Pokalbis su S.Vėlyviu apie naująjį projektą THE EARTH CONFESSION

Radijo stoties „Start FM“ sunkiosios muzikos laidoje „Audronaša“ svečiavosi dainininkas Sigitas Vėlyvis, puikiai žinomas iš savo ankstesnių projektų SPELLBOUND, GOETHEANUM ir pastarojo projekto THE EARTH CONFESSION, kuris neseniai išleido albumą „Unearthly Refrains“. Sigitą kalbino laidos vedėjas Gedas.

Labas vakaras. Pirmas klausimas – esi žinomas iš keleto projektų ir staiga išgirstame, jog atsidaro dar vienas su tavo vardu siejamas projektas. Kodėl atsirado THE EARTH CONFESSION?

Labas vakaras. Manau, to projekto vizija kažkur klaidžiojo nuo tokios grupės, kaip SPELLBOUND laikų, tačiau tuo metu, sakykim, 1995-1997 m. buvau prikūręs tikrai nemažai dainų fragmentų, ištraukų. Tik man nepavyko jų įgyvendinti dėl to, kad tos dainos nelabai tiko SPELLBOUND koncepcijai ir savarankiškai aš jų negalėjau įgyvendinti, nes tais laikais mes dar neturėjome tokių gerų galimybių, kaip turime dabar. Audio programos egzistavo ir seniau, bet buvo „pirmykščiame“ lygyje.

Vėliau, dalyvaudamas KIELWATER, RUINATION projektuose, patobulėjus technikai, pradėjau dėlioti pirmąsias dainas kompiuteryje. Bedėliojant kilo idėja pabandyti pagroti jas gyvai. Tokiu būdu atsirado projektas GOETHEANUM, sugrojome keletą koncertų, įskaitant „Velnių malūną“, „Kunigunda Lunaria“, „Mėnuo Juodaragį“. Po kiek laiko įvyko grupės narių kaita, tad buvusį pavadinimą pakeičiau į dabartinį.

Taigi poreikį įkurti naują projektą lėmė muzikinės priežastys?

Taip, visąlaik turėjau tų dainų viziją, norėjosi jas padaryti pagal mano schemą ir man niekaip nepavyko to įgyvendinti nė viename iš projektų – RUINATION, SPELLBOUND ar KIELWATER. Nors tose grupėse taip pat buvo labai gerų dainų, nieko blogo negaliu pasakyti.

Pats viename interviu teigei, kad GOETHEANUM buvo per daug siejama su tam tikra filosofija, o tau šie rėmai jau yra kiek per ankšti. Kaip būtent tave įrėmino GOETHEANUM?

Kai tik pradėjau GOETHEANUM, labai domėjausi Rudolfu Steineriu, jo filosofija, mokymais, bet laikui bėgant žmogus kažko ieško, nori tobulėt, taigi man tie rėmai po kokių 2-3 metų pasidarė ankštoki. Būtent prieš išleisdamas šį diską, aš pagalvojau, kad man būtų geriau turėti universalesnį pavadinimą, kuris nebūtų toks apibrėžtas ir kuriuo aš būčiau patenkintas, ateityje leisdamas kitus albumus. Pats pavadinimas yra nukritęs kaip iš dangaus – žaidžiau žodžiais, tas derinys susidėliojo savaime ir man labai patiko. Jis apjungia tuos „paskraidymus anapus“ su realiu gyvenimu.

Kalbant apie pavadinimo vertimą, žodis „confession“ turi dvi reikšmes: konfesija, išpažintis. Atvirai pasakius, šis pirmas albumas yra tarsi mano asmeninė muzikinė išpažintis.

Bet jokiu būdu ne konfesija? Muzika visada kis?

Ne, ne konfesija. Nors to vertimo „konfesija“ negalime visai atmesti. Tai jokiu būdu nėra susieta su religija, bet su kažkokia globalia žemės konfesija, kažkoks tikėjimas. Irgi įdomus variantas, kodėl gi ne?

Jeigu jau išaugai iš antroposofijos „kelnių“, tai reiškia, kad atsirado kažkokių papildomų pamąstymų, tas požiūris išplatėjo. Kiek apskritai muzika gali perteikti tokius, atrodo, sudėtingus dalykus? Gerai, tu dabar tai pasakoji, galbūt nevisi girdės tavo žodžius, o tik įsigys THE EARTH CONFESSION albumą. Kiek įmanoma įsisąmoninti tą žinią?

Aš manau, kad muzika yra viena geriausių priemonių tai perteikti. Galbūt kažkiek tai galima jausti ir šiame albume. Nors galbūt tas pavadinimas ir yra toks sukurtas, kad tai – kartelės pakėlimas kitiems albumams, noras perteikti tokius dalykus, kurių mes paprasčiausiai nesuvokiame šiame gyvenime.

Muzikine prasme jau SPELLBOUND buvo garsūs tuo, kad tai buvo ieškanti grupė, kurios muzika kito, regis, vos ne kiekvieną mėnesį gerąja prasme. Kiek toli, tavo manymu, pats, kaip dainų kūrėjas, nuėjai su projektu THE EARTH CONFESSION?

Manau, kad nuėjau tikrai toli ir pasiekiau gan nemažai, nes, kaip minėjau, pirmiausia pasiekiau tą savo pagrindinį tikslą – man pasisekė 100 procentų sudėlioti dainas pagal savo sudarytą schemą. Aišku, aš neturiu nieko prieš komandinę kūrybą, kaip buvo SPELLBOUND laikais, bet jei žmogus yra 4-5 žmonių grupėje ir ateina su savo nuo pradžių iki galo išbaigta daina, nemanau, kad toje dainoje vertėtų kažką ypatingai keisti ar darkyti tos dainos pagrindinę idėją ir atmosferą. Aišku, esu atviras įvairioms nuomonėms ir atsiliepimams iš šalies, reikia būtinai pasiklausyti, ką kalba kiti. Visgi, manau, jei turi labai tikslią viziją, kaip turi skambėti tam tikra daina, turi ją taip ir padaryti.

Kaip įsivaizduoji savo muzikinę ateitį? Esi ieškotojas. Netgi „Kablio“ laikais, atsimenu, stovi ant scenos ir užsimerkęs dainuoji, atrodo, kad net dainuodamas kažką galvoji, svajoji. Kokios yra tavo į ateitį orientuotos muzikinės vizijos?

Kaip ir sakiau, dabar jau ir pats pavadinimas man užduoda tokią užduotį sukurti tokią muziką, kuri apjungtų anapusinį pasaulį su šiuo pasauliu. Tai nebūtinai turi būti kažkokia kosminė muzika, tačiau ji turi būti intensyvi ir turinti tam tikrą energetiką. Naujų dainų jau yra prikurta pakankamai nemažai ir antram albumui, jos galbūt yra šiek tiek paprastesnės ir melodingesnės nei „Unearthly Refrains“, bet pagrindą sudaro mano noras labai gražiai pateikti vokalo melodijas, kad jos perteiktų būtent tai, ką aš noriu pasakyti.

Kadangi dabar nuo GOETHEANUM laikų turi solinį projektą, kuris yra visiškai priklausomas nuo tavęs, ar nekyla pavojus, kad kuriant albumą ir į jį sudedant dainas ilgainiui tas albumas taps per daug nublizgintas?

Tu teisus, visą laiką yra toks pavojus. Per daug nupoliruotas albumas tampa neįdomus, jame yra pridėta per daug nereikalingų detalių, dainos gal būti ištemptos iki begalybės. Iš tikrųjų, turi būti skirtas tam tikras laikas albumo išpildymui. Pirmo albumo atveju tai užtruko vien dėl to, kad buvo labai daug mėtymosi, kaip jį įrašinėti: gyvai ar taip, kaip bandžiau daryti iš pradžių. Visas tas procesas užėmė labai daug laiko. Iš tiesų aš tų dainų labai stipriai nebetobulinau, jos jau prieš du metus buvo tokiu pavidalu, kokiu dabar yra. Buvo likę tik jas gražiai suvesti, sumiksuoti ir sumasteriuoti. Tos patirties trūkumas galbūt ir buvo labai ilgo albumo laukimo priežastis.

Ar liko nors kiek dainų už „Unearthly Refrains“ borto?

Liko dar viena suvesta ir sumasteriuota daina. Galbūt aš kada nors ją mūsų Facebook puslapyje paskelbsiu. Buvo dar viena daina, tačiau ji pasirodė labai ilga – apie 10-11 minučių, tiesiog nebeturėjau jėgų jos užbaigti, tai kol kas palikau ją ateičiai.

Geresniems laikams, kai kantrybės bus daugiau. :) Kalbant apie pačią THE EARTH CONFESSION muziką, nors muzikoje ir naudojamos fūzuotos gitaros, muziką pavadinti aštria arba netgi pikta, kas yra paprastai taikoma sunkiajai muzikai, metalui, tiesiog neapsiverčia liežuvis. Kaip sugebėjai išvystyti tokį „minkštą“ sunkios muzikos skambesį, kurį aš jau girdžiu turbūt net nuo SPELLBOUND laikų?

Galbūt dėl to kažkiek kalti yra ir SPELLBOUND – tas skambesys tada susiformavo, jis man patiko, buvo artimas mano vokalui, nes vis tiek turi derinti muziką prie vokalo. Aš negaliu dainuoti pagal kažkokią brutalesnę muziką, nes tada nebegaliu savęs išreikšti niekaip. Automatiškai per daug rokenrolinė muzika man irgi netinka, aš tada jaučiuosi kaip koks svetimkūnis. Tegul tokia muzika lieka kitiems vokalistams. Galbūt tas stilius formavosi nuo SPELLBOUND ir šiuo albumu aš jį tik dar patobulinau, pagražinau, pakėliau iki tam tikro kitokio lygmens.

Ar buvo kažkokio nesmagumo dainuojant su RUINATION, kurie buvo kuriami ant sunkesnės muzikos pagrindo?

Ne. Sakyčiau, aš ten prisiderinau gan neblogai. Na, susilaukiau kritikos, bet tas pats išleistas „Drive to Live“ mini diskas – labai mielai iki šiol jo paklausau ir manau, kad visos jame esančios dainos yra labai geros.

Tęsiant pokalbį apie THE EARTH CONFESSION, albumas „Unearthly Refrains“ gimė labai tykiai, apie jį beveik nieko nežinojome, kol jis nepasirodė materialiu pavidalu. Na, gal Facebooke paleidai poros gabalų demo versijas. Kaip sugebėjai šiais laikais išsaugoti tokį konfidencialumą, kaip tavo geri draugai ir kolegos, prisidėję prie šio disko gimimo, laikė liežuvį už dantų ir nieko nešnekėjo apie jį?

Paprasčiausia nenorėjau reklamuotis, kol nepasirodys pats albumas. Internete prieš tai gi klaidžiojo daug gandų, kad šis albumas tuoj tuoj pasirodys. Tai erzino tiek mane, tiek tuos žmones, kurie galbūt norėjo išgirsti tas dainas.

Kalbant apie muzikantus, kurie padėjo įrašyti albumą, būgnų partijas įrašė Šarūnas Venckus iš SOUL STEALER – didžiąją dalį, gitara sugrojo geras draugas Majonezas, kuris grojo ir GOETHEANUM sudėtyje, keletą klavišų partijų sugrojo Vytas iš DEGRADATONIA. Vytas buvo įrašęs kambario sąlygomis keletą partijų, tai aš nusprendžiau, kad būtų visai gražu jas panaudoti pirmoje dainoje „Sad Wings of Love“.

Ar tie muzikantai buvo tik atlikėjai, ar jie kažką pasiūlė ir iš savo pusės dainų kūrybos metu?

Kodėl gi ne? Manau, kad būgnai (aš jų pačių nedėliojau, išskyrus porą dainų) prisidėjo prie bendro skambesio, nes mušamieji yra labai stiprus instrumentas ir perteikia muzikanto įnašą. Taip pat Majonezo solo gitaros partijos be jokių abejonių paspalvino dainas ir įnešė kažkokį reikalingą akcentą. Taigi, sakyčiau, kad muzikantai kažką įnešė. Aišku, ne tiek daug.

Na, kaip ir priklauso, tai juk yra solinis projektas. Būtų blogiau, jeigu būtų kitaip.

Nebūtinai, galbūt šiuo atveju man užteko, kiek jie įnešė į šį albumą.

Norėčiau paklausti apie dainą „Angel of Hearth and Home“ iš „Unearthly Refrains“ albumo. Kodėl tau toks svarbus šis jaukumo simbolis – židinys? Kiek žinau, šį simbolį panaudodavai ir anksčiau, internetinėje erdvėje jį tapatindavai su savo asmeniu?

Taip, pirmąkart su šituo simboliu susidūriau, pamatęs tokio dailininko Makso Ernsto paveikslą. Jis mane labai sužavėjo, nors tas paveikslas nebuvo toks teigiamas, sakyčiau, kad jis turi savyje daug negatyvo. Man kilo idėja pagal pavadinimą sukurti dainą, kuri neštų pozityvesnę žinią, ne tokią negatyvią, kaip pats paveikslas. Aišku, internetinėje erdvėje naudojau šį simbolį kaip slapyvardį dar tada, kai dalyvaudavau Ferrumo diskusijose, turbūt tai turėjai omeny. Pats simbolis… Nežinau… Pavadinčiau jį angelu sargu. Išvertus tai – namų ir židinio angelas. Linkėčiau, kad toks apsigyventų ir gyvuotų kiekvieno namuose.

Dar vienas klausimas, susijęs su albumu. Apie albumo apipavidalinimą. Jis pieštas ranka, matau, kad dailininkas – žmogus, turintis tavo pavardę. Gal galėtum papasakoti apie apipavidalinimo gimimą?

Tai mano tėtis Vladas Vėlyvis, kuris nupiešė visas iliustracijas šiam albumui. Praktiškai tie visi paveikslai, matomi ant albumo, išskyrus vidinį, kur atsiverčia ilgas piešinys, kabo pas mane namie. Jie nutapyti ne šiais ir ne praeitais metais, o prieš kokius 5-6 metus. Aš pagalvojau, kam man ieškoti kitų dailininkų, kai mano paties tėtis šitaip puikiai piešia? Nors pradžioje buvo visokių idėjų, ieškojau ir klausinėjau, kas čia man galėtų nupiešti viršelį, kol priėjau iki sprendimo, kad reikia paimti tai, kas kabo namie, ir pabandyti iš to sudėlioti viršelį.

Beje, už viršelio dizainą aš dėkingas Raimundui Pečiuliui – tai labai talentingas žmogus. Jis labai puikiai paruošė CD dizainą ir aš labai juo patenkintas. Labai rekomenduoju visoms kitoms grupėms. Kas nori kažko įdomesnio – dėl viršelių tikrai galima kreiptis į jį.

Kaip ir minėjai, kartais užtenka tik apsidairyti – viskas ko reikia yra po ranka. Kolega Tomas klausia, ar bus įmanoma jus išvysti kur nors gyvai?

Aš manau, kad taip, nes ta linkme dirbu kokį mėnesį, muzikantai jau yra beveik surinkti. Dar nenorėčiau jų skelbti, nes gal dar vienas kitas pasikeis, tačiau manau, kad po kokių poros mėnesių jau bus galima išvysti mane su grupe kuriame nors koncerte. Repeticijų dar nebuvo, bet muzikantai yra, jie pažįstami, tikrai profesionalūs ir problemų neturėtų kilti.

Laidos klausytojo klausimas: kaipgi su tuo projektu GOETHEANUM? Ar jis jau visiškai užkastas ir palaidotas, ar yra tikimybė jį dar išgirsti ir pamatyti?

Manau, kad tai tas pats, kaip ir THE EARTH CONFESSION. Visos dainos, kurios buvo sukurtos GOETHEANUM, yra perimtos į projektą THE EARTH CONFESSION. Iš esmės tai buvo tik pavadinimo kaita, nėra dainų, kurios buvo sukurtos GOETHEANUM projektui ir kurios nebus dabar grojamos ar įrašytos albume.

Tiesiog reikia pasiūlyti antroposofams praplėsti akiratį ir pereiti prie THE EARTH CONFESSION. Viename interviu teigei, kad roko ir ypač metalo muzikos scena turi nuolatos atsinaujinti ir evoliucionuoti, stebinti savo įdomiais ir netikėtais kūrybiniais sprendimais tam, kad nenugarmėtų į užmarštį ir išliktų aktuali ir šiuolaikiška. Teigi, kad dabar naujų grupių atsiranda labai mažai. Sigi, kiek pats domiesi sunkiąja muzika?

Sakyčiau, domiuosi pakankamai stipriai, ypač paskutiniu metu. Netgi esu užsisakęs vokišką žurnalą „Rock Hard“, kur galima susekti viską, kas yra išleidžiama ir paskui internete pasiklausyti tų dainų. Taigi, seku gan intensyviai, ypač paskutinius metus.

Ką atrandi naujo?

Labai mažai. Toje pasaulinėje scenoje, mano manymu, kol kas viskas stovi, verda savo sultyse. Visi groja tą patį, išskyrus kelias išimtis. Bendras vaizdas, galiu pasakyti, nekoks.

Tas teiginys buvo ne tik apie lietuvišką, bet apie viso pasaulio muziką?

Taip. Sakykim, prieš kokius 5-7 metus tikrai buvo galima sulaukti ir tokių gerų albumų su novatoriškais posūkiais, o paskutiniais metais – gal vienas kitas, bet visi labai kartojasi. Audio įrašymo technologijos tobulėja, o pati kūryba stovi vietoje. Mano tokia nuomonė.

Grįžkime prie grupės, su kuria iki šiol tavo vardas siejamas daugiausiai – SPELLBOUND. Ar nėra planų perleisti SPELLBOUND įrašų, kurie pasirodė kasečių pavidalu: „Longing For The Origin“ ir „Breath“? Ar pats pasileidi šiuos albumus namie? Ar tau jie aktualūs?

Planų yra, ta tema nėra užmiršta. Galų gale tų albumų įrašų skaitmeninis variantas guli pas mane namie stalčiuje. Dabar vienintelė problema, kad reikėtų padaryti tų senųjų albumų masteringą – pagerinti garso kokybę, kuo aš galbūt užsiimsiu arba atiduosiu tą padaryti kažkam kitam. Kita problema – CD viršeliai, nes neaišku, ar senieji maketai yra išlikę, ar bus įmanoma juos atgauti ir panašiai sudėlioti naujuose bukletuose. Šiaip SPELLBOUND pasiklausau labai mielai, man labai patinka tos dainos ir stebiuosi, kaip sugebėdavome atrasti įdomių minčių, variantų, sąskambių. Šiuo metu iki tokių variantų turbūt net neprieičiau, nes man tai paprasčiausiai nešautų į galvą. Matyt, jaunystėje viskas atrodė visai kitaip.

Gal buvo mažiau klišių galvoje… Nelabai rimtas klausimas: minėjai, kad šiandien nelabai tave tenkina muzikinė dalis. Apskritai jau esi šiek tiek metų nugyvenęs, nors dar ir nesenelis, šluojantis žila barzda kelią, bet jau esi šiek tiek matęs. Lietuvos metalo scenoje dalyvauji turbūt nuo pradžios. Taigi dėl kokio momento leistum Mefistofeliui sustabdyti tavo gyvenimą? Ar pagalvoji kartais apie tai?

Manau, Mefistofeliui tikrai neleisčiau, dėl jokio momento. Nežinau, ką turėjai omenyje, kalbėdamas apie Mefistofelį. Man jis pažįstamas iš Gėtės „Fausto“ (kiek žinau, ten buvo sandoris su Faustu), tai jo Mefistofelis man nėra jau tokia ir bloga figūra. Ne toks piktas tas velnias. Tai galbūt kažkoks sandoris su Mefistofeliu ir įmanomas, tik turėtų būti labai griežtos sąlygos :). Fausto „sustok akimirka žavinga!“ man yra per paprasta sąlyga.

Paskutinis klausimas labai filosofinis :): pašildyti cepelinai ar ICEBREAKER?

Na, pašildyti cepelinai kartais skanesni nei švieži, o ICEBREAKER antrą dieną gali atrodyti ir liūdnai. Jie turi nemažai amžiaus, kaip ir aš. Šiaip tai aš už ICEBREAKER, kad jie galų gale išleistų kažkokį galutinį apčiuopiamą albumą – CD ar demo, nes žinau, kad ten groja muzikantų, kurie yra taip seniai scenoje, bet vis dar neturi kažkokio apčiuopiamo produkto. Tokia mano sąlyga, tada aš už juos balsuoju :).

Heh, gerai. Sigi, ačiū už pokalbį. Ką tau palinkėti? Rodos, esi nusiteikęs nuolat eiti į priekį, judėti, nestovėti, neužleisti mylimos ir paties kuriamos muzikos. Kas labiausiai mane džiugina, myli tai, ką pats sukuri. Taigi turbūt ir toliau linkiu tos meilės savo muzikai ir kažką atrasti įdomaus sunkiojoje muzikoje.

Labai ačiū!

Laidos „Audronaša“, kuriame buvo transliuotas šis interviu, įrašą galite rasti radijo stoties „Start FM“ garso archyve.