Pokalbis su ROTTING CHRIST lyderiu Sakiu Toliu festivalyje „Kilkim Žaibu“

Foto: Crazyte. Daugiau foto: čia >>

Kai grupė mėgaujasi tokia gerbėjų meile, lieka tik laiko klausimas, kada ji vėl juos aplankys. Taip ir su ROTTING CHRIST, kurie jau po pirmojo savo vizito 2004-aisiais sulaukė be galo daug simpatijų ir lietuviškosios metalistų gvardijos. 2007-aisiais sekė antrasis koncertas, na, o šiemet gerai pažįstamu ROTTING CHRIST logotipu pasipuošė „Kilkim žaibu“ festivalio plakatas. Būtų neatleistinas dalykas nepakalbinti bene šnekiausio metalo grupės atstovo, tad radijo stoties „Start FM“ sunkiosios muzikos laidos „Audronaša“ vedėjai Tomas ir Gedas įrašė tai, ką jiems paporino ROTTING CHRIST gitaristas ir vokalistas Sakis Tolis.

T: Sveikas, Saki! Sveikas sugrįžęs į Lietuvą! Mums smagu tave čia vėl matyti. ROTTING CHRIST yra groję daugybėje festivalių, bet dar nė karto festivalyje po atviru dangumi Lietuvoje. Gal iškart pastebi kokius nors skirtumus tarp Lietuvos ir užsienio?

Sakis: Taip, yra skirtumų. Mes visada aktyviai grojame festivaliuose, ir išties nežinau, kodėl dar negrojome tokio pobūdžio renginyje Lietuvoje. Galbūt todėl, kad jokie organizatoriai dar nebuvo mūsų pakvietę. Vis tik man atrodo, šis festivalis yra tikrai puikus ir aš labai laukiu mūsų pasirodymo šįvakar. Atmosfera čia labai pagoniška, labai stipri, labai tamsi, taigi aš tikrai laukiu mūsų pasirodymo.

T: Kokiame festivalyje tau patiko groti labiausiai?

Sakis: Priklauso nuo daug ko. „Wacken Open Air“ visada yra svarbus mums, tai labai didelis festivalis, grojome ten du kartus. Bet, mano nuomone, kiekvienas iš jų turi savo privalumų. Pavyzdžiui, šis festivalis yra gana mažas, bet atmosfera labai stipri. Taigi yra tikrai daug veiksnių, sunku pasakyti, kuris festivalis yra geriausias. Išskirčiau „Wacken Open Air“ dėl to, kad ten susirenka tūkstančiai žmonių, bet vis tik negaliu pasakyti, kuris yra geriausias.

T: Tau pačiam labiau patinka groti festivaliuose, ar solinius koncertus?

Sakis: Abu variantai. Vasarą smagiau groti festivaliuose, žiemą dažniau grojame viduje. Grojant viduje lengviau sukurti atmosferą muzika ir apšvietimu. Grojant soliniame koncerte žinai, kad visi žmonės, kurie susirinko, susirinko dėl ROTTING CHRIST, jie žino visas dainas. Festivaliuose daugiau žmonių, bet mažesnė jų dalis gerai žino grupę.

G: Pastaruoju metu metalo grupės pamėgo groti renginiuose, ne visai susijusiuose su sunkiąja muzika. Pavyzdžiui, KEEP OF KALESIN grojo džiazo festivalyje Norvegijoje. Yra daug pavyzdžių, kaip metalo grupė atvyksta į kokį nors folkloro renginį pagroti. Ar ROTTING CHRIST yra groję nemetalinei auditorijai?

Sakis: Ne, niekada.

G: Galbūt dėl pavadinimo?

Sakis: Galbūt. Nemanau, kad žmogus, kuris galvoja kad rengia labai „rimtą“ festivalį, kviestų grupę, kuri vadinasi ROTTING CHRIST. Neturėčiau problemų su kitokia auditorija, bet man labiau patinka groti metalistams.

T: ROTTING CHRIST egzistuoja jau dvidešimt ketverius metus…

Sakis: Sakykim, kad dvidešimt du.

T: …Kas tave verčia šitiek laiko vis kurti su ROTTING CHRIST, nenueinant į jokius šalutinius projektus, leisti albumus, groti koncertus?

Sakis: Mes mylime metalą, tai mums yra svarbiausia. Mes esame metalistai, mums patinka pogrindinė muzika, mums patinka pogrindinis judėjimas. Mes esame metalo scenos dalis, ir tai mums suteikia jėgų toliau groti. Iš tiesų, po tiek metų tai labai sunku, atsiranda problemų – turo metu tenka palikti savo šeimas, vaikus. Nemanau, kad kada nors sustosime, kol tik esame geros sveikatos.

G: Saki, tu visada sugebėdavai laikytis atokiau nuo įvairių šalutinių projektų. Dabar tai yra labai populiaru, tačiau tu sugebėjai visą laiką laikytis tik ROTTING CHRIST…

Sakis: Neturiu tam laiko. Visą save atiduodu ROTTING CHRIST, vietoje to kad švaistyčiau savo laiką tai šen tai ten. Kartais norisi pagroti kažką kitokio. Bet mes nuolat turuojame, taigi kaip tai padarysi?

G: O visi kiti nariai?

Sakis: Jie irgi visiškai atsidavę tik ROTTING CHRIST.

G: Bet tai nėra kažkoks specialus reikalavimas grupės nariams?

Sakis: Žinoma ne. Visi turi teisę daryti ką tik nori.

T: Smagu girdėti. Koks metas buvo pats sunkiausias ROTTING CHRIST istorijoje?

Sakis: Tikriausiai po „Non Serviam“ albumo. Mėginome surasti leidybinę kompanija, bet buvo labai sunku. Buvo labai sunku išleisti albumą, grupė buvo beveik ant išsiskyrimo ribos, bet galiausiai radome leidybinę kompaniją ir galėjome pajudėti pirmyn.

T: Atvirkštinis klausimas. Kada buvo patys geriausi laikai ROTTING CHRIST?

Sakis: Paskutiniai penkeri metai buvo mums patys geriausi. Mes pagaliau sulaukiame pagarbos, o tai yra labai mums svarbu po dvidešimt dvejų metų kūrybos. Tiesa, geri laikai buvo ir po „Thy Mighty Contract“ išleidimo, tai buvo tikrai kultinis juodojo metalo albumas. Bet paskutiniai penkeri metai irgi buvo labai geri grupei.

T: ROTTING CHRIST muzika su metais kito, evoliucionavo. Ar jau manai, kad pasiekėte tokį skambesį, kokio norėjote, ar muzika keisis ir toliau?

Sakis: Niekada nepasiekiame idealaus skambesio. Laikomės savo įprastų melodijų, stengiamės išlaikyti muzikos stilių. Kai kas nors mus išgirsta, gali atskirti, kad čia skamba ROTTING CHRIST, tai mums yra labai svarbu. Bet visada stengiamės tobulėti, įdėti kažko naujo į savo muziką. Tam, kad jūs, klausytojai, susidomėtumėte tuo, kas bus mūsų naujuose albumuose. Galbūt todėl paskutiniai mūsų albumai buvo patys sėkmingiausi. Grupei, turinčiai vienuolika albumų, yra labai retas dalykas girdėti, kad jų naujausi darbai yra geriausi. Tai rodo kad grupė vis dar yra aktyvi, vis dar kuria idėjas. Tai mums yra labai svarbu.

G: Kalbant apie jūsų paskutinį albumą „Aealo“, pastebėjau, kad gitaros yra tarsi nustumtos į antrą planą, pirmą vietą užleisdamos kitoms melodijoms. Kodėl jūs taip pasirinkote?

Sakis: Nežinau. Mano nuomone, viskas yra tame pačiame lygyje. Kadangi pridėjome naujų folklorinių elementų, nebegalite taip gerai girdėti gitarų. Bet mano nuomone jos visada savo vietoje.

T: Ar po tiek metų nejaučiate nostalgijos grodami senuosius savo kūrinius?

Sakis: Visada jaučiame. Ir kiekviename koncerte sugrojame ką nors iš ankstyvosios kūrybos. Vokietijoje ir Suomijoje planuojame surengti koncertus, kur grosime kūrinius tik iš savo pirmų trijų albumų. Tai padaryti bus tikrai įdomu. Visada jaučiame nostalgiją, nes gerbiame savo praeitį.

G: O kaip grupės nariai, kurie nebuvo senojoje ROTTING CHRIST sudėtyje perima senųjų kūrinių nuotaiką?

Sakis: Jiems patinka metalas, jiems patinka senieji kūriniai todėl tai tikrai nėra bėda.

T: Vėlesniuose albumuose tapai ne tik muzikantu, bet apsiėmei ir prodiusavimu. Ar perėjimas prie tokio skirtingo darbu buvo sunkus?

Sakis: Buvo sunku. Bet mes esame grupė kuri tiki moto „pasidaryk pats“. Mes esame iš tų laikų, kai viskas buvo pogrindyje ir visi turėjo viską pasidaryti patys. Taigi mes laikomės tokios nuostatos, kuri mums yra labai svarbi. Mes stengiame išlaikyti grupės dvasią. Esame matę daug grupių, kurios pakyla keliais laipteliais aukščiau ir pamiršta, apie ką yra visa ši scena. Viską darome patys, kad galėtume pasakyti, jog tai geriausia, ką galėjome padaryti ir norime, kad ROTTING CHRIST skambėtų būtent taip. Mes nenorime, kad kažkas keistų pirmines ROTTING CHRIST idėjas tik tam, kad būtume populiaresni ar komerciškai sėkmingesni. Svarbiausia atiduoti visą save ir aš manau, kad, kaip ROTTING CHRIST, mes tai ir padarome.

T: Kaip idėjos, kurias reiški muzikoje keitėsi per visus šiuos metus?

Sakis: Senstu, įgaunu daugiau patirties. Vis dar aktyviai kuriu muziką. Visada įgyjame naujos patirties. Pavyzdžiui, vakar festivalyje girdėjome polifoninius chorus. Visada ieškau naujos patirties, naujo įkvėpimo. Gaunu daug naujos patirties iš skirtingų kultūrų, skirtingų civilizacijų, ir tai dažnai perkeliu į savo muziką.

T: Turo Amerikoje metu, vyko protestai prieš jus. Kokia tavo reakcija į tai?

Sakis: Normali. Man nerūpi. Na, bent jau kol jie neturi su savimi jokių ginklų. Tai Amerika, tai demokratija, visi turi teisę sakyti ką tik nori. Jie nenori, kad mes grotume jų mieste, bet mes norime, taigi..

G: Taip, mes matėme vaizdo įrašus, kai jūs priėjote prie protestuotojų su jais pasikalbėti.

Sakis: Pirmiausia priėjęs apžiūrėjau, ar kišenėje jie neturėjo ginklų. Bet susikalbėti buvo neįmanoma, jie yra labai siauro proto. Kai esi fanatikas, prarandi savo komunikacinius sugebėjimus.

T: Ar esate turėję kokių nors problemų savo tėvynėje Graikijoje? Pavyzdžiui protestų?

Sakis: Ne. Turėjome problemų su televizija dešimtajame dešimtmetyje, kai mus vadino „pavojinga grupe“, bet dabar to nebėra. Žinoma, yra žmonių, kurie mūsų nekenčia. Bet jei pavadini savo grupę ROTTING CHRIST, to ir reikia tikėtis. Bet kol kas jokių protestų nebuvo. Tik kelios menkos problemos su žurnalistais. Bet man nelabai rūpi.

G: Kalbant apie ROTTING CHRIST koncepciją, kiek ekstremalumo jumyse dar yra likę?

Sakis: Negalėčiau pasakyti, kad ROTTING CHRIST yra pati ekstremaliausia grupė pasaulyje. Mes nepriklausome kategorijai grupių, kurios sako „šiknon Kristų“ ar „nužudykime visus krikščionis“. Žinoma, esame prieš bet kokią religiją, bet mėginame tai pasakyti mandagiau, labiau filosofiškai. Mes niekada nebuvome labai ekstremali grupė. Taip yra dėl narių – niekas niekada nenorėjo nieko nužudyti.

T: Ar manai, kad žmonės dabar yra labiau tolerantiški, nei buvo prieš dešimt ar dvidešimt metų?

Sakis: Taip, žmonės labiau linkę priimti ROTTING CHRIST nei praeityje. Jie mažiau linkę skirstyti grupes į kategorijas. Jei grupė kuria gerą muziką, jei jie tiki tuo ką daro, žmonės priima tai pozityviai. Ir mes, kaip grupė, esame labai laimingi, kad susilaukiame daug atsako iš fanų. Net žmonės, kurie nemėgsta tokios muzikos, gerbia ROTTING CHRIST.

T: Tu esi žinomas, kaip labai bendraujantis su gerbėjais ir žurnalistais. Ar nepavargsti nuo to?

Sakis: Taip. Kartais. Ne čia. Čia labai gera atmosfera, turime pakankamai laiko. Bet, pavyzdžiui, kai šimtas žmonių nori nusifotografuoti su tavimi ir fotoaparatas būna sugedęs, taigi tenka stovėti visą minutę, kol pavyksta pasidaryti nuotrauką – tokie dalykai kartais vargina. Žinoma, norisi pabūti su gerbėjais, nes jiems patinka tokia muzika, elgsena, gyvenimo būdas. Kartais pavargsti, bet ne dėl gerbėjų, o dėl to, kad trūksta laiko. Mes atskrendame iš Graikijos, iš labai toli, todėl būname pavargę, ir kartais žmonės to nesupranta. Bet man visada labai patinka pabendrauti su gerbėjais, aš juos tikrai gerbiu.

G: O ką ateitis žada ROTTING CHRIST? Gal jau pradėjote kažką įrašinėti?

Sakis: Viskam reikės laiko. Mes praleidome metus kelyje. Kai esi kelyje, negali rašyti muzikos. Kai kurios grupės teigia galinčios, bet manęs tai neįtikina. Mes turime naujų idėjų, bet tam reikės laiko.

G: Praėjo pusantrų metų nuo tada, kai išleidote „Aealo“. Ką tu galėtum išskirti, kaip geriausius dalykus tame albume?

Sakis: Kai nusprendėme į muziką įdėti senovinės graikų kalbos, tikrai nežinojome ko tikėtis. Bet žmonės priėmė tai labai gerai, visiems buvo įdomu, ką tai reiškia. Tai buvo išskirtiniausias dalykas šiame diske. Žmonės sureagavo labai gerai ir mes esame tuo labai patenkinti.

G: Kas buvo tos moterys, kurios dainavo albume?

Sakis: Polifoniniai chorai. Joms nelabai patinka tokia muzika, tačiau jos buvo stipriai paveiktos senovinės Graikijos kultūros, todėl manau, kad labai tiko visam tam, ką ROTTING CHRIST daro šiuo metu.

G: Ar buvo sunku dirbti su tokiais kitokio požiūrio žmonėmis?

Sakis: Taip. Bet aš gerai tai sugebu.

G: Dėkui už interviu, Saki!

Sakis: Dėkui ir jums! Labai noriu čia pagroti. Vietovė labai graži. Daug žmonių, tikiuosi visi pasimėgaus. Ir tikiuosi dar grįžti į Lietuvą. Nebuvome čia jau berods ketverius metus. Iki susitikimo kitą kartą, laikykit ragus iškeltus!

Laidos „Audronaša“, kuriame buvo transliuotas šis interviu, įrašą galite rasti radijo stoties „Start FM“ garso archyve.