SAMAEL „Eternal“ - dar vienas žingsnis nuo šaknų

Grupė SAMAEL iš Šveicarijos yra įvardijama kaip viena svarbiausių antrosios bangos juodojo metalo grupių, perėmusių pirmtakų garsą ir idėjas bei perteikusių jas dar agresyviau ir pikčiau. Tiesa, kaip nereta ilgai gyvuojanti metalo komanda, taip ir SAMAEL, neišvengė savo grojamos muzikos, skleidžiamų idėjų pasikeitimo metų tėkmėje. Naujos kūrybinės užmačios, požiūris į muziką, pasaulį greitai išsikerojo ir senieji puikiai įvertinti grupės darbai jau buvo nustumti šalin novatoriško ir kiek ekstravagantiško „Passage“. Po trejų metų „Passage“ albume matoma muzikinė koncepcija buvo visiškai išgryninta „Eternal“ darbe. Šis albumas laikomas vienu svarbiausių šveicarų antrojo kūrybos etapo atramos taškų. Grupės atvykimo proga į Lietuvą, darkart (o gal kai kam pirmąkart) žvilgtelkime į SAMAEL, tik šįsyk ne į ,,juodąją“ kūrybą, o į naująją, tokią, kokia mus pasitiks koncerte Vilniuje. Taigi trumpam įženkime į „Eternal“…

Kontraversiškame „Passage“ albume SAMAEL beveik visiškai atsisakė black metalo tiek muzikos, tiek ideologijos prasme. Tiesa, tam tikrų šio stiliaus liekanų, sumišusių su industrial metalo skambesiu bei drąsiai vartojamais klavišiniais, visgi galime atrasti. Priešinga situacija su „Eternal“: vyrai visiškai paniro į industrial/electronic erdves, šitaip žengdami dar vieną žingsnį nuo savo šaknų. Taip, senamadiškam žmogui toks poelgis sukeltų širdies sopulius, tačiau yra, kaip yra: kūrybai, jos vystymuisi dirbtiniai rėmai tikrai nepadeda. SAMAEL niekad jų ir nesilaikė – darė ir daro tai, kas jiems patiko (patinka). Taip, gal tai ir yra finansiškai sėkmingesnė veikla, bet visgi teigčiau, jog šveicarų pavyzdys – dar viena natūralios evoliucijos kelionė. Klausantis įrašų, skaitant Vorpho ir Xytro interviu, matosi, jog kažko perdėto, dirbtino čia nėra. Galų gale tokios situacijos nėra retos black metalo pasaulyje… Viskam ateina galas ir kažkam ateina nauja pradžia. Taip 1999 metais atsirado „Eternal“.

„Eternal“ albume vyrauja gana šalta atmosfera, kuriama tiek metalinės muzikos instrumentais, tiek ir elektroninės muzikos programomis. Albumo atmosferą puikiai atitinka ne tik albumo grafinis apipavidalinimas, bet ir apskritai pati naujųjų SAMAEL tematikos koncepcija; klausantis atrodo, kad tikrai ši muzika ,,nėra žemiška“. Prieš akis iškyla kosmoso platybės, tolimos nepažįstamos planetos. Tokį įspūdį sustiprina ir Vorpho vokalas, skambantis tarsi iš po kosmonauto skafandro. Apskritai kalbant SAMAEL, kaip kad, pavyzdžiui, epiškieji SUMMONING ar baisieji THE AXIS OF PERDITION, sugeba klausytoją nukelti į tik jų kūrybai būdingą tam tikrą pasaulį, šiuo atveju konkretizuojant, į kosmosą, kitas galaktikas, nepažįstamas erdves…

Muzika gana dinamiška, greita. Sakyčiau, netgi programuoti mušamieji šioje vietoje nėra jau toks didelis minusas – ,,sintetinis“ skambesys nėra labai šlykštus ir šitokios muzikos kontekste skamba gan neblogai. Svarbų vaidmenį albume atlieka ir klavišiniai. Jie puikiai papildo tradicinius metalo muzikos instrumentus. Vienas grupės lyderių, klavišininkas Xy, jau „Passage“ laikais įrodė savo gebėjimą kurti neoklasikinę klavišiniais instrumentais, sintezatoriumi paremtą muziką (žinia, jog išleido neoklasikinės muzikos „Passage“ versiją savo vardu). Apskritai kalbant, visi instrumentai šiame albume yra lygiaverčiai ir puikiai dera tarpusavyje. Šitaip kuriama išskirtinė nuotaika, kurią sustiprina ir specifinis įrašo garsas bei jau minėtas Vorpho vokalo pateikimas. Beje, puikiai šiam kontekstui parinktas ir elektrinės gitaros ,,fūzo“ lygis.

„Eternal“ įrodė ne tik muzikantų novatoriškumą, muzikinį potencialą, bet darsyk patvirtino ir tai, jog komandos lyderis Vorphas yra ir geras tekstų kūrėjas. Pozos čia nėra. Tekstai apie tai, kas greičiausiai iš tiesų domina jų kūrėją. Tai klaidžiojimai gyvenimo labirintuose, individo dvasinis pasaulis, likimas, ateitis, individualizmas, netgi meilė. Kitaip sakant, požiūris gan platus ir filosofinis, paliekantis dideles erdves apmąstymams. Prisimenant SAMAEL praeitį, verta pastebėti, jog ir pirmųjų vyrukų albumų tekstai, lyginant su kai kuriomis juodmetalio grupėmis, taip pat yra neprasti.

Tai tiek gausių pagyrimų. Gal kiek šališkai ir į vieną pusę, tad reiktų paieškoti ir blogybių… Na, nežinau. Įrašo trukmė nevargina ir nepalieka „alkano“, garsas geras, pats albumas klausomas gerai, lengvai, kūriniai išdėstyti, manau, gera seka. Na, ne blackas ir ne deathas tai. Čia gal minusai… Visgi jei rimtai, spragų „Eternal“ darbe aš asmeniškai nematau. Taip, darbas nėra sunkus, kartais net gan toli „pabėgantis“ nuo metalinės muzikos supratimo, bet visgi peikti ar niekinti, pavyzdžiui, džiazo grupės albumą, jog pastaroji negroja metalo ar roko yra kvaila… Taip ir čia. Senieji gerbėjai ir toliau „brūžins“ pirmąsias šveicarų kasetes ir pirmuosius albumus, tuo tarpu „lankstesni“ klausytojai priims ir naująją kūrybą. Tokių, manau, yra ir bus išties nemažai.

Jei Jūs visgi nesate apsisprendę, ar eiti į SAMAEL koncertą Vilniuje šių metų pabaigoje, viliuosi, gal šis mano rašinys paskatins Jus pasiklausyti aprašytojo ar kitų šveicarų albumų ir padės apsispręsti dėl koncerto. Iki pasimatymo koncerte…

Vertinimas: 8,5/10

SAMAEL „Eternal“
© „Century Media“, 1999

1. Year Zero
2. Ailleurs
3. Together
4. Ways
5. The Cross
6. Us
7. Supra Karma
8. Nautilus & Zeppelin
9. I
10. Infra Galaxia
11. Being
12. Radiant Star