Pokalbis su ESOTERIC lyderiu Gregu Chandleriu

Artėjant „Night Of The Living Doom III“, jungtinės „Nekrokatarsis“, Mykk Noise ir LMDB pajėgos pakalbino pagrindinių koncerto svečių ESOTERIC lyderį Gregą Chandlerį.

Doom metalo pasaulyje esate senbuviai – šiai scenai atstovaujate daugiau nei 20 metų. Ar pastebėjote, kaip kito šis metalo stilius, kaip augo ar smuko jo populiarumas? Galbūt galėtume sakyti, kad doom metalas pasiekė savo populiarumo aukštumas, juk tokie doom metalo festivaliai kaip „Roadburn“ ar „Heavy Days in Doomtown“ bilietus išparduoda per kelias dienas ar net valandas.

Per pastaruosius 20 metų atsirado nemažai grupių, grojančių ekstremalųjį doom/death metalą. Tuo metu, kai pradėjome kurti muziką su ESOTERIC, ekstremalaus doom metalo pakraščiais einančiųjų buvo nedaug, o ką nors apie jas sužinoti buvo įmanoma tik iš fanzinų ar draugų. Doom populiarumas augo lėtai, nors šiuo metu matome nemažai jam skirto dėmesio, tačiau, manau, jis išlieka labiausiai nesuprastu ir galbūt nepopuliariausiu metalo stiliumi.

Sunku pasakyti, ar doom metalas pasiekė savo populiarumo aukštumas, visgi galima pastebėti, kad festivaliai iš tiesų kviečia doom metalo grupes, o ir į šį stilių orientuotų renginių yra daugiau, nei prieš 10 metų.

Jūsų muzika drastiškai nepakito per pastaruosius 20 metų. Kas iš muzikos labiausiai jus įkvėpė tuomet ir kas įkvepia dabar? Kas dar be muzikos įkvepia jus kurti? Gamta, filmai, knygos?

Kai pradėjome groti, norėjome kurti kažką, kas būtų labai asmeniška, taigi grodami semiamės įkvėpimo, kuris ateina iš mūsų emocijų, ir stengiamės atsiriboti nuo to, ką kiekvienas iš mūsų klauso. Be abejo, visiškai atsiriboti neįmanoma, tačiau mūsų tikslas buvo ne kopijuoti, o sukurti kažką unikalaus. Grupės narių muzikiniai skoniai gana skirtingi, bendrai klausoma muzika yra gana plataus spektro: kone visi metalo stiliai, progresyvus rokas, dark ambient, elektronika, klasika ir t. t.

Taip pat negalėčiau pasakyti, kad mūsų kūryba yra tiesiogiai įkvėpta gamtos, knygų, filmų.

Nesutinku, kad mes smarkiai nepasikeitėme per 20 metų laikotarpį. Žinoma, išlaikome savo skambesį, tačiau tuo pačiu bandome augti ir kiekvienam albumui sukurti kažką naujo ir dar neatrasto. Perklausę paskutinį albumą po pirmojo, pajusite išties nemenką skirtumą.

Papasakokit apie savo turus. Jie pašėlę, su daug alkoholio ar ramesni? Ar naudojatės proga apžiūrėti miestus, kuriuose grojate, ar savo laiką skiriate poilsiui?

Tai priklauso nuo to, kiek laipsnių turi vietiniai gėrimai ir kokia vyrauja vakaro nuotaika. Paprastai turo metu nelieka laiko apžiūrinėti miestus. Jeigu tarp pasirodymų pasitaiko laisvų dienų, išeiname apsižvalgyti, tačiau tai būna gana retai.

2013-taisiais grojote grindcore Mekoje – „Obscene Extreme“. Grindcore galima būtų laikyti atvirkštiniu stilium to, ką grojate jūs. Kaip sekėsi? Kaip publika reagavo į tokį ekstremalų pokytį nuo to, ką jie yra įpratę klausyti? Kokia jūsų nuomonė apie grindą? Gal net likote festivalyje po savo pasirodymo?

„Obscene Extreme“ iš tiesų šaunus festivalis, o jo pagrindinis organizatorius Curby mums buvo labai malonus ir paslaugus.

Ilgiau ten neužsibuvome. Pirmas vakaras buvo skirtas vien doom metalui. Publika mus visus priėmė tikrai neblogai, nors iš atlikėjo perspektyvos tą gana sunku vertinti. Manau, kad tie, kam tai buvo neįdomu, tiesiog neatėjo. Dauguma metalo gerbėjų neapsiriboja vienu stiliumi, taigi tikrai visad bus tokių, kad ir nedaug, kuriems įdomus ir doom, ir grindcore. Kviesti tokio priešingo stiliaus grupes į grindcore orientuotą festivalį buvo gana rizikinga – labai sunku nuspėti publikos reakciją. Esame dėkingi Curby už tai, kad nepabijojo!

Asmeniškai aš labai mėgstu keletą grindcore grupių, o CARCASS „Symphonies of Sickness“ yra apskritai vienas mano mėgstamiausių albumų.

Jūs iki šiol neišleidote nei vieno splito, singlo ar EP, kitaip sakant – jokių trumpų įrašų. Netgi jūsų demo yra virš valandos trukmės! Ar jaučiate, kad save atskleisti galite tik per tokius monolitinius įrašus?

Ne visai. Manau, taip yra dėl to, kad mes apskritai kuriame ilgas dainas. To specialiai nesiekiame, tiesiog taip išeina. Lėtaeigėms dainoms reikia vietos įsibėgėti, išdėstyti idėjas. Pavyzdžiui, trečias ir ketvirtas mūsų albumai yra trumpesni, ir dabar jau mums patiems atrodo, kad jie baigiasi per greitai ir juose yra per mažai dainų.

Daugelis atlikėjų mėgsta paeksperimentuoti su splitais, kartais sukurdami kažką visai kito, nei būtų galima tikėtis. Jeigu jūs leistumėte splitą, ar jis skirtųsi nuo jūsų įprastų įrašų? Jeigu taip, kaip manote, kas tai galėtų būti?

Manau, kad kažkiek skirtųsi. Mūsų dainos kartais panyra į laisvai plaukiantį triukšmą ar ambientą, ir tai tikriausiai būtų kažkas, į ką mes nertumėme giliau su splitu. Tiesą sakant, apie tai per daug nesame mąstę.

Grįžkime prie jūsų įprasto skambesio ir prie jūsų blast beatų, kurie nepadarytų gėdos ir black metalo albumui. Kuo, jūsų akimis, svarbūs šie tempo pokyčiai?

Mes tiesiog nesame apsiriboję groti kokiu nors greičiu. Geriausiai mūsų muzika atsiskleidžia per plačias ambient erdves, tačiau tai nereiškia, kad muzika turi būti vieno tempo. Kai kuriose dainose tempo pokyčių yra 10 ar daugiau, jie atsiranda natūraliai, kuriant. Kartais tiesiog jaučiame, kad blastas yra išlauktas ir tinkamas, netgi, jei jis skirtas tik apversti dainą aukštyn kojom ir sukurti netikėtumo įspūdį.

Nuo “The Maniacal Vale” albumo laikų jūsų muzika tapo prieinamesnė, kažkiek melodingesnė. Ar tai buvo sąmoningas pasirinkimas? Kokia buvo fanų reakcija?

Manau, kad melodingi elementai mūsų muzikoje egzistuoja nuo pat pirmųjų darbų. Tiesa, per pastaruosius kelis metus jų tonas kiek pašviesėjo. Tai iš dalies apsprendė tiek grupės evoliucija, tiek ir narių kaita. Kartais ramesnė vieta gali paryškinti po jos einančią tamsą. Vyko natūralus progresas. Kad ir kaip bebūtų, mūsų muzikoje dominuoja tamsūs ir niūrūs tonai ir, nepaisant aiškesnių melodijų, vidutiniam klausytojui ja mėgautis yra per sunku.

Galite apibūdinti gyvuose pasirodymuose naudojamas priemones? Kaip manote, kokią įtaką jos daro žiūrovams?

Jeigu tik yra galimybė, koncertuose naudojame specialiai tam paruoštas psichodelines projekcijas, tuo pačiu šešiese įsiliejame tarp vaizdų ir stengiamės tiksliai atkartoti albumuose įrašytas dainas, pridėdami energiją, kuri paprastai vyrauja gyvuose pasirodymuose. Mes atsakingai žiūrime į tai, ką darome ir tikimės, kad tai atsispindi scenoje.

Manau, kad klausytojų reakcija priklauso nuo jų muzikinio skonio. Tie, kuriems patinka ambientinė, sunki ir niūri, viso dėmesio reikalaujanti muzika, paprastai joje paskęsta. Trokštantys standartinių posmų / priedainių, tiesiog atšoka, pasibaisėja ir išeina :). Modernių technologijų laikais lengva greitai peržiūrėti, ką gi groja kiekvienas kolektyvas, ir nuspręsti, ar verta klausyti koncerte. Platus grupių pasirinkimas riboja laiką, skiriamą susipažinimui su kūryba, todėl grupės, naudojančios aiškias ir įsimintinas dainų struktūras, iš to gauna daugiau naudos, nei tos, kurių įvertinimui reikia daugiau laiko ir pakartotinų perklausų. Man grupė palieka kur kas gilesnį įspūdį, jei jos muziką priimti užtrunku ilgesnį laiko tarpą, bet manau, jog tokių, kaip aš, mažuma.

Ką slepia ESOTERIC ateitis? Ar galvojate apie būsimą albumą?

Šiuo metu repetuojame ir ruošiame medžiagą 7-ajam ESOTERIC albumui. Tikimės metų gale pradėti įrašus.

Tikimės išvysti neeilinį ESOTERIC pasirodymą čia, Lietuvoje! Jūsų paskutinis žodis.

Dėkoju už interviu, jūsų palaikymą vertiname :). Nekantriai laukiame pirmojo savo pasirodymo Lietuvoje ir tikimės, kad koncerte apsilankę mūsų fanai padės sukurti ypatingą atmosferą!