Pragaro filialo žemėje adresas - Varšuva, klubas "Proxima"

Pradėsiu nuo to, kad būnant “Open Hell Fest 2002″, į rankas pakliuvo knygelė, kurioje buvo apžvelgti svarbiausi klubiniai koncertai Čekijoje iki šių metų pabaigos. Dėmesį patraukė toks anonsas: lapkričio 21 d., Brno, CENTINEX, MYSTIC CIRCLE, DEICIDE. Buvome dvi bendramintės, nusprendusios pakliūti į tą koncertą. Laikas bėgo, planai nesikeitė, tačiau atsitiktinai užklydusi į DEICIDE internetinį puslapį, radau jų turo datas. Viena iš jų buvo tokia: lapkričio 23 d, Varšuva, klubas “Proxima”. Pasirodo, tame ture dalyvauja visos trys grupės! Savaime aišku, pasirinkta Lenkija…

Nors buvo paskelbta paieška žmonių, kurie norėtų važiuoti kartu, tokių neatsirado. Galiausiai supasavo ir minėta draugė, tad aš, kaip vieniša vilkė, išvažiavau autobusu viena. Į pragarišką susibūrimą su velnio vietininku Glen’u Benton’u priešakyje. Bet apie viską iš eilės.

Taigi Varšuvą pasiekiu lapkričio 23 d. rytą (pas juos laikas nuo mūsų skiriasi valanda, tad gaunasi labai anksti). Iš karto nutariu susirasti klubą, kad vėliau būtų lengviau orientuotis. Randu gana lengvai, bet tuo metu jis dar uždarytas. Iki koncerto pradžios laiko lieka daug, tad nuvažiuoju į senamiestį. Žinia, Varšuvoje jis mažas, nes karo metu viskas buvo sugriauta, tad teko atstatyti iš naujo. Išvaikščioju senamiestį skersai išilgai, dabar viską jau atmintinai žinau. Sulaukiu, kol 12:00 atsidaro miela širdžiai vietelė “Metal bar”, kuriame praleidžiu pora valandų. Na, Vilniaus “Apuokui” dar reikia “paūgėti” iki to baro. Tamsiame rūsyje metalas skamba iš paties baro kolekcijoje esančių CD, interjeras taip pat rodo, kur pakliuvai. Alus, kaip senamiestyje, pigus (4 zlotai). Žodžiu, tai vieta, kurioje reikėtų apsilankyti kiekvienam į Varšuvą užklydusiam metalistui. Šeštadienį baras dirba iki 2 val. Paskui surandu pigią vietą nakvynei, kurią Varšuvoje gauti sudėtinga. Likusį laiką praleidžiu ilsėdamasi, nes reikia pasikrauti jėgų prieš koncertą.

Prie “Proxima” atsirandu 16:15, nes žinau, kad koncertai Lenkijoje nevėluoja. Klubas apsuptas metalistų, nors daugelis jau viduje. Jokios grūsties, ramiai nusiperku bilietą (75 zlotai), priduodu į rūbinę striukę ir pradedu stebėti aplinką. “Proxima” kažkuo primena Vilniaus “Pepsi Zet”, tik ten daugiau erdvės, nors nemažai vietos užima staliukai su kėdėmis. Stovi jie ant pakylos, kurią nuo vietos prieš sceną skiria metalinis barjeras. Pagal klubo aprašymą Internete, salės ilgis 33 m, plotis prie scenos – 9 m, scenos plotas – 35 m2, aukštis – 0,8 m. Įsitikinu, kad scena iš tiesų nedidelė, iš pažiūros net 5 muzikantams ten ankštoka. Bet klubas turi nemažai privalumų: yra centre, nors ir nuošaliau, turi savą garso stiprinimo aparatūrą, pultą, apšvietimą ir kitką, kas reikalinga koncertams. Todėl nenuostabu, kad per keletą paskutinių metų “Proxima” scenoje pabuvojo tokios garsios grupės, kaip THE GATHERING, PARADISE LOST, IMMORTAL, APOCALYPTICA, THE KOVENANT, KATATONIA, OPETH, OVERKILL, ANNIHILATOR, ANATHEMA, THERION, BEHEMOTH, DIMMU BORGIR, SUSPERIA, DESTRUCTION, IMMOLATION, MALEVOLENT CREATION, KREATOR, SODOM… Nors klube, kuris šiaip vadinamas studentų, vyksta ne tik metaliniai koncertai.

Žmonių susirinko nemažai (mano paskaičiavimu, maždaug 800), bet, kita vertus, Lenkijai tai nėra daug. Gal ir gerai, lengviau kvėpuoti, nors iš karto pasijaučia, kad ventiliacija salėje labai gera. Koks gi koncertas be alaus. Na, nusiperku vieną, bet kai išgirstu kainą (6 zlotai!), nutariu, kad tai bus vienintelis. Pagaliau ir užtenka, juk turiu tikslą viską gerai įsidėmėti, nes galvoje jau sukasi mintys apie būsimą reportažą.

Kaip ir numaniau, koncertas prasideda lygiai 16:30 (pagal tai galima net laikrodžio tikslumą patikrinti). Pirmieji pasirodo švedai CENTINEX. Kadangi taip ir nepavyko pamatyti grupės OHF 2002, dabar smalsumas nuveda arčiau scenos. Nors penkiems scenoje erdvės mažai, vaikinai groja negailėdami jėgų ir sugeba net galvas sukti, nors kyla pavojus susipinti plaukams. Gyvai jų intensyvus death/black metalas skamba net geriau, negu įraše. Klube aidi galingas Johan’o Jansson’o vokalas, visi instrumentai skamba puikiai, nes įgarsinimas iš karto geras, nėra jokių eksperimentų su pradedančia grupe. Todėl ir publika išjudinama po pirmų gabalų. Būgnininkas negali kratyti galvos, bet ji vis tiek plika, tačiau jis visa gerkle pritaria vokalistui. O apšvietimas, kurio klubui belieka tik pavydėti, dar labiau sustiprina įspūdį. CENTINEX groja 40 min., mažokai, bet nieko nepadarysi. Lieka dar dvi grupės, o koncertas, pasirodo, turi baigtis 19:30, nes 20:00 “Proxima” scena jau turi būti paruošta kitam renginiui. Čia tai bent! Na, vis tiek kompensacija už OHF 2002 šimtaprocentinė…

Neilga instrumentų suderinimo pertraukėlė, ir į sceną išeina MYSTIC CIRCLE. Ši vokiečių bliakerių trijulė čia jau ne pirmą kartą, ką iš karto ir primena, neužmiršdami pridėti :”Poland rules!” Beelzebub’ui scenoje vietos užtenka, pastoviai laksto po ją su boso gitara, sustodamas dainuoti tai prie vieno mikrofono, tai prie kito. Beje, tai vienintelis likęs originalios sudėties narys, grupės senbuvis, nors šiaip groti pradėjo nuo 13 metų. Įspūdingai atrodo skusta galva, bet veidas išdažytas tik aplink akis. Kitų dviejų narių veidai visai be makiažo, nors anksčiau jis būdavo toks, kaip daugelio black metalo grupių muzikantų. Gitaristas Ezpharres – tikras virtuozas (ne grojimo technikos prasme, kuri nėra išsiskirianti), jo rankose gitara vartoma įvairiomis kryptimis, ir tuo metu jis vis tiek groja. Tai vienintelis ilgaplaukis MC muzikantas. Būgnininkas Abyss laikomas vienu geriausiu ekstremalios muzikos atlikėjų Vokietijoje. Sėdi su ausinėmis, dideliu greičiu “perbėga” per visus būgnus ir užbaigia lėkšte, kuri kabo tiesiai virš jo galvos ir labiau panaši į diskinį pjūklą. Nors “true” bliakas manęs niekada nežavėjo, MC yra gana techniška grupė, todėl įspūdis teigiamas. Ypač patiko paskutinis gabalas: scena apšviesta vaiduokliška mėlyna šviesa ir apsupta dūmų uždanga, skamba įrašas su pamokslu, sklindančiu tarsi iš pragaro gelmių. Šis netikėtai baigiasi ir prasideda techniški gitariniai rifai, pereinantys į vokalo partiją. Gabalas ilgas ir tikrai geras, tai būsimo grupės albumo kūrinys.

Kiek ilgesnė pertrauka, nes scena ruošiama “keturiems demonams iš pragaro, atsiųstiems paties Šėtono velniškiausios death metalo grupės pasaulyje pavidalu”. DEICIDE, “Dievo žudymas”. Gal jie tikrai iš ten, nes kažkaip stebuklingai išsilaikė kartu net nuo 1987 metų. Iš anksto užsiimu vietą prie pat scenos, nes nenoriu praleisti progos pažvelgti į akis pačiam pačiam demoniškiausiam. Dar penkiolika minučių, ir demonai jau scenoje. Salėje kyla tikra audra, bet aš stoviu apsuptyje stiprių pečių, kurie apsaugo nuo stumdymosi. Fotoaparatų blyksėjimą nustelbia ryški balta šviesa ir prasideda…Valanda pragariško šėlsmo (tiek scenoje, tiek prie jos), geriausi DEICIDE gabalai (“Deicide”, “Crucifixation”, “Blasphereion”, “Dead By Dawn”, “Trifixion”…), o čia dar Glen’as Benton’as beveik ranka pasiekiamas. Nenusakomas įspūdis, kai jis kalba normaliai, o paskui staiga nutaiso velnišką balsą ir pasako sekantį gabalą. Vienu metu sutinku jo žvilgsnį, tikrai jausmas toks, lyg žvelgtum į akis šėtonui. Dar įspūdingi muzikantų stotai. Jau vien savo raumenų dėka jie galėtų apsisaugoti nuo mėgėjų lipti ant scenos, nors dabar nuo to saugo metalinis aptvaras ir vyrukas, kuris palydi į salę “paklydėlius”. Vis dėlto neatrodo, kad grėstų incidentas kaip 1992 m., kuomet per DEICIDE pasirodymą Stokholme scenoje sprogo bomba.

Nepastebiu, kaip ateina ta nelemta 19:30, tad DEICIDE turi baigti. Nepadeda net ilgas publikos kvietimas dar pagroti. Tiesa, Benton’as sugrįžta, bet tik paspausti rankų publikai. Pavyksta ir man, tačiau net šiurpas nukrato, kai jis pastebi mano žiedą su kaukolėmis, pažvelgia į akis ir nutaiso rūsčią šypseną. Nejučia prisimenu, kad Glen’as žadėjo nusižudyti, sulaukęs 33 m. amžiaus. Ta sukaktis buvo 1997 m., taigi, atrodo, savižudybė atidedama. Demonai į pragarą dar negrįžta…

Nekyla minčių pažiūrėti, kas klube vyks toliau. Vis tiek aišku, kad geriau nebus. Stoviu eilėje prie rūbinės, dar sumoku už jos paslaugas ir išeinu į tamsą. Galvoje gausybė įspūdžių, ausyse vis dar spengia nuo galingo garso.
O toliau viskas aišku: nakvynė, pusryčiai, stotis, autobusas, stotis, namai. Bet įspūdžiai greitai neišblėsta. Antraip nebūtų ir šio aprašymo.