RAGE “Unity” - sublimacija

Net nežinau ar tarp garsiojo vokiečių kompozitoriaus Richardo Vagnerio ir jo bendrapavardžio triukšmadario iš vokiečių grupės Rage yra koks giminystės ryšys, ar tai tik sutapimas, bet aišku viena- tiek vienas tiek kitas savo vardą į muzikos istoriją įrašė auksinėmis raidėmis. Nebuvau susipažnęs su Rage kūryba tiesiog dėlto, kad visko perklausyti neįmanoma fiziškai, tuo malonesniu atradimu man tapo jų atradimas, kai prieš porą metų į mano rankas pakliuvo “Unity”. Šis albumas ilgam tapo geriausiu darbu heavy kategorijoje ir aš net pasigailėjau, kad pamatęs jį anksčiau, abejingai prėjau pro šalį. Neišvaizdus “industrial” tipo viršelis, žinote…

Nepaisant tokio idėjiškai teisingo pavadinimo, Rage yra vieno žmogaus, būtent Peterio Vagnerio, grupė. Kiti nariai keitėsi dažniau, nei pas herr Kaspareką iš kito biurgerių kolektyvo Running Wild. Šiuo metu Rage groja trise, ir sprendžiant iš perklausyto materialo, buvo samdyta daug sesijinių muzikantų.

Pats albumas skamba labai maloniai, tempas pakankamai energingas, kad neužmigtum, o saikingai prikimęs Vagnerio vokalas viskam suteikia tokį labai savitą skambesį. Jis netgi sugeba “išlaužti” aukštesnes natas ir neatrodyti, kad jo pasididžiavimas tuo metu pateko į atliekų smulkintuvą. Tekstai saikingai “metaliniai”- nieko labai originalaus, ar baisiai ekstremalaus, bet vėlgi- kai vokietis dainuoja angliškai, jo tartis būna tokia nepriekaištinga, kokia tikrieji anglakalbiai tikrai nekalba. Beveik viską buvo galima suprasti be žodyno, ar dairymosi į lankstinuką. Albumo perliukas- daina “Dies Irae”, kaip ir priklauso psalmei, įdainuota kartu su choru, tačiau nuo to nepasidariusi nei lėtesnė, nei lengvesnė. Neblogi kūriniai “Down”- apie tai koks saldus gali būti kerštas, ir “Unity”- instrumentinė oratorija, leidusi pademonstruoti Rage nariams, kas ką moka.

Ir visgi yra du dalykai, dėl kurių aš ir norėdamas negaliu albumui “Unity” duoti aukščiausio įvertinimo. Visų pirma- suvedimas. Jis yra toks blogas, kad net man- neprofesionalui rėžia ausį. Hevis ir Afrikoj hevis, jame turi būti akcentuotas vokalas, bet juk viskam yra ribos, gerbiamieji. O dabar vokalas gožia viską- gitaras, mušamuosius. Tiek to, nurašysiu tai į piratinio įrašo, kurį teturiu kokybę. Dabar kitas dalykas. Pasigedau antros gitaros. Aišku didysis Vagneris savo grupėje pats sprendžia kiek ir ko jam reikia, bet kai tas pats gitaristas ir veda pagrindinę temą ir atlikinėja soluotes, tada ir pasijaučia tas papidomų pirštelių trūkumas. Net didysis hard roko rabinas Ingvis Malmsteinas pakenčia savo sinagogoje kitą gitaristą, kuri “laiko” pagrindinę temą, kol šis “pjausto” savo žymiuosius solo. O Viktoras Smolskis (rusas ir vokietis groja vienoje grupėje! Kur ritasi pasaulis?) tikrai ne Malmsteinas. Juo labiau, kad grojamas materialas tikrai yra labai sudėtingas, net pagrindinės temos daugiaaukštės ir “gauruotos”. Jas būtų daug maloniau klausyti, jei didžiojo kompozitoriaus bendrapavardžio idėjos būtų buvę atitinkamai apipavidalintos.

1. All I Want
2. Insanity
3. Down
4. Set This World On Fire
5. Dies Irae
6. World Of Pain
7. Shadows
8. Living My Dream
9. Seven Deadly Sins
10. You Want It, You’ll Get It
11. Unity

© Steamhammer 2002 Reitingas 9/10