PSYCHOTIC DESPAIR „Psychotic Despair“ – kai neviltis išsilieja ekstremalioje muzikoje

Turbūt kiekvienam kažkada gyvenime teko atsidurti beviltiškoje situacijoje. Kitą galbūt neviltis apima dažnai. O štai beveik kaimyninės Čekijos sostinėje Prahoje gyvuoja grind/death metalą grojantys vaikinukai, besivadinantys PSYCHOTIC DESPAIR. Turėjusi galimybę pamatyti šį „beviltiškumą“ ir gyvai „Brutal Assault“ feste ir, prisipažinsiu, patingėjusi antrąją dieną 10 val. stoti prieš sceną, dabar bandysiu apžvelgti šios komandos produktą, besivadinantį kaip ir ji pati. Juolab kad jį draugiškai padovanojo patys kūrėjai.

Taigi ekstremali muzika, „beviltiškai“ kriokiantis ir kriuksintis vokalas „gilia gerkle“, jokio melodingumo, jokio kompromiso. Rodos, ką čia daugiau bešnekėsi. Vis dėlto prisivertus diską perklausyti kokius penkis kartus, pradedi suprasti, kad ir tokiame „triukšme“ esama patrauklių niuansų. Pirma, kas krenta į akis, visi kūriniai viršija minutę ar net tris, o grindui tai nevisai būdinga. Kita vertus, esama ne taip ir mažai instrumentinių vietų, kuriose net gitarų rifai prasiveržia. Vienas labiausiai „kabinančių“ gabalų yra trečiasis, tas čekišku pavadinimu, labiau panašus į brutalaus death metalo kąsnį. Turėtų patikti Cannibalų, senųjų Napalmų, CARCASS mėgėjams. Pastarieji čia paminėti dar ir dėlto, kad čekų berniukai, panašiai kaip jų kolegos iš Britanijos, „pamėgę“ įvairius lotyniškus žodžius, „trūnėsius“ ir kitus malonius daikčiukus. Paminėtinas ir „Blind Hate“ „šmotelis“, kuris tiesiai į paširdžius kerta savo brutalumu ir tempu, bet vis tik turi kažkokio žavesio. Galbūt diskas nė neįpusėjęs jau spėjo smogti ne tik ausims, bet ir smegeninei?

Na, „analiniai šnabždesiai“ tai jau tikrai grinderiški, bet smagus būgnininko darbas. Toliau po poros niekuo neišsiskiriančių kūrinių norisi paklausti: kodėl dar verta „kankintis“? Kaip tik tokiu klausimu tituluojama devintoji PSYCHOTIC DESPAIR albumo kompozicija. Ji juokinga, kažkiek hardcoriška, bet „vežanti“ ir net šiek tiek melodijos beturinti. O „Humulus Lupulus“, sakyčiau, yra antroji stipriau patraukianti ir išsiskirianti disko vieta. Įvairesnio skambesio, techniška, truputį sumažintos ekstremalumo dozės. Ir tikrai turinti nemažai sąsajų su ankstesne CARCASS kūryba. Manau, turėjo apie ką pašnekėti su pastaraisiais PSYCHOTIC DESPAIR vaikinai, šiemet besidalindami dargi tą pačią „Brutal Assault“ sceną!

Grįžtame prie albumo. O pastarasis artėja prie pabaigos, ir ta proga verta paminėti priešpaskutinį kūrinį, ne tik vieną ilgiausių, bet vėlgi gana įdomų. Na o tryliktasis tarsi alsuoja visomis pragaro gelmėmis ir atsiduoda stiliaus standartais. Originalumas? Rodos, jis jau tampa nuvalkiotu žodžiu…

Tokia gaida galima būtų baigti šią recenziją ir palikti tą vieną šešetą padidinti arba sumažinti kitiems klausytojams. Bet dar keletas žodžių apie disko apipavidalinimą. „Mažojo princo“ motyvai čia išsidėsto tarsi Salvadoro Dali paveiksle, kupiname įvairių simbolių. O pats „princas“, iš tikrųjų tas pop atlikėjas, yra tiesiog nuotraukoje po lakūno kojomis. Psichinis dailininko nukrypimas? Ko gero ne, jei, pavyzdžiui, atkreipsime dėmesį į kardinaliai pasikeitusius kai kurių PSYCHOTIC DESPAIR muzikantų skonius. Mat italų kilmės bosistas Adriano, kuris yra vienas grupės įkūrėjų, kažkada buvo romantiškų NOVEMBRE narys…

Vertinimas: 6/10

PSYCHOTIC DESPAIR „Psychotic Despair“ (L’Inphantile Collective)
Trukmė 32:32

1. Deep Throat
2. Synapsis Collapse
3. Střevni Potiže Ve Stavu Beztiže
4. Chemical Noise
5. Blind Hate
6. Whisper Of Anal
7. No Latex no Fun
8. Piss Gesichter
9. Why?
10. Humulus Lupulus
11. Summer Putrefaction
12. Lophius Piscatorius
13. Inner Scream