Rugsėjo pirmosios paminėjimas Vingio parke – lietus ir metaliniai ritmai

Foto: Crazyte. Daugiau foto: čia >>

Rugsėjo pirmąją kiekvienas gali švęsti savaip… arba visai nešvęsti. Ir visai nesvarbu, ar tu dar eini į kažkurios mokslo pakopos įstaigą, ar jau dirbi ir tau ji tėra pirmoji kalendorinio rudens ir „blaivybės“ diena.

Net nežinau, ką man pačiai reiškia ši diena. Ko gero, šiemet pirmą kartą po daugelio metų vietoje ilgų vasaros atostogų teturėjus jų savaitę, tai reiškė atokvėpį po darbų, klausantis metalinės muzikos gana neįprastoje vietoje – po Vilngio parko Vilniuje estrada. Tiesa, toks renginys vyksta ne pirmus metus, bet tik šiemet prisiruošiau čia apsilankyti.

Rugsėjo pirmosios vakarui pokštą iškrėtė gamta. Vos susiruošus į koncertą, prapliupo kelias dienas prieš tai pranašauta liūtis, atrodo, visa dozė iš karto. Pakilęs stiprus vėjas vertė slėpti skėčius, taigi Vingio parko prieigas pasiekėme iki kelių šlapiomis kojomis ir be headbanginimo šlapiomis galvomis. O čia dar apsauga, kaip buvo įspėta, atima bet kokius gėrimus ir maisto produktus, kurių pilnos prie įėjimo pastatytos dėžės. Pati, tai žinodama, nesinešu nieko, bet štai kiti…

Kur vyksta šešių sunkiosios scenos atstovų pasirodymas, ieškoti netenka, nes iš tolo jau griaudėja LUCIFER kanonada. Beveik visai pasikeitusios sudėties, anksčiau gerą vardą metalo muzikos gerbėjų tarpe pelniusi komanda nesustojo kūrybiniame kelyje ir pristatė naujus, daugeliui gal dar negirdėtus kūrinius. Ar tai vis dar thrash metalas? Gal ir taip, nors dabar vaikinai demonstruoja kur kas daugiau ir geresnės grojimo technikos. Kokie gitaros rifai! Čia visai ne juokais. Naujasis vokalas, sako, dar niekur nelavinęs savo balso stygų, jau dabar atrodo gana galingai. Na, ir boso bei antrosios gitaros stygas tampantys jaunikaičiai – oi, kaip ne iš kelmo spirti, ypač įvertinus jų amžių! Žodžiu, kiek daugiau nei pusvalandį groję LUCIFER paliko labai gerą įspūdį. Atsiminkite šiuos kūrinius: „Kill Chain“, „Feeding The Macine“, „Harmony“. Pasiklausius jų, iš karto norisi į stalčių padėti ir tvirtai užrakinti tokią nuostatą: lietuvių metalo scenai dar toli iki Europinio lygio…

Tvyranti drėgmė ir stipriai atvėsęs oras priverčia per pertrauką greitai apžiūrėti, kas dedasi kitose dvejose renginio scenose, o paskui greitai nerti išgerti karštų gėrimų (nepainioti su alkoholiniais, diena juk blaivybės :)) ir kažko užkąsti. Grįžus į poestradės užkaborius, t.y. prie „sunkiosios“ scenos, ten jau groja mūsų muzikinei erdvei kiek netipiško jungtinio metal/southern roko stiliaus atlikėjai STIFFER. Šiemet dalyvavusi konkurse „Wacken Metal Battle“, ši grupė man asmeniškai tapo nemažu atradimu. Taigi dabar su malonumu pasiklausiau jų programos. Aišku, prastas garsas, šalta ir dulkanti patalpa sugadino pusę įspūdžių, tačiau, net esant tokioms sąlygoms, STIFFER nuteikė smagiai ir leido akivaizdžiai suprasti, kad Lietuvos metalo/roko scenoje plinta įvairovė. Ir tai tik sveikintina.

Išėjus į gryną orą, vienoje ausyje bumbsi didžėjų scenos garsai, kitoje – iš greta, bet jau už užtvaros, esančio „kabako“ lyg virusas plintanti „intelektuali“ muzika. Nieko doro. Laukiam MOUNTAINSIDE. Rock’n’roll! Čia ne šiaip kultinė frazė, o būtent taip kauniečiai apibūdina savo muziką. Nors iš tiesų jų skambesyje surasi visko – nuo metalo iki new wave, nuo hardcore iki stoner roko, nuo seno hard roko ir progresyvo iki džiazo ir funk elementų. Ištisa valanda jau net nežinau kurį kartą besiklausant MOUNTAINSIDE neprailgsta. Muzika labai įvairi, įdomi, verčianti susimąstyti, tegul ir pramogavimo kontekste. Ką čia bepridursi, įpusėjus rugsėjo pirmosios šventimui „sunkiuoju“ ritmu, įspūdžiai ir toliau kuo geriausi. Net drabužiai ir galva jau visai išdžiūvo. Ar gali kas nors tą įspūdį sugadinti? Pasirodo, gali…

Reikia pasakyti, kad roko scena tikriausiai sutraukė daugiausiai žiūrovų, nes sunkiosios muzikos mėgėjai šią muziką palaiko iš idėjos, kurią sunku pajudinti ir antrąjai lietuvių religijai – krepšiniui, ir gamtos stichijai. Taigi į OBTEST pasirodymą suguža nemažas būrys publikos. Taip taip, būtent į šios grupės, kuri kiek netikėtai grojimo eiliškumu susikeitė su KATEDRA. Nors laiko pasiruošimui visoms grupėms maždaug po lygiai ir OBTEST laiko neužtempia, ūpą numuša kitkas. Prasidėjus jų šou, iš pradžių visai (ir niekur) nesigirdi vokalo, o jam ėmus ryškėti, prasideda fonavimas ir skambesio sankirta, kas beveik neatpažįstamai iškraipo daugeliui mintinai žinomus kūrinius. Jei pasakytum, kad kone visą OBTEST šou reikėjo „gaudyti“ skambesio nuotrupas, tai dar labai švelniai nuskambėtų… Ir jeigu ne Deivio pristatomi dainų pavadinimai, juos atpažintum nebent kiekvienam įpusėjus. Bet kokiu atveju, gerai žinoma šios grupės šou atmosfera, energija ir žmonių palaikymas beveik atpirko techninius nesklandumus. Ir net bisas buvo!

Užtat po to grojusios „melodingosios“ MANDRAGOROS stovykloje tvyrojo liūdnokos nuotaikos. Ne dėl to, kad jiems būtų nepavykęs pasirodymas. Jis, kaip visada, buvo dinamiškas, energingas, uždegantis ir, be abejo, užvedantis publiką. Galbūt net labiau patrauklus nei kai kurie ankstesni. Galima buvo dar kartą pasimėgauti vokalisto Arvio bendravimu su žiūrovais ir tikru frontmenišku elgesiu. Galima buvo… Būtasis laikas čia ne veltui… Deja, tai buvo paskutinės Arvio akimirkos su grupe, kurioje jis praleido daugiau nei penkerius metus. Paviliotas profesinės karjeros perspektyvų ir galimybių, jis išvyksta užsienin. Ir kai ši apžvalga pasieks virtualų eterį, Arvis jau bus ten. Tiesiog palinkėkime jam sėkmės. O trupančios poestradės sienos spėjo „pasufleruoti“, kad MANDRAGORA jau turi naujų kandidatų stoti prie grupės mikrofono!

Nenorėdama rugsėjo pirmosios muzikinės šventės apžvalgą baigti liūdna gaida, pasakysiu keletą žodžių apie KATEDROS benefisą. Pradėjusi groti apie vidurnaktį, belikus tik saujelei žiūrovų, ši labiausiai iš to vakaro dalyvių patyrusi grupė parodė, kad tikrai ne pėsčia ir sugeba net tokiu metu išlaikyti publikos dėmesį. Kas gi nežino Ričardo Laginausko pomėgio pakalbėti. Pasirodo, jam rugsėjo pirmoji kažkodėl kelia depresiją. Bet tik ne likusiai publikai, kuriai nebaisus „Budelis“, o ir kiti KATEDROS kūriniai prie širdies. Deja, manoji širdis, ypač dabar, jau keturis mėnesius gyvenanti muzika pusę dienos, „išdavė“ paskutinę grupę, taigi su dvejomis bendražygėmis patraukiau link namų. Tikiuosi, likę žmonės palaikė katedriečius iki pabaigos. Aš tuo tarpu, dar sužinojusi gerą naujieną apie krepšinio aikštelėje „nukautus“ lenkus, panirau į užtarnautą poilsį.