Albumai
SATYRICON „The Age of Nero“ – vienas lauke ne karys
Nero amžius. Romos imperatoriaus? Nežinau. Ir nelabai įdomu. Galiu pasakyti iš karto, kad albumas manęs nesužavėjo. Po anonso, pavadinto „My Skin is Cold“, to buvo galima tikėtis, bet užsileidus aptariamąjį albumą viskas, atrodė, bus priešingai. Geras albumas su nekokiu jį pristačiusiu singlu.
Deja, viltys greit išblėso. Po dviejų gabalų. Nežinau, bet albumas taip neįtikėtinai greitai išsikvėpė. Kažko daugiau tikėjausi iš „Den Siste“ (todėl, kad ne angliškas), bet ir šis neužkabino. Klausiau per prievartą vėl ir vėl, kol galiausiai kartojami liko tik du pirmieji kūriniai, o paskui – tik pirmojo pradžia. Nuostabi pradžia, kuri nuteikė taip apgaulingai teigiamai, nuostabus Frosto būgnijimas. Satyras, pristatydamas „The Age of Nero“, viename interviu sakė, kad Frostas įraše „pasirodė geriausiai gyvenime“. Tikėkimės, kad dar ne, bet ginčytis sunku. Tik jis ir suteikia albumui gyvybės – nei vokalas, nei dainų tekstai („Commando“? – čia gal apie tą filmą su Schwarzu?), nei gitaros (kurios, nors ir nesunkiai išduoda „taip, taip, čia Satyriconai“, bet skamba kažkaip sausai ir išsikvėpusiai) kartelės aukščiau nebepakelia.
Nelabai mėgstu taip kalbėti ir dažnai į tokias šnektas nekreipiu dėmesio, bet, atrodo, grupė „parsidavė“. Jau nekalbėsiu apie būsimą bendrą turą su CRADLE OF FILTH… Atrodo, kad nuo „Volcano“, kurio viršelio ir pavadinimo simbiozė man labai patinka, SATYRICON taip ir šliaužia pažeme, ir, kad ir kaip stengiasi, juodu vanagu nepavyksta pakilti (išskirsiu tik „K.I.N.G.“, kurį savotiškai dievinu).
Riboto tiražo leidimo antras diskas taip pat nuvilia. Absoliučiai nieko įdomaus – net ir miksai (miksai!), kurie, atrodytų, turėtų jei ir ne patikti, tai bent išsiskirti, yra blankūs.
Pabaigoje dar galima paminėti, jog, kaip gal pastebėjote, pasikeitė ir grupės logotipas (jo ne praktinė kaita prasidėjo jau nuo „Volcano“). Vietoj kryžiaus (keltų mirties ženklo) atsirado „O“ skylė, nes, pasak to paties Wongraveno, pastarasis nebelabai atitinka grupės koncepcijos ir buvo daugiau „jaunų“ SATYRICON simbolis.
Šiaip ar taip, tai albumas, prie kurio (klausymo) dar sugrįšiu. Gal vėliau viskas atrodys kitaip. Bet kol kas jį verta perklausyti tik dėl Frosto juodo darbo.
Vertinimas: 4/10
SATYRICON „The Age of Nero“
© „Roadrunner Records“, 2008
1. Commando
2. The Wolfpack
3. Black Crow on a Tombstone
4. Die by My Hand
5. My Skin Is Cold
6. The Sign of the Trident
7. Last Man Standing
8. Den Siste
Ltd. Ed. Bonus diskas:
01. My Skin is Cold (EP Version)
02. Live Through Me (Live)
03. Existential Fear-Questions (Live)
04. Repined Bastard Nation (Live)
05. Mother North (Live)
06. The Pentagram Burns (Radio Edit)
07. Last Man Standing (Guitar Wall mix)
08. Den Siste (Analog mix)
09. The Pentagram Burns (Video)
10. K.I.N.G. (Video)
Komentarai
Sutinku. Jis nedaugiau vertais kaip 4
Gambler gavo 9 balus, o sitas tik 4, taip, kad viskas aisku :).
Jeigu rimtai, tai bene pirmakart daugiau nei 90% sutinku su recenzentu. Nuobodoka.
O Gambler ar Sitas geresnis?
man visai neblogas albumas
Aš nesuprantu ko vis dar tikisi “senųjų” Satyricon gerbėjai. Pamirškit. O dėl “The Age of Nero” – Satyriconai savam stliuj, nieko naujo ar verčiančio iš koto. Kita vertus – ta pati gera muzika ir produkcija. Ko daugiau norėt? Įvertinimas kiek per mažas, duočiau 7,5/10.
Pamenu, pirmas įspūdis irgi nekoks buvo, bet kuo daugiau klausai, tuo geriau susiklauso – kaip vientinsas gabalas, bo nei vienos visgi dainos neišskirčiau.
Ziurint kas ko tikisi is Satyricon. Man asmeniskai albumas nera blogas.
Ziurint, kaip supranti savokas ,,dvasingas/bedvasis”. Black metalas daugumos zmoniu laikomas ,,dvasingu/jutiminiu/ir tt” dalyku. Tokiu atveju, si albuma galima vadinti bedvasiu, atsizvelgiant i bleko mistiskumas, atmosfera, pojuti ir visa tai. Kita vertus, tokia muzika, kaip industrial, experimental electronics, etc as tikrai tiesiogine sio zodzio prasme pavadinciau ,,bedvase” muzika. Ji salta, ,,pramonine”. Satyricon muzika man butent labiau asocijuojasi su su sia puse. Ir man tai patinka. Jau vien rebel extravaganza buvo kaip reikalas industrinis irasas, mano nuomone, pojucio atzvilgiu. Taip kad, dvasiskumo nebuvimas, jei mes vienodai ji suprantam ir interpretuojam, man netrukdo satyricon muzikoje.
“Kaip Satyras sako, ,,grojam kas mums patinka”. ”
Prisimeniau populiarų posakį: jei kiekvieną kartą tai išgirdęs gaučiau bent po litą… ;)
Šiaip nesu prieš inovacijas, kūrybinius ieškojimus. Tik, deja, dabartiniuose Satyricon’uose ir to nematau.
O ar pačiam šis albumas neatrodo bedvasis?
Gal gana snairuoti i pirmus 3 albumus? Jei tau jie patinka, tai ir klausykis ju, klausytojau. Satyricon jau bemaz 11 metu negroja tai, kas siuose diskuose skambejo. Kaip Satyras sako, ,,grojam kas mums patinka”. Man asmeniskai ankstyvi satyricon albumai nebuvo kazkas auksciau karteles ar pan, standartas, tiesa, kokybiskas ir jausmeliu.I dabartinius irgi nespjaunu, gal netgi atvirksciau, megstu labiau. Laikas liautis kviesti 11 metu uzsikodavusi ex-alkoholika isgerti kartu ir kaskart nusivilti, kai jis atsisako – sitaip vaizdziai galima apibudinti ta ,,grizimo i doros kelia tikejimasi”.
Pritariu autoriui. Tvarkingas, bet visai pilkas darbas. Vienas didesnių nusivylimų žiurkės metais.
Apskritai albumai nuo “Volcano” man tokie, na… užkabina vienas koks rifas pirmą kartą beklausant, o po 3-4 klausymo ir tas jokių emocijų nebekelia. Nebent žiovulį varo.
Ko gero niekada nenusibos tik pirmi trys Satyricon’ų albumai.
Na, nežinau, šitie man nuo pat pirmų albumų buvo kaip black metal pajacai, atėję su ta mados banga. O jų klipai tai… Juokingesnius turbūt tik Immortal kuria.
Babkių kalikai, kurie neverti jokio dėmesio, o dar pasikėlę kaip ką tik išplaukę šūdai.