PRIEBLANDA – nemažai metalistų pabijojo tamsos

Netikėtai nusprendžiau padaryti savo pirmųjų dviejų savaičių mokslo metuose laiko leidimo suvestinę. Po ypatingai sudėtingų ir ilgų skaičiavimų priartėjau prie išvados, jog šiais metais metalinių koncertų aš aplankiau daugiau nei paskaitų. Baisiausia, kad šią praktiką visai to nenorėdamas ketinu tęsti iki pat spalio pabaigos… bet prisiminiau, straipsnis šis ne apie tai.

Savo nuolatos nepatenkinto smalsumo rugsėjo 18 dieną aš buvau atvesdintas ant Tauro kalno, stūksančio Vilniaus centre. Čia, kavinėje “Mulen Ružas”, laukė akistata su pagonimis ir blekeriais iš Baltijos šalių. O jų ten buvo gyvas biesas, visi susiskirstę į grupes ir pasivadinę DYSPOSIUM iš švyturio šalies, ANDAJA iš pagoniškosios sostinės, NIGHTWING iš latviešų krašto, URSKUMUG iš ten pat bei žymieji LOITS iš Mažosios Suomijos. Visi jie sudarė susivienijimą PRIEBLANDA, kuris buvo pretenzingai pavadintas griežtos muzikos festivaliu (festivalis Lietuvoje – tai toks nedidukas koncertas, kuriame dalyvauja ne daugiau kaip penkios grupės, neturinčios žvaigždžių statuso, norintis pritraukti daugiau nei 100 lankytojų ir kėsinantis būti kasmetiniu – liuz. past.)

Užbėgant už akių, galiu paminėti, kad akistata buvo sėkminga, mano smalsumas tą vakarą buvo patenkintas ir žadėjo nesikabinėti iki kito savaitgalio. Keista, bet muštynės salėje ir ant scenos, poprastis garsas, brangus ir skiestas alus bei akis badantis publikos trūkumas jam neužkliuvo ir nuotaikos smarkiai negadino. Na, o man, kaip “norėčiau būti tikru žurnalistu” rašeivai, visi šie koncerto prieskoniai davė labai naudingo peno porai papildomų eilučių šiame reportaže.

Pusantros valandos laukimo, stebint ant scenos besiblaškančius garsistus ir muzikantus, ir pirmieji į trasą įšoka DYSPOSIUM. Jaunuoliai maigo instrumentus pakankamai tvarkingai ir nuobodžiai. Kolektyvas mat propaguoja tamsiąsias idėjas, kas šiuo atveju labai derinasi prie festivalio pavadinimo, bet galiausiai paaiškėja, kad čia ir vėl tik eilinė jauna “daugiau vokalo į monitorius” tipo grupė. Jaunumas juos tik ir traukia iš visiško nurašymo. Ateityje mes smarkiai tikimės originalumo apraiškų ir linkime klavišistei netyčiom pamesti tą iš interneto parsisiųstą choralų “semplą” – klavišai gali daugiau, esu įsitikinęs.

Pagonys ANDAJA lieka ištikimi savo idėjoms ir lipa ant scenos pasidabinę pagoniškais drabužiais vadinamais bulvių maišais. Mano smalsumas nekantravo pamatyti šiuos vilniečius ir aš mačiau, kaip į jų pasirodymo galą jis šypsojosi. Prieš savaitę eksportavome ANDAJĄ į folko festivalį Latvijoje ir šį vakarą dar kartą įsitikinome, kad ne veltui. Ūgio su lig du metrai vokalistas pasviręs prie klavišų žiūrėjosi tikrai smagiai, o ir publika iškratė ne vieną plauką. Galbūt vaikinai nėra super originalūs (tokių mūsų tėviškėje sulaukti užgimstant jau nebesitikiu), bet išlaiko pagonišką stilių tiek muzikoje, tiek įvaizdyje, kas mano plika galva yra neblogas skiriamasis Lietuvos metalo scenos bruožas.

Sceną uzurpuoja latviai NIGHTWING. Įsitikinu, kad greičiausiai aš visgi mėgstu black’ą. Ir ne tiek svarbu, kas jį atlieka, nėra vietos mano kietajame diske virš kaklo kaupti tuos grupių pavadinimus. Latviai, nepaisant garsistų padarytos košės, sugeba išspausti tą garsiąją black’o atmosferą nenaudodami klavišų (!). Vokalistas turbūt nori būti Dani Filth’u, tačiau su odinėmis petnešomis ant nuogo kūno atrodo kiek gėjiškai. Tas akivaizdžiai suerzina vieną trumpai kirptą kaimietuką ir šis prasprūdęs ant scenos vožteli į grimuotą latvio snukutį. Matyt nesmarkiai, nes vokalistas, greičiausiai prisiminęs karate treniruotes paauglystėje, automatiškai bando išspausti kažkurio tai “prijomo” stovėseną. Netikėtai pabunda apsauginiai, kurių iki šiol nelabai ir matėsi (kas visus džiugino, beje) ir sutrukdo konfliktuojančioms pusėms išsiaiškinti vyriškai. Nemačiau, kaip baigėsi vakaras tam ryžtingam kovotojui, bet liudininkai teigė, jog porą savaičių mama jo nepažins. Smagu, kad latviukas pasirodė esąs stiprių nervų savininkas ir po šio incidento sėkmingai atkalė likusius du trečdalius programos.

Latvius veja nuo scenos jų tėvynainiai su provokuojančiu užspringti pavadinimu – URSKUMUG. Panašu, jog aprėdus jie atėmė iš ANDAJOS, su kuriais besikaudami juos apiplėšė ir išpurvino. Originalus makiažas taipogi nelieka nepastebėtas – suodini veidukai muzikantus daro panašius į raganius iš senos slaviškos pasakos, o iš po drobinių “drabužių” kyšančios užraitytos džinsų klešnės tik sustiprina šį įspūdį. Kala vyrutėliai tikrai energingai ir smagiai, nors klavišininkas yra akivaizdžiai pavogęs DYSPOSIUM klaviatūros maigytojos diskelį. Grupės pasirodymo proga garsistai išburia geresnį garsą, bet gitaras vis tiek palieka skambėti kaip midi formatu įrašytas meliodijas, o vokalo taip ir neištraukia iš antro plano. Na, bet black’e vokalas juk tik toks pat instrumentas kaip ir kiti, ar ne?

Berods organizatoriai buvo sutarę su latviais dėl dvigubos programos ir jų šou tęsiasi begalingai ilgai. Gerai, kad po paskutinių akordų spėju nusižiovauti tik du kartus ir vedėjas (visgi graži kai kurių koncertų tradicija neturėti vedėjų) pompastiškai kviečia palaikyti eeeesssstukus LOITS. Jiems, matyt, svetimos visų prieš tai grojusių grupių idėjos, kadangi mūsų antros eilės kaimynai apsirengę tvarkingais juodais Enrikės Iglesijaus stiliaus marškinukais. Pasirodo, sterilus rūbas slepia purvinas idėjas. Nacistiniai šūkiai bematant sutraukia fašistuojantį skustą jaunimą, kurio atstovams šokant tautinį šokį pogo, apsauginių budrios akys įžvelgia jame masinių riaušių užuomazgas. Profilaktiškai saugos tarnybos darbuotojai pavaišina visus nemokamais niuksais, kol galiausiai išsiaiškina nekaltus skustagalvių kėslus ir nuoširdžiai atsiprašo apsipažinę. O LOITS tuo metu tvatina bekompromisiškai ir mano smalsumas tampa galutinai patenkintas, aš tuo tarpu sužiūriu visą estų pasirodymą ir lieku sveikas. Šviesos užsidega ir prieblanda išsisklaido. Metas namo.