Pokalbis su LUCTUS idėjiniu lyderiu grupės dešimtmečio proga

Po kauniečių black metalo grupės LUCTUS koncerto Vilniuje, surengto grupės dešimtmečio proga, radijo stoties „Start FM“ sunkiausios muzikos laidos „Audronaša“ vedėjas Gedas pakalbino LUCTUS įkūrėją, muzikos ir idėjos autorių, vokalistą Simoną.

Labas vakaras, Simonai, labai malonu matyti tave, išgyvenusį 10 metų sunkiosios muzikos scenoje su tuo pačiu projektu ar net grupe – tai dar kartą išsiaiškinsime šiame interviu. Taigi, sveikinu su šiuo garbingu jubiliejumi ir gal galėtum prisiminti pačią LUCTUS pradžią, idėją, kaip tau ji atėjo į galvą, kad reikia sukurti būtent tokį projektą.

Nebuvo idėjos kažką sukurti strategiškai, tiesiog pradėjau kurti muziką, nes myliu šią muziką, kaip seniau, taip ir dabar. Viskas išėjo natūraliai: buvau mažas vaikas, turbūt 13-os metų, paėmiau į rankas paprastą akustinę gitarą, norėdamas kažką sukurti savo. Iš to viskas ir išsivystė. Iš pradžių viskas vyko labai mėgėjiškai, nors ir norėjosi pasiekti kažką tokio. Taip jau būna pradžioje – viskas prasideda nuo trupinių ir auga į viršų. Kadangi neradau jokių kitų muzikantų, kurie pritartų mano idėjai, su kuriais sutartume, spjoviau „visiems į barzdą“ ir nusprendžiau viską daryti pats. Pradėjau kurti ir po truputį lipdyti gabalus. Kaip ir kiekvienam žmogui, buvo noras išreikšti savo jausmus. Į muziką sudėjau visą save. Dabar jau praėjo dešimt metų, ir viskas yra pastatyta ant tų pačių pamatų.

Kalbant apie patį dešimtmetį, LUCTUS tikrai nėra iš tų grupių ar projektų, kurie būtų labai nevaisingi. Per tuos dešimt metų išleisti du demo įrašai, vienas splitas, vienas pilnas albumas. Kaip tu pats, kaip kūrėjas, įvardytum svarbiausius LUCTUS kūrybos etapus ar laiptelius, kuriais žengei į tą poziciją, kurioje esi šiandien?

Pirmas etapas buvo: grojau gitara, nieko neišėjo, vieną dieną nuėjau į Dzūkijos miškus, pasilikau ten visą naktį ir patyriau kažkokį dalyką, apie kurį net sunku papasakoti. Čia buvo pradžių pradžia, taip atsirado stimulas groti. O kalbant apie etapus, mano pirmas įrašas buvo labai mėgėjiškas, įrašytas akustine gitara, jo niekas turbūt negirdėjo. Į studiją nuėjau Italijoje pirmą kartą 2003 m., ten ir gimė įrašas, kurį sudarė visos mano iki tol rašytos dainos.

Paskui Italijoje susipažinau su žmonėm, kurie mane nė iš šio, nė iš to pradėjo vertinti, susidarau būgnininką, kuris padėjo įrašyti pirmą mini albumą ir splitą. Kai gavau Tado Kazlausko iš „Ledo Tako“ pasiūlymą LUCTUS muziką paleisti į platesnius vandenis, tai buvo vienas iš svarbesnių etapų – nebe mėgėjiškas pasigrojimas, bet muzika, kurią tikriausiai klausys ir kiti.

Kitas etapas prasidėjo, kai pradėjau groti su draugais italais – buvome atvažiavę į Lietuvą, sugrojome porą koncertų Italijoje. Vis dėlto Italijoje buvo labai sunku prasimušti, nes vietinės grupės yra smerkiamos, nėra visiškai jokio palaikymo. Todėl reikėjo labai daug paprakaituoti, kad iškeltume LUCTUS į viešumą, kad parodytume ne cirką, o kažką, kas būtų verta dėmesio. Aišku, žmogus kuria sau, o ne kitiems, bet visgi, jei kuri, kažkas tave pastebi. Taigi teko daug paprakaituoti, norint prasimušti toj košėj.

Na, ir tada prasidėjo naujas etapas, kai mes pradėjome groti Lietuvoje. Iš pradžių grupei talkino Sergejus iš NAHASH ir OSSASTORIUM, Justinas Vabalas iš OSSASTORIUM. Vėliau mūsų keliai išsiskyrė ir likimas įdomiai suvedė – visi keliai sugrįžo į tą miestą, kuriame gimiau. Pradėjau groti su muzikantais, į kuriuos anksčiau žiūrėjau kaip į pavyzdį (negaliu sakyti kaip į žvaigždes). Tai nuostabu, niekada negalėjau to tikėtis.

Paskutinis etapas yra dabartinis, kai esame pilna grupė. Muziką ir tekstus vis dar kuriu aš, bet visa sudėtis prideda pilnumo. Aišku, aš esu negeras diktatorius, niekam neleidžiu kurti – esame susitarę. Vis dėlto man labai padeda, kai kiti žmonės iš šono pažiūri į mano muziką, mes ją aranžuojame. Manau, kad dabar prasidėjo naujas etapas – grįžau į Lietuvą ir viskas bus kitaip. Kūryba vystosi, auga, keičiasi, kaip ir mes gimstam, augam, senstam, mirštam.

Taigi šiandien LUCTUS yra pilna grupė?

Taip, taip, pagaliau. Projektas gimė toks, kad tai turėjo būti tik mano grupė, bet, jei nori groti gyvai, negali būti gyvas orkestras. Malonu, kad žmonės suteikė nuoširdžią pagalbą – tiek iš draugiškos pusės, tiek iš širdies. Tie žmonės – Gytis, su kuriuo pirmiausiai susipažinau ir pradėjome groti kartu, paskui Darius, kuris yra man beveik geriausias draugas, – jie įnešė savo indėlį ir myli tą muziką taip, kaip aš. Aišku, aš kitaip ją myliu, turiu savo požiūrį, mes esam labai skirtingi, bet einam ta pačia kryptim. Tas, sakyčiau, yra labai teigiama.

Ilgainiui, pradedant nuo pirmųjų tavo įrašų, kurie buvo paviešinti, ir einant iki albumo „Jaučiant Pabaigą Arti“, galima sakyti, kad mažėja šiaurietiško black metalo įtakos ir daugėja tradicinio thrasho. Koks tavo požiūris į tokį teiginį?

Aš visada sakiau, kad tai ne thrashas, o hardcoras, iš ko gimė visa muzika. Paprasčiausi dalykai yra patys geriausi – kitaip nežinau, kaip atsakyti. Būdamas jaunas susižavi kažkuo, matai tą muziką vienaip, klausai ir vieni dalykai atrodo labai paprasti, kiti sudėtingi, bet sakau, paprasčiausi dalykai yra patys geriausi. Kaip sakė Nyčė, gilūs dalykai kaukę mėgsta. Taip ir man. Galima sakyti, kad dabar mano muzika labai supaprastėjo, bet ir tapo masyvesnė. Seniau gal buvo melodingesnė, o dabar paprastesnė, bet kietesnė.

Dar vienas dalykas, Simonai, ką norėčiau išgirsti iš tavo paties lūpų: pikti liežuviai dažnai vapa, kad tu Italijoje praleidai daug laiko ir kad tau nesunku dainuoti apie meilę Lietuvai, kai gyveni svečioj šaly ir nematai tos buities ir blogų dalykų, kurie dedasi mūsų gimtojoje šalyje. Kaip manai, ar tavo grįžimas čia gali daryti kažkiek įtakos? Lietuvoje yra tikrai nemažai blogybių – nenusistovėjusi visuomenės sistema, blogybės, kurios bado akis kiekvieną dieną ir t. t.

O kur jų nėra? Visas pasaulis pilnas šlamšto. Žinoma, pasikeitimas bus, tai natūralu, žmogus keičiasi pagal aplinką. Vis dėlto, mano manymu, svarbiausia, kad išliktų pamatai. Yra idėja, o kaip menininkas ją išvysto ir kaip aplinka, vieta veikia jį, tame ir yra meno malonumas, nes jei visi visąlaik sėdėtume vienoje vietoje ir kurtume tą patį, būtų kaip kompiuteryje – 0 ir 1.

Žinoma, grįžus į Lietuvą pasikeitė aplinka, bet aš negyvenau kažkur kosmose. Žinojau, kas Lietuvoje vyksta, ir būdamas Italijoje, nebuvau atsiribojęs.

Pakreipiam pokalbį kita linkme: esi labai darbingas žmogus – turi LUCTUS ir FUCK OFF AND DIE, kurie yra geriausiai žinomi iš visų tavo projektų, bet štai neseniai įvykusiame festivalyje „Ont Grind‘ų“ vėlgi dalyvavai kažkokiame projekte. Kiek pats priskaičiuoji projektų iš viso?

Sunku pasakyti – realūs projektai turbūt dabar yra trys ar keturi. Turėjau daug projektų, skirtingų žanrų grupėms kūriau muziką – tai pastovus savęs ieškojimas skirtingomis kryptimis, bet ant tų pačių pamatų. Festivalyje „Ont Grind‘ų“ grojome su seniai sukurtu, bet neseniai Lietuvoje užgimusiu projektu – atsivėrė visiškai nauji horizontai ir, manau, kad grosime su juo ir toliau.

Ar neatsiranda paties galvoje sumaišties, kai tiek daug projektų rašai muziką, galvoji apie konceptą, kuriam ką galima pritaikyti? Ar tai išeina natūraliai?

Manau, kad blogiausias dalykas yra, kai tu atsisėdi kaip koks architektas, kuris turi pastatyti namą, ir pradedi daryti apskaičiavimus: ten statysiu tą koloną, ten padengsiu tokiomis čerpėmis, ten įdėsiu tokius langus… Tiesiog reikia statyti ir viskas. Manau, kad geriausia kūryba yra ta, kuri nebuvo niekieno paveikta. Neturi būti jokios strategijos. Menas gimsta iš to, kad kažkuo susižavi ir bandai tai pakartot – tai yra pagrindinis kūrėjo variklis, nes iš niekur niekas negimsta. Gauni kažkokius įspūdžius ir bandai juos „išmesti“ atgal. Man yra taip, taigi man būtų keista, jei žmogus būtų nusistatęs daryti dalykus vien tik taip ir niekaip kitaip. Manau, jis pats save apgaudinėtų tokiu atveju.

Dėl sumaišties – manau, kad yra atvirkščiai. Jei turėtum sudėti viską į vieną, tada tikrai laukia kilpa arba pistoletas į smilkinį, nes kai vienu metu įjungti 600 kanalų ir turi juos rodyti per vieną ekraną, tada imi ir paskirstai tuos dalykus. Bet esmė yra ta pati – pats procesas, darai tai, kas tau patinka.

Gal tada atskleisk planus apie artimiausius darbus, kuriuos esi numatęs būtent dviem tavo garsiausiems projektams, LUCTUS ir FUCK OFF AND DIE. Gal turi sukūręs kažką naujo?

Su LUCTUS mes dabar repetuojame, šią vasarą LUCTUS koncertų turbūt buvo daugiau negu per visą pastarąjį laikotarpį. Kuriu naujus gabalus, kartu repetuojame, aranžuojame ir viską lipdome. Naujo albumo dar turbūt reikės ilgai laukti, nes jis turi pribręsti. Mes kol kas susitelkę į gyvą procesą. Kalbant apie FUCK OFF AND DIE, naujas albumas turėtų jau greitai pasirodyti, nes aš kaip tik šių metų pavasarį Italijoje baigiau naujo albumo įrašus ir dabar jau reikia teirautis Skabardo, kada jis bus išleistas.

Koks FUCK OFF AND DIE naujo albumo konceptas?

Nėra jokio koncepto. Visko sunaikinimas.

Pereinam dar prie vieno dalyko, kuris yra labai įdomus ir turbūt mažai kas apie tai žino – tu esi ne tik muzikantas, bet ir filmų kūrėjas. Štai liepos pabaigoje pristatyti tavo du filmai: trumpametražis „5:32“ ir pilnametražis „Nesamos dievybės ilgesys“. Papasakok apie tai trumpai – iš kur gavai įgūdžių kurti filmus ir ką nori tais filmais pasakyti ir parodyti žiūrovams?

Pasakyti visiškai nieko nenoriu – ieškau savęs. Jeigu ir kiti tame kažką mato ir matydami bando ieškoti savęs, man tai malonu. Italijoje studijavau kinematografiją ir tai yra mano kitas hobis, aistra. Negalėčiau pasakyti, ką labiau myliu – muziką ar kiną. Jau seniai kažką dariau, bandžiau filmuoti, lipdžiau tuos projektus ir galiausiai jie pribrendo. Šie du filmai yra vaisius, ką aš sukūriau per paskutinius buvimo Italijoje metus. Lietuvoje vėlgi atsiveria nauji horizontai – čia tikrai yra daug ką filmuoti, tik aš esu vienas, mano galimybės ribotos ir reiks kažkaip stengtis.

Trumpai – apie ką filmas „5:32“?

Tai filmas apie pasąmonės terorą, kaip žmogus nesugeba suprasti, kas dedasi jo galvoj ir kažkokia jėga traukia į tą pusę, kur jis nenori, o gal ir nori, bet nesupranta, ir jis tarsi tampa iš viršaus valdoma marionetė. Tai filmas pusiau apie sapnus ir pusiau apie tikrovę. Galų gale, kas yra ta pasąmonė – ar ji tikra, ar tik dalykas, kurio mes dar visiškai nesuprantame. Taigi filmas ir yra apie kažkokį ieškojimą ir bandymą suprasti.

Na, pilnametražis filmas „Nesamos dievybės ilgesys“ yra turbūt kiek žemiškesnis. Taigi trumpai – apie ką jis?

Iš vienos pusės tai filmas apie vyriškos ir moteriškos lyties santykius, iš kitos pusės – apie menininko destruktyvią energiją, kurios nesupranta jis pats, negali suvaldyti, o ir kiti jo negali suprasti ir priimti. Kitaip tariant, tai apie kiekvieno vyro ir moters, kurie bendrauja, istoriją. Apie ką Bergmanas visą gyvenimą statė filmus? Apie tą patį – tai neišsenkama tema. Vyras ir moteris yra tokie skirtingi ir keisti padarai, kad apie juos galima kurti, naikinti, vėl kurti, išardyti, suklijuoti – tai nesibaigiantis šaltinis kūrybai.

Žiūrint abu filmus, man kaip metalistui, kilo natūralus klausimas, kodėl nė viename iš filmų neskamba nei LUCTUS, nei FOAD muzika? Nors šiaip jau tavo muzika ten skamba.

Taip, mano muzika ten skamba, tik kitoj formoj – ten daugiau ambientinė elektroninė muzika. Nežinau, tai ne ta sfera, kur tinka šių grupių muzika, ten visiškai kitos platybės, aš nardau visiškai kitur. Galų gale praeitais metais mes paskelbėme video klipą, kurį aš irgi visą nufilmavau. Ten skamba mano muzika. Tiesiog tie filmai yra visiškai kita žemė, kurioje kapstausi, ir nenoriu jos maišyti. Kada nors – galbūt.

Ar gali kiekvienas norintis pamatyti tuos tavo filmus?

Manau, kad aš vėliau juos paskelbsiu internete ir visi, kam įdomu, galės juos pamatyti. Aš tokios nuomonės, kad kuo daugiau žmonių pamatys, tuo bus geriau. Kuo daugiau jie susinervins, susižavės ar pasipiktins, tuo geriau, nes meno paskirtis yra sužadinti jausmus. Plyta filmą pažiūri ir lieka plyta, o žmogus pažiūri filmą ir pradeda galvoti.

Ką gi, priėjom pokalbio pabaigą. Ačiū už interviu ir darkart sveikinu su dešimtmečiu. Dešimt metų sunkiosios muzikos scenoje iš tiesų yra didelės kantrybės rezultatas. „Audronašos“ kolektyvo vardu linkiu tau didžiausios sėkmės ir tikiuosi, kad žmonės, kurie tau padeda realizuoti tavo idėjas koncertuose, išliks su tavimi ilgam. Tavo paskutiniai žodžiai „Audronašos“ klausytojams ir bet kuriam Lietuvos metalistui, kuris klausosi, mėgsta LUCTUS ir tikisi naujų įrašų ateityje?

Tikiuosi nenuvilti pirmiausiai savęs, o paskui ir tų, kurie klauso.