Rudeninį dangų sudrebino BALTIJOS GRIAUSTINIS

1998 metais per Baltijos šalis pirmą kartą nugriaudėjo sunkiosios muzikos renginys, simboliškai besivadinantis “Baltijos griaustiniu”. Vėliau, tapęs festivaliu, griausmas dundėjo dar ne kartą, tačiau ne taip plačiai, kol kuriam laikui pritilo. Ir štai nuo pradžios praėjus 5 metams, neįprastai šiltą rudens vakarą “Baltijos griaustinis” vėl sudrebino Vilniaus padangę, šį kartą, sako, paskutinį kartą.

Nuo žiemos metalo muzikos renginių neįsileidęs buvęs “Pepsi Zet”, dabar – studentų klubas “Durys”, pagaliau vėl atvėrė duris. Taigi likus valandai iki žadėtosios pradžios, prie daugeliui gerai žinomos vietelės jau būriavosi tiek juodastriukiai ilgaplaukiai, tiek savo tradicine apranga vilkintys skinai, nes be metalo grupių, baltų vienybės dienai skirtame koncerte buvo pakviesta dalyvauti ir DIKTATŪRA. Aplink pastatą besisukiojanti policininkų pora vertė nedemonstruoti alaus gėrimo lauke, mat iš anksto nepaskelbus apie prekybą viduje, daugelis dėl viso pikto apsirūpino savo rezervais. Antra vertus, koncertas kaip įprasta vėlavo, taigi į vidų eiti ir ten tūnoti iki 22 valandos nesinorėjo.

Fiesta prasidėjo šiek tiek po 19 val. Pirmieji scenoje – šių metų “Naujo kraujo” nugalėtojai ANDAJA. Neaišku, ar šios grupės gerbėjų nelabai daug (ko nepasakytum, sprendžiant apie minėtus laurus), ar žmonės tikėjosi dar vėlesnės pradžios, tačiau salėje tuo metu tebuvo koks 100 žiūrovų. Iš karto į akis (tiksliau, į ausis) krito prasta garso kokybė, norėjosi tikėtis, kad tai tik pradžioje. ANDAJA visu savo pasirodymu puikiausiai įrodė, kad šiemet jos kraujas šviežiausiu pripažintas ne veltui. Galinga, melodinga ir sunki pagoniško metalo versmė liejosi po didžiuliu voratinkliu spėjusiu apsitraukti kupolu (neišsigąskite, ten tikrai neapsigyveno milžiniškas voras). Kartais iš deglo plūstelinti liepsna tarsi bylojo apie šios stichijos jėgą. Bėda, kad taip ir nepagerėjęs garsas sutrukdė mėgautis visu šou. Tačiau ANDAJAI vis tiek pagarba.

Antrieji – DIKTATŪRA. Daugelio nuomone, ši grupė ne itin įsipaišė į bendrą šio festivalio koncepciją. Tačiau taip anaiptol nemanė josios gerbėjai, kurie susispietė prie scenos vos nuskambėjus pirmiesiems akordams. Tuo tarpu daugelis ANDAJOS klausytojų išėjo į salės prieigas, taigi joje žmonių vėl buvo mažoka. DIKTATŪRA galima žavėtis, nelabai mėgti arba iš viso nemėgti, tačiau šis tvarinys visada įžiebia patriotizmo kibirkštį ir sukelia judėjimą prie scenos. Asmeninės emocijos šios grupės atžvilgiu gal kiek santūrios, tačiau visada mielai pasiklausau jos koncertuose. Tik vėl tas garsas, kuris, deja, nepagerėjo viso renginio metu. Šį kartą tai nebuvo vien šio pastato akustikos problema, trukdė ir ribotos garsinimo aparatūros galimybės.

Kaip gi panašūs renginiai apsieis be OBTEST, garsėjančių savo “karingų” tekstų patriotiškumu, kuriuos gal kiek “prigesina” ne itin techniška muzika? O dar faktas, kad ši grupė tiesiogine prasme stovėjo prie “Baltijos griaustinio” ištakų. Taigi ji – trečioji. Tradicinė apranga, tradicinis repertuaras, kurio didžiąją dalį atmintinai žino ir gali pritarti daugelis. Tai šį kartą nemenkai gelbėjo OBTEST pasirodymą, nes dėl jau ne kartą akcentuoto blogo garso muzikos ir tekstų chaose vos galėjai atpažinti gerai žinomus kūrinius. Nepaisant to, įpusėjus koncertui salėje matėsi jau kokie 300 galvų, kiek suprantu, nežymiai daugiau jų buvo iš viso. Grupė kaip visada sužavėjo savo dinamiškumu ir atsidavimu veiksmui scenoje, o publika į tai atsakė gausiomis ovacijomis. Dar reikia prisiminti, kaip netikėtai, bet sėkmingai “Mėnesyje juodaragyje” pasirodė OBTEST gitaristo projektas AGYRIA, ir šiaip gausūs koncertai neleidžia muzikantams ilgai ilsėtis. Dabar belieka laukti pasirodant jau senokai minimo naujojo EP, o po to – ir pilno albumo.

Baltų vienybę turėjo simbolizuoti trijų Baltijos šalių grupių junginys, tačiau rytojaus dienos renginys “Baltijas Saule” Latvijoje sutrukdė atvykti SKYFORGER, kurie aname turėjo pristatyti savo diską. Taigi iš planuotų svečių teliko estai THARAPHITA, kurie jau senokai besilankė Lietuvoje. Apie tai prisiminusi publika kone visa suplūdo į salę. Tolimesnieji kaimynai dirbo iš peties, anksčiau jų nemačiusiems parodydami, o primiršusiems primindami savo muzikos techniškumą ir aistrą. Nedažnai išvysi komandą, kurioje (su bosine) yra net keturios gitaros. Kadangi garsas ir vėl viską gadino, THARAPHITA galimybės pilnai neatsiskleidė. Bet užteko ir to, ką šiaip taip pavyko išskirti. Per keletą metų jų muzika dar patobulėjo ir subrendo. Dabar ji ir dinamiška, ir dvasinga, ir brutali, ir melodinga. Tikra koncerto pažiba, reikia tikėtis, dar ne kartą teks juos čia matyti.

Nepaisant vėlyvo meto (pavėlavus pradžiai, ir pabaiga neįvyko 23 val.), didžioji dalis publikos liko laukti paskutinių šio renginio dalyvių – atsikūrusio uteniškių projekto ZPOAN VTENZ, kurio vertimo iš prūsų kalbos taip ir nepavyko sužinoti. Įdomu buvo vėl išgirsti praeityje gerai žinomos grupės POCCOLUS narių tvarinį. Kompiuterio, gitaros, mušamųjų ir dviejų vokalisčių dueto kūryba skambėjo gal kiek neįprastai šiam renginiui, tačiau labai įdomiai ir uždegančiai. Ritualinio skambesio, folko, sunkiosios muzikos ir dar kažin ko mišinys prikaustė publikos dėmesį.O tai, kad vienu metu nutilus pagrindinei vokalistei Vilmai, auditorija lyg niekur nieko sudainavo visą partiją, kėlė ir nuostabą, ir susižavėjimą. Matyt, ZPOAN VTENZ palikus pabaigai, buvo tikimasi furoro. Ne veltui. Džiugu, kad šio projekto atsikūrimas ne vienadienis – žadama ne tik daugiau koncertų, bet ir nauji įrašai.

Ką gi, anot organizatorių, šiais metais amžiams atėjusią “Death Comes” baigtį palydėjo ir paskutinis “Baltijos griaustinio” gausmas. Sukeltas tikrai gero grupių komplekto, tegul ir ne pilno, kaip buvo tikėtasi. Atsisveikinant nuskambėję žodžiai, kad festivalis tęsis, jei žmonėms to reikės, nuskambėjo nelabai optimistiškai. Geriau tai, kas tampa legenda, užbaigti laiku, kad ji atmintyje tokia ir išliktų. Tas pasakytina ne tik apie grupes. Bet kokiu atveju, sėkmės Ugniui su kitais renginiais, kurių tarpe metalinių tikriausiai nebebus. Viskas keičiasi, ir kiekvienas turi pasirinkimo laisvę.