Rokas Baškys „Lėlių teatras“ – dvejopą įspūdį palikęs albumas

Visada sunku objektyviai pažvelgti ir teisingai vertinti savos scenos kūrėjų darbus, ypač, jeigu tai yra debiutas. Dauguma rašančių apžvalgas veikia noras savus truputį geriau įvertinti bei įžvelgti daugiau teigiamų pusių, nei jų pastebėtų užsienietis recenzentas. Dar sunkiau pasiekti objektyvumą, kai pažįsti muzikantus, laikai juos savo draugais. Susidūrę su aštresne kritika, muzikantai dažniausiai ją priima asmeniškai, pasirodo nuomonės, jog, kaip Lietuvoje, tai tikrai gerai, padaryk geriau ir taip toliau. Nors tiesa dažniausiai yra tokia – retas išleistas albumas atlaiko laiko išbandymą ir nepraranda savo vertės. Su debiutiniais darbais prisideda dar ir toks įdomus faktorius – ateities perspektyvos.

Todėl, prieš klausydamas Roko Baškio debiutinį demo albumą (EP?), stengiausi nesusikurti išankstinių nuostatų ir leisti save nustebinti. Tiesa, faktas, jog Rokas tai Lauryno iš THUNDERTALE jaunesnysis brolis, šį tą sufleravo.

Pirmiausia, paėmus demo albumą „Lėlių Teatras“, maloniai nuteikia gera leidyba, tikrai puiku, kaip debiutiniam leidiniui. Nors darbas pateikiamas CDr pavidalu, bet su kokybišku spaustuviniu viršeliu. Aišku, pats viršelis galėtų būti labiau išbaigtas ir meniškesnis, bet, kaip liaudyje sakoma, dėl skonio nesiginčijama (ypač su tais, kurie jo neturi). Demo albumas „Lėlių Teatras“ sudarytas iš septynių kūrinių, iš kurių vienas – instrumentinis, 5 dainos plius dainos „Deganti žemė“ radijo versija.

Pradedam perklausą. Neblogas instrumentinis intro „Prieš audrą“ perauga į vieną iš geriausių gabalų „Lėlių teatras“ – energingas ir melodingas gitaros darbas bei neblogas tekstas nuteikia pakiliai. Toliau seka genėtinai melancholiškas ir nostalgiškas kūrinys „Deganti žemė“, kuris gale albumo pateikiamas sutrumpinta radijo versija. Vidury albumo, kaip ir priklauso tokios stilistikos darbams, audra nurimsta ir pasigirsta verksminga baladė „Balsai vėjyje“, kuri turėtų patikti visiems „Naisių vasaros“ serialo hito „Švieski žvaigžde aukštai“ gerbėjams. Aišku, „Žvaigždelė“ labiau išbaigta ir melodingesnė. Toliau vėl kylam su gan nuobodoku, bet energingu „Už sapnų labirinto“ gabalu. Ir tada seka dar vieną baladė, kurią galima tituluoti prasčiausia albumo daina – „Tėvynės veidas“. Super saldžiai naivi daina papuošta vaikišku tekstu garbinančiu Tėvynę. Tikėkimės, Rokas ją turbūt sukūrė, būdamas 14 metų ar dar jaunesnis. Daina tokia klišinė ir be vaizduotės, banalus tekstas, muzika šabloninė, viskas atrodo jau girdėta ne kartą. Tai ir viskas, nebent „Deganti žemė“ jus sužavėjo. Jei reiktų tiksliai įvardinti stilių, tinkamiausias apibūdinimas būtų melodic metal. Kažkaip man iki heavy metal netraukia. Aišku, kaip kas supranta šiuos terminus.

Kalbant bendrai, darbas palieka dvejopą įspūdį. Jame yra neblogų vietų, gerų melodijų, neblogas skambesys (kaip THUNDERTALE). Kita vertus, jei tai būtų, pavyzdžiui, lenkų ar dar kokios šalies grupė, vargu ar aš jos klausyčiau daugiau negu vieną kartą, o tuo labiau pirkčiau CD. Mano nuomone, dainos per daug ištęstos, retai užtenka kūrybinės galios daugiau negu 3 minutėms. Taip pat paminėtina, jog muzikinė pusė lenkia tekstus. Apskritai galima teigti, jog tai savotiškas THUNDRETALE klonas. Taip pat įžvelgčiau šiek tiek SBS įtakos, ypač, jeigu kalbėsime apie kuriama nuotaiką. Šiaip debiutinis albumas skamba lengvai, šviežiai ir neįsimenamai. Bet kokiu atveju, kitas Roko darbas turėtų būti geresnis. Potencialo šiek tiek yra, tik reiktų labiau atitolti nuo milžinišką įtaką darančių THUNDERTALE ir ieškoti savo kelio.

Vertinimas: 5/10

Rokas Baškys „Lėlių teatras“
2011, Self released

1. Prieš audrą
2. Lėlių teatras
3. Deganti žemė
4. Balsai vėjyje
5. Už sapnų labirinto
6. Tėvynės veidas
7. Deganti žemė (radio cut)