, taigi galiausiai taip ir gavosi. Gerai, kad mane daugelis palaikė, tiesa, vieni daugiau, kiti – mažiau, buvo čia tam tikrų nesutarimų, bet vis dėlto viskas pavyko, kaip buvo sumanyta. Arba beveik pavyko.

Artėja graži sukaktis SBS istorijoje – grupės 30-metis. Kaip manote, ar išsilaikysite iki tos progos (tai bus 2009-ieji)?

Vitalis: Aš neabejoju, kad taip. Ne tiek daug ir liko. Visi sveiki gyvi esame, turime gražaus jaunimo, taigi, manau, išsilaikysime be problemų.

Vilius: Manau, kad taip. Buvo 20-metis, tai kodėl neatžymėti ir 30-mečio? Svarbu, kad neatsirastų kokie nors muzikiniai ar kiti nesutarimai.

Grįžkime prie situacijos mūsų muzikinėje scenoje apskritai. Kaip jūs, laiko užgrūdintos grupės nariai, šiandien vertintumėte keleto entuziastų žūtbūtines pastangas atvežti į Lietuvą garsias sunkiosios muzikos grupes?

Vitalis: Nors nemaža dalis jūsų atvežamų grupių yra ne mano stiliaus (taip sakant, “per sunkios“ – B.), entuziazmas tik sveikintinas. Atvažiuoja techniškos ir patirties turinčios komandos, kurių pasiklausyti ateina ne tik paprasti gerbėjai, bet ir jauni muzikantai, galintys iš to pasimokyti ir patys išbristi į gilesnius vandenis. O ten jau rimtos leidybinės kompanijos ir t.t. Na, atvažiuoja ir mano mėgstamos komandos (WHITESNAKE, UDO, JUDAS PRIEST ir kt.), kas dar labiau džiugina. Jau sakiau: jei prieš keletą metų man pasakytų Lietuvoje grosiant pvz. JP, aš pagalvočiau, kad chebra persirūkė žolytės ar padaugino baltos, ir pasiūlyčiau eiti pailsėti. Dabar tai realybė. Bet kokiu atveju, linkiu nenuleisti sparnelių, toliau organizuoti koncertus, nes to tikrai reikia. Jei tik yra auditorija, kuri klauso – aš tik už.

Kaip atstovaujančiai Ferrumą, taip ir knieti paklausti: ar žinote šį portalą? Jei čia lankotės, ką galvojate apie jame skelbiamą medžiagą?

Vilius: Taip, lankausi, viskas ten atrodo gerai ir informatyvu, nelabai yra prie ko prikibti.

Vitalis: Paskutinius tris mėnesius lankausi kas antrą dieną ir esu patenkintas. Na, gal pasigendu daugiau hardo ir heavy grupių, jūs nukrypote į sunkesnius stilius (čia bandau paaiškinti, kad mes daugiau orientuojamės būtent į „griežtesnę“ muziką besiklausančius skaitytojus – B.). Bet dažnai keičiamos naujienos, įdomi reportažų skiltis ir gerai, kad yra grupių pristatymo skyrelis.

Čia vyksta ilgoka diskusija, kodėl DEEP PURPLE išleido naują diską, mūsų hardo scenos patriarchų vieningai pripažįstamą nevykusiu, bet tai jau lyrinis nukrypimas – B.

Ar sutinkate, kad Lietuvoje būtų reikalingas festivalis, gal net ne vienadienis, arba open-air, kur galėtų dalyvauti įvairios pakraipos roko ir metalo grupės?: Ar tai įmanoma?

Vilius: Atvirai pasakius, keista, kad tokio čia iki šiol nėra. Kažkas panašaus gali išsivystyti iš „Roko naktų“. Tokiame festivalyje galėtų dalyvauti ir mažiau patirties turinčios grupės. Bet kokiu atveju, manau, kad toks renginys tikrai reikalingas ir atneštų naudos. O kelių dienų open-air – reikia gerai pagalvoti, kas tam ryšis. Nes čia ir išlaidos kitokios, ir reikalavimai, ir atsakomybė, ir t.t.

Vitalis: Galimybės – kitas dalykas, bet kad tokio festivalio reikia, tai šimtas procentų ir iš visos širdies sveikinu tuos žmones, kurie juos organizuoja. Galų gale ir dėl jaunimo, kuriam praktiškai nėra kur pasirodyti. Į kabakus jų imti nenori, nes niekam nežinomi ir nepritrauks publikos. Radijo stoties, kur transliuotų plačiu diapazonu roko muziką, irgi neturime, TV taip pat į tai žiūri pro pirštus, taigi festivaliai ir belieka. Ir tą tikrai reikia daryti greičiau, antraip galutinai nusimarinsime. Kitas reikalas – finansai. Štai Varnių festivalio, kuris gyvuoja jau keliolika metų, organizatoriai prisipažino, kad tik dabar „išėjo ant nulio“, taigi iš šitos pozicijos yra nemaža rizika.

Vilius: Aš manau, kad tam paprasčiausiai buvo praleistas laikas. Pvz. yra country, bliuzo, džiazo festivaliai, kurie gyvuoja daug metų. Roko irgi galėjo išsilaikyti ir išsiplėsti, jei būtų atsiradęs panašiu metu. Bet ši kryptis kažkaip liko nuošalyje.

Tradiciniu klausimu pradėję, ir užbaikime tradiciškai. Ko palinkėtumėte sunkiosios muzikos klausytojams, muzikantams ir visiems su tuo susijusiems žmonėms?

Vitalis: Muzikantus norėčiau draugiškai įspėti: kelias lengvas nebus. Tam jaunimui, kuris turės daugiau sveikatos, energijos ir ištvermės, galbūt lemta pasiekti daugiau. Kad jau visur veikia rinkos dėsniai, taip yra ir su muzika. Tu pateiki prekę, o ji bus arba paklausi, arba ne. Muzikinei industrijai palinkėčiau žiūrėti toliaregiškiau ir plačiau, apimant ir kitus stilius, ne vien vienadienius pop projektėlius. Taip sakant, mes irgi turime teisę egzistuoti, juolab, kad kuriame ne vien tik sau, o mus klauso pakankamai daug žmonių. O tiems klausantiems linkime daug teigiamų emocijų, išgirdus roko misteriją ir mūsų būsimą albumą.

Vilius: Kaip kūrėjas, aš niekada neatsiriboju nuo klausytojo. Kai kuriu dainą, visada galvoju ir apie sceninį skambesį, ir apie tai, kaip ją įvertins klausytojas. Jis atsirinks, kas labiausiai tinka jo skoniui. Linkiu, kad mūsų kūryba pateisintų publikos lūkesčius.

Ačiū už šį ilgą pašnekesį.

Vitalis: IN ROCK WE TRUST!!!