Pokalbis su THE PROPHECY „The Portland Arms“ pube Kembridže

Po koncerto „The Portland Arms“ pube Kembridže (Jungtinėje Karalystėje) šių metų birželio 18 d. doom metalo grupė THE PROPHECY davė interviu Lietuvos radijo stoties „Start FM“ metalinės laidos „Audronaša“ korespondentui Romanui.

Taigi, jūsų paskutinis albumas INTO THE LIGHT buvo išleistas kiek daugiau nei prieš dvejus metus. Ar, praėjus tam laikui, jaučiate, kad albumas sulaukė tiek dėmesio iš gerbėjų, kritikų, žiniasklaidos, kiek nusipelnė?

Ne! Turėjo pasisekti žymiai labiau. Vis dėlto manau, kad mūsų albumą išleidusi kompanija „Code 666 Records“ padarė viską, ką galėjo, kad albumas pasiektų visus žmones, kuriuos jis galėjo pasiekti. Kita vertus, jeigu jį būtų išleidę „Sony“, būtume tikėjęsi žymiai daugiau. Su „Code 666“ geras dalykas buvo tai, kad jie buvo susikoncentravę ir gerai atliko savo darbą. Kai tuo tarpu „Sony“… Žmonės kartais tiesiog nusiperka kompaktą, nes jis guli ant lentynos, ir niekada į jį neįsigilina. Na, trumpai kalbant, mes norėtumėme bendradarbiauti su kokia didele leidybos kompanija, tačiau net ir dabar albumas susilaukė nemažai recenzijų, o mes atradome daug naujų pažinčių. Recenzijos buvo pakankamai neblogos, aišku, pasitaikė vienas kitas žmogus, kuris nebuvo sužavėtas, tačiau tai juk skonio reikalas. Šis albumas kol kas pasirodė geriau negu visi prieš tai buvę, tai mes tikrai tuo patenkinti. Aišku, albumas, ko gero, daugiausiai pasiekė tuos, kurie domisi doom metalo scena ir šį bei tą nutuokia, juk tai ne pop metalas, ne kokie NIGHTWISH :). Tai nišinis žanras ir mes tą suprantame – tai niekada netaps masiniu produktu.

Ar manote, kad šiais laikais sunku buti doom metalo grupe? Juk, reikia pripažinti, žanro pikas buvo 90-ieji.

Na, jeigu kalbėsime apie Jorkšyro doomą, – taip, tačiau po to juk iškilo suomiška doomo žvaigždė ir visas funeral doom judėjimas, SHAPE OF DESPAIR, SWALLOW THE SUN ir taip toliau. Taip kad doomo dar tikrai yra ir jis tikrai netapo mažiau populiarus, deja, ko gero, labiau populiarus irgi ne, ir nemanau, kad kada bus. Bet juk pažiūrėk į kitus žanrus, pirma buvo bliuzas, tada bliuzrokas, bliuzmetalas ir taip toliau. Juk kiekvienas žanras nestovi vietoje, vystosi. Aišku, yra daug grupių, kurios nori skambėti kaip 90-aisiais, vaidinti savo dievukus. Bet šiaip juk žanrai nestovi vietoje. Palygink pop muziką 60-aisiais ir šiais laikais, juk tai vis dar tas pats popsas, bet skamba visiškai kitaip. Manau, kad su doom metalu tas pats – žmonės jį stumia ir keičia sava kryptimi. Bet, atsakant į tavo klausimą, taip, tikrai sunku buti doom metalo grupe. Juk tai pogrindinė muzika, taigi fanų nėra tiek jau daug. Tačiau žmonės labiau fanatiški ir niekada nebūna abejingi. Arba patinka, arba ne.

Kaip manote, kas išskiria jus iš kitų doom metalo grupių? Ir apskritai, kodėl doomas, o ne kas nors kita?

Ko gero, čia klausimas Johnui… Kas mus išskiria iš kitų grupių? Mano byrkos dydis, aišku! Turiu masyviausią byrką pasaulyje! O jeigu rimtai, tai dauguma grupių susikoncentruoja į tam tikrą doomo atmainą ir mirksta joje, o mes, mano nuomone, netelpame į vieną požanrį. Manau, kad doomiški esame labiau dainų atmosfera ir emocijomis, nei muzika. Daug įvairių grupių stilių, nesvarbu, ar tai – džiazas, deathas, doomas, ar juodmetalis, prieina prie tokios vietos, kai pasako sau – po velnių, mums patinka tas rifas, bet negalime jo groti, nes tai netilps į stiliaus rėmus. O mums nelabai rūpi, kad kažkas neskamba tradiciškai doomiškai, svarbu, kad tai skamba gerai. Žmonės sako, kad mes ne visai doomas, nes grodami kartais šypsomės. Vienas mūsų pažįstamas, kuris buvo mums šioks toks vadybininkas, po vieno koncerto sakė: „chebra, jums reikia liautis šypsojusis, kol esate ant scenos“. Bet taip jau yra, stovime ant scenos, ir mums patinka muzika, nesvarbu, kad dainuojame apie niūrius dalykus, tiesiog kartais negalime nustoti šypsotis.

Per savo grupės egzistavimą jums teko nemažai paturuoti, ar yra vieta kur norėtumėte grįžti, kur prisimenate, kad buvo nerealus koncertas?

Oi, tokių vietų buvo tikrai nemažai. Labiausiai norėčiau grįžti į Maskvą, tai buvo neįtikėtinas renginys. Taip pat į Kiniją – ten vykęs festivalis buvo labai geras, o gerbėjai – tiesiog neįtikėtini, žiauriai įsijautę į muziką. Jeigu jiems leidžia valdžia, tai jie tikrai moka įsijausti. Ar teko kada matyti Bobo Geldofo įrašų iš Afrikos? Būtinai pažiūrėkite. Esmė tame, kad buvome sutikti kaip kokia metalo Madonna ar Britney Spears, tą dieną tapome didžiulėmis pop žvaigždėmis. Buvo žiauriai keista, bet taip pat įdomu. Per vieną koncertą būgnininkas išmetė lazdelę, o jam ją atmetė atgal… Per vieną gabalą buvo mobilizuota armija, kuri buvo koncerto apsaugoje ir stovėjo priešais sceną. Mums pradėjus groti ji išsitraukė lazdas ir jau ruošėsi mušti fanus, nes galvojo, kad headbanginantys gerbėjai tuoj sukels riaušes. Tiesiog nebuvo matę kratančių galvas žmonių, nebuvo tikri, kaip susidoroti su situacija. Na, bet svarbiausia, kad po to nusiramino. O šiaip tai kaip ir sakiau: Kinija ir Rusija. Dar Malta buvo gerai. Apskritai, kur bevažiuotumėme, sutinkame labai mažai priešų, norėčiau grįžti į beveik visas vietas. Be abejo, mes norime patekti ir į kuo daugiau naujų vietų, va, pavyzdžiui, būsime pirma britų grupė, kuri gros Kuboje vėliau šiais metais. Oi, atleisk, ar tai buvo tavo kitas klausimas?

Taigi, kalbant apie Kubą, ko tikitės iš tos vietos? Juk tai ne ta vieta, kuri šauna į galvą, kai galvoji apie metalą?

Metalas tikrai neturi daug įtakos Kuboje, tačiau metalistų gretos ten vis labiau didėja. Tiesą pasakius, su žmogumi, kuris organizuoja mūsų koncertą ten, susipažinau atostogaudamas Kuboje. Jis man minėjo, kad yra apie 7-8 tūkstančius žmonių, einančių į metalo koncertus, taigi ne taip jau ir mažai. Taigi jie organizuoja tokį nedidelį festivalį, kuris prasidėjo tik nuo vietinių grupių iš Kubos, o dabar jau kviečiamos grupės iš viso pasaulio. Panašu, kad žada būti visai įdomu, esu buvęs toje vietoje, kur bus koncertas, ji tikrai nemaža.

Esmė, kad šį koncertą rems pati vyriausybė, taigi bus nemažai reklamos per televiziją ir visur kitur. Bilietų kainos iš tikrųjų beveik juokingos. Kas galėjo pagalvoti, kad komunizmas ir metalas taip puikiai dera. Kinija, Kuba, kas bus toliau? Gal mus uždės ant banknoto?

Kalbant apie pasirodymus stadionuose, kas yra geriau – groti kelių tūkstančių miniai ar nedideliame klube, kur telpa keliasdešimt ištikimų gerbėjų?

Priklauso nuo žmonių! Jeigu groji stadione, o tavęs niekas neklauso, nes tiesiog laukia kitos grupės, tai nėra labai malonu. Ir sunku pasakyti, ar jiems patinka, ar ne. Kita vertus, tokioje vietoje, kaip čia, kur grojame kelioms dešimtims žmonių, iš karto matosi, ar žmonėms patinka, ar ne. Kartą grojome Vokietijoje kažkokiame roko ir metalo bare, ir turbūt buvo penki žmonės nusipirkę bilietus, nes koncertavome pirmadienio vakarą. Net ir vietiniai organizatoriai sakė, kad nieko per daug gero nesitikėtume, tačiau kaip priemone pakelti lankomumui jie mus pavadino MY DYING BRIDE tribute grupe. Ir ką tu galvoji, tie atėję penki žmonės buvo tiesiog sužavėti ir išpirko beveik visą mūsų atsivežtą atributiką! O po to grojome „Bloodstock“ festivalyje, kur palaikymas buvo žymiai prastesnis, nors minioje buvo keli tūkstančiai žmonių. Kokybė svarbiau už kiekybę.

Kalbant apie pinigus, ar manote, kad šiais laikais įmanoma gyventi iš metalo?

Ne! Kaip tik prieš kokį pusvalandį apie tai šnekėjome. Kai pradėjome šią grupę beveik prieš 10 metų, galvojome, kad daugiausia po 3 metų galėsime nebedirbti, važinėti ferariais ir galbūt persikraustyti į Los Andželą. Praėjus kokiem penkiems metams pradėjome galvoti: na gerai, užteks tik ferarių. Anksčiau šnekėjome apie tai, kaip gerai priėmė šį albumą, tačiau tiesiog galiu pasakyti – nėra pakankamai žmonių, kurie klausytų tokią muziką, ir tiek.

Kaip galvojate, ar yra priežastis, kodėl visos geriausios doom metalo grupės yra iš Britanijos?

Tai savaime aišku – juk čia šlykščiai šlapia ir šalta!