Pirmoji OBTEST turo po Europą „Winter Generation 2006“ dalis

Foto: Crazyte. Daugiau foto čia>>

Pradžia

Atslinkus į Lietuvą neįtikėtiniems šalčiams, grupė OBTEST nutarė leistis ieškoti nuotykių. Taigi sausio 19-os dienos popietę, supakavę daiktus ir surinkę vykstančius į baltą mikroautobusiuką, visi leidosi į neartimą kelionę, tikėdamiesi, jog ten, kur vykstama, bus kiek šilčiau. Jei pradžioje kažkas pasigedo užuolaidėlių ant langų, tai greitai ši problemėlė išnyko savaime – šaltukas atliko savo juodą (tiksliau – baltą) darbą ir langai pasipuošė gražiomis (ir šaltomis) užuolaidomis. Taigi nestebimi pašalinių akių, norintieji galėjo atsipalaiduoti ir aktyviai pradėti kelionę – kas ir buvo padaryta :). Taip aktyviai, kad dar prieš sieną teko stoti ir pildyti ne tik mikrobuso kuro atsargas… Reikėjo gi kaip nors sušilti, nes temperatūra viduje nebuvo ypatingai aukšta (ypač gale), ką bylojo nemenkas ledo sluoksnis ant langų ir pastoviai šąlantys kojų pirštai. Važiuojančiųjų skaičius ir lytys norom nenorom iššaukė mintį „7 nykštukai ir snieguolė“ (kaip pasirodė vėliau, tokia asociacija iškilo ne vienam – ir ne tik važiavusiems)…

Artėjant prie sienos, prasideda pirmieji nuotykiai (o kaipgi be jų!). Vienas iš keleivių niekaip neranda ID, o tuo pačiu ir banko kortelės. Laimei, jis turi pasą, taigi grįžti viso kelio atgal nereikės, bet vis tiek sąmyšis kyla – ypač dėl banko kortelės (kaip truputį vėliau išaiškėjo, visi “pamesti” daiktai ramiai laukė šeimininko namie, ant šaldytuvo). Siena įveikiama nesunkiai, nors muitininkai ilgai ir įdėmiai studijuoja kai kuriuos veidus, dėl ko autobusiukas atšąla (nes tenka laikyti atvertas durys). Tuo pat metu tarp autobusiuko durų ir muitininkų trinasi kažkokie neaiškūs vietiniai tipai, apie kurių funkcijas ir paskirtį po to ilgai buvo spėliojama. Prasideda Lenkijos keliai, bet šiuo metu jie kelia nerimą tik vairuojantiems, nes kiti vis tiek nieko nemato (ir jau nebesijaudina dėl menkniekių). Naktis praeina tyliai ramiai, bandant rasti kuo patogesnę pozą ir nors šiek tiek pamiegoti.

Ankstų sausio 20 dienos rytą tapo aišku, kad mintis išvažiuoti buvo gera ir žengtas žingsnis teisingas. Netoli Lenkijos – Vokietijos sienos šalčio suformuotos užuolaidėlės visiškai nutirpsta (ir kam jos reikalingos?!), o sustojus jau nebesigirdi darnių riksmų “Duris!!!” (čia variantas praleidus likusius 90% nespausdinamo teksto). Siena įveikiama beveik nepastebimai, o Vokietijos keliai malonūs važiuoti – žodžiu, gyvenimas pradeda šypsotis, o vaizdai – džiuginti akis.

Pakeliui užsukame į miestelį, kuriame yra nemaža muzikos prekių parduotuvė. Čia pirmą kartą šiek tiek paklaidžiojame jos beieškodami. Reikiamas objektas galiausiai aptinkamas, krypties paklausus autobuso vairuotojo… Ten rimtai užstringama, tiek renkantis perkamus daiktus, tiek varvinant seilę ties kol kas neįperkamais…

Hmm, būtų man kas pasakęs kiek tai truks, būčiau ką nors naudingo nuveikti pasiėmus (pavyzdžiui, kokią knygą perskaičius, ar megztinį nusimezgus :). Dabar gi teko vaikščioti nuo vieno būrelio iki kito ir tikėtis, kad galiausiai jiems atsibos (optimistė! jei galėtų, jie ten apsigyventų). O dar ir fotoaparatas buvo paliktas mašinoje. Žodžiu, vieni nuostoliai…

Bet galiausiai prisimenama, kad laikas nelaukia, ir dar reikia nuvažiuoti iki Annabergo. Taigi vėl į autobusiuką ir į kelią…

Annabergas – Bucholzas

Miestas šiuo dvigubu pavadinimu pasiekiamas gan greitai. Kadangi yra jau buvusių čia, netenka klaidžioti ieškant “Asgard” klubo (ar pub’o?). Nors kaip bepavadinsi – taip nepagadinsi. Labai mielas klubas (pasak savininko, jame telpa apie 200 žmonių – bet IMO tik gerai susispaudus :), sudarytas iš dviejų erdvių – baro su salyte pasisėdėjimams bei sale, kur vyko pats koncertas. Tik įėjus į pastarąją, iškart atkreipiamas dėmesys į vieną gresiantį nemalonumą – scenos vieta nuo žiūrovų atskirta gan žema arka, taigi vaikinams reikės būti labai atsargiems purtant gaurus, nes labai nesunku įsijautus taip trinktelėti galva, kad mažai nepasirodys (beje, koncerto metu su baime stebėjau tuos staigius galvos atmetimus, stovint po arka, ypač, kai atmetami plaukai užkliūdavo už jos, bet laimei nieko blogo neįvyko)…

Beje, atvažiavom ne pirmieji – vengrų grupės jau čia… O, vengrai! Ko gero, be jų visa kelionė prarastų dalį įdomumo – bet apie tai vėliau. Dabar gi tiesiog kai kas sveikinasi ir kalba su savo pažįstamais, kai kas susipažįsta su aplinka. Ir visa tai – pamažu gurkšnojant skanų (ir lengvą!) vokišką alutį…

Iki koncerto dar yra laiko, taigi dalis važiavusių nusprendžia nueiti į miestelį “pasižmonėti” (tiesą pasakius, tai vienintelis kartas, kai buvo laisvo laiko išeiti į miestą). Klubas visai netoli abiejų miestų “sienos”, tai šiek tiek užtrunka balsavimas, į kurią gi pusę eiti: Annabergą kairėje ar Bucholzą dešinėje. Kadangi yra buvusių šiame miestelyje, tai lemiamas žodis priklauso jiems. Traukiame į kairę… Apie valandą trukęs pasivaikščiojimas buvo tiek sportiškas – einant pirmyn kelias buvo visą laiką į kalną, tiek informatyvus, nes žinantis trumpai pristatė miesto istoriją. Kas norėjo – klausėsi, o kas ne – ėjo gale ir pastoviai zyzė, kad reikia užeiti kur nors išgerti alaus… Grįžtant atgal, kai kam akis užkliūna už pigaus ananaso, kuris ir įsigyjamas už 0,99 euro (ech, tos gundančios nuolaidos!)…

Pagaliau prasideda koncertas. Labai panašu, kad laiku. Pradžioje groja dvi vengrų grupės (rodos, AFTER TENEBRAE ir WITCHCRAFT), kurių kodinis pavadinimas gali būti “Rask skirtumą tarp sudėčių”. Tik vėliau, jau koncerto Berlyne metu visiems įsižiūrėjus draugiškai nubalsuojame, kad skiriasi vokalistas. Publika vokiškai rami – kas stovi (būtent – STOVI!) salėje ir gurkšnoja alutį, kas sėdi ar vaikšto po baro salytę ir bendrauja tarpusavy, besiklausydami iš toliau neblogai girdimos muzikos.

Vokiečių grupė ANDRAS sutraukia visus žiūrovus į salę ir prie jos prieigų (pasak savininko, parduota 170 bilietų, taigi ten ankšta). Atmosfera truputį įkaista, kaip ir oras. Keli vokiečiai priekyje netgi purto savo gaurus. Po vokiečių pasirodymo, salėje atidaromos lauko durys ir įleidžiama gryno oro, kurio trūkumas buvo bepradedąs jaustis.

Štai ir OBTEST eilė. Pirmoji (gal ir antroji) daina sugrojama, o tada įvyksta tai, kas įvyks kiekviename koncerte. Pirmąja auka tapo Trolis – pačioje pradžioje (per antrą ar trečią dainą) trūko gitaros styga. Todėl tolesniuose koncertuose jam uždraudžiama groti ta gitara ir grasinama atidaryti duris ir išmesti tą “malką” iš bevažiuojančio mikroautobuso… Po truputį viskas susitvarko ir vaikinai įsivažiuoja. Kaip ir ta publikos dalis, kuri stovi salėje. Iš pradžių skamba dainos iš naujojo albumo, po to kompozicijos iš albumų „Auka seniems dievams“, „Dvylika Juodvarnių“, „Tūkstantmetis“ bei pirmųjų demo įrašų. Publika, išgirdusi senuosius gabalus, sukrunta (jei taip galima pasakyti) ir, grupei baigus pasirodymą, lengvai jų nepaleidžia nuo scenos. Vokalistui tenka tris kartus grįžinėti atgal, paskutinį kartą – net be marškinių (vau! galima taip ir dažniau!). Ką gi, pusantros valandos trukęs pasirodymas baigiasi – galima pakuotis.

Dabar tai, apie ką Lietuvoje visada kalbu – šviesos (garsas buvo normalus). Viena iš priežasčių, dėl kurių norėjau važiuoti – tai pažiūrėti, kaip užsienyje visa tai yra. Gal veltui čia rėkauju ir skundžiuosi, gal visa tai, kas yra pas mus – norma? Vienok ne. Truputį užbėgsiu įvykiams už akių ir pasakysiu, kad šiame klube apšvietimas buvo prasčiausias. Bet jis buvo! Ir kabėjo net ne vienas prožektorius. Ilgai masčiau, su kuo galima palyginti šią vietą ir nusprendžiau, kad ji artimiausia „BIX“ (arba gal „INTRO“) variantui. Taigi užsienyje apšvietimas šiek tiek gerėlesnis…

Po koncerto važiuojama į apartamentus, kuriais draugiškai (turėtų būti!) dalijamasi su vengrų grupėmis. O, išlindo žodis “vengrai” (naujas keiksmažodis ir tema pokalbiams kelionėje)! Taigi atvažiavus pamatome, kad nedraugiška nacija okupavo abu apartamento kambarius. Po trumpo pasitarimo įsibrovėliai žodžiu informuojami apie savo teises išnykti (angliškai) ir galimas pasekmes to nepadarius (lietuviškai). Didžioji dauguma paklauso dar likusio sveiko proto ir dingsta už kito kambario durų, bet lieka viena problema “trūkusio” vengro pavidalu. Po dar vieno pasitarimo, Tado fotoaparatas įamžina veiksmą, pavadintą “kūno išmetimas į priešininko teritoriją” (aišku, buvo ir griežtesnių pasiūlymų, bet nuo kardinalių priemonių susilaikyta). Susigrąžinus priklausančias teritorijas, “prichvatizuojamas” visas rastas alus ir virtuvėje pradeda virti pokalbiai su dainomis tarp likusių „gyvų“… Pasibaigus alui nusprendžiama nors kelias valandas numigti…

Berlynas

Pirmieji nesusipratimai prasideda jau ankstų rytą. Dalis prisimena, kad pusryčiai 10 valandą, kita dalis (t.y., tie, kurie važiavo žiūrėti, kur yra apartamentai ir dėl visko tarėsi) dievagojasi, kad vakar nusakė teisingą laiką. žodžiu, visi prisimena tai, ką nori. Bet po truputį išsijudina… Toliau plėtojama vengrų tema ir prisimenama Transilvanija. Pusryčiai (pasirodę labai skaniais) to paties pastato pirmame aukšte ir pirmyn į Berlyną. Išvažiuodami iš Annabergo kalnų keliukais, vengrams (kurie turėjo groti abiejuose Vokietijos miestuose) linkime su jų plikomis padangomis neprivažiuoti iki Berlyno (deja, deja…). Kelionė praeina ramiai, be ypatingų nuotykių, kol įvažiuojame į Berlyną… Klubo „Knaack“, kuriame vyks koncertas, ieškome pagal planą ir kažkada jame buvusių prisiminimus. Ir viena, ir kita šlubuoja – taigi sąžiningai sukami ratai maždaug tame rajone, kol galų gale pasigaunami vietiniai aborigenai ir išsiaiškinama, kur gi tas nelemtas klubas (pasirodo, kitoje gatvės pusėje nei yra ieškomas). Kadangi atvykta truputį per anksti ir klubas atsidarys tik po gero pusvalandžio, nueiname į kebabinę (kai kam tai pasirodo didžiausia klaida, kitiems – labai geras skrandžio užkimšimas).

Klubas jau atidarytas ir galima pabendrauti su atsakingais asmenimis (juolab, kad grupė pageidauja groti ne paskutiniai – tarkim, kad toks yra „gviazdų“ įnoris). Žodžiu, vieni iš vengrų „permetami“ į pabaigą. Beje, iš anksto informuojama, kad laikas griežtai reglamentuotas ir jokiu būdu niekas negali užtęsti pasirodymų, nes lygiai 00:30 bus išjungta elektra (labai išraiškingas gestas ranka). Taigi pasirodymas bus tik valandos trukmės. Dėl to grupė svarsto, kurie kūriniai turi būti atlikti ir kuria tvarka. Ir čia neapsieinama be mažo sąmokslo… prieš vokalistą. Jam nežinant truputį pakeičiamas dainų eiliškumas – „just for fun“ ir todėl, kad iš vieno kūrinio galima nepastebimai ir gražiai pereiti į kitą.

Koncertas prasideda netgi 15 minučių anksčiau. Jį pradeda viena iš minėtųjų vengrų grupių (tarp kitko grojanti šiek tiek įdomesnę muziką). Pragroję apie 35 minutes, jie „susivynioja“… valio!!! Toliau vokiečiai – AMOK VEDAR. Kodinis pavadinimas „Bosistė!“ Pagal atsiliepimus „groja labai jau šiaip sau, bet užtat kokia!“ :) Įspūdingas šios grupės būgnininkas – nerealiai didelis ir iš išvaizdos piktas žmogus, neįtikėtinai daužęs būgnus.

Po vokiečių ant scenos – OBTEST. Siurprizas vokalistui praėjo gerai, tiesa, po to buvo sugalvota, kad visai neblogai būtų tarp dviejų kūrinių padaryti nors trumpą pauzelę, kad jie atsiskirtų tiems, kurie ne taip gerai susipažinę su grupės kūryba. Ir viskas ėjosi visai neblogai, kol… Šįkart “pasisekė” Enrikui – artėjant koncerto pabaigai neatlaikė jo gitaros styga. Savotiškai skambėjo viena gitara vietoj dviejų, aišku, tik kelias akimirkas, kol buvo pagriebta „atsarginė“. Valandą trukęs pasirodymas baigiasi, o kadangi laikas ribotas – taigi nuo scenos ir ilsėtis.

Būtent šiame klube apšvietimas geriausias. Na, o žmonių čia buvo tikrai nedaug. Daugiausiai 20-30 (neskaičiuojant visų muzikantų ir padavėjų su barmene), bet užtai atsirado keli besipurtantys prie scenos – tai jau malonu…

Po koncerto ilgas pasisėdėjimas vyko pas vieną iš Berlyne gyvenančių lietuvių. Su ilgomis šnekomis, ananaso aukojimu ir dainomis, pritariant gitarai… kol galiausiai nusprendžiama, jog reikia ir šiek tiek numigti… dėl viso pikto…

Praha

Atėjęs rytas atnešė ir nelabai malonią naujieną. Pasivijo šaltis… Nors Lietuvoje likusiems paminėtoji temperatūra atrodys juokingai šilta (-10), bet po iki tol buvusios beveik pliusinės ji atrodė neįtikėtinai žema. Beje, išvažiuojant pakeliui matėsi nemažai vokiečių, stovinčių šalia savo automobilių su pakeltais kapotais ir paruoštais laidais.

Kelionė link Čekijos sostinės praėjo be ypatingų nutikimų, naikinant užsilikusius neužšąlančius skysčius. Pakeliui pastebima, kad dingo vienas popieriaus lapas, kuriame buvo surašyti kontaktai. Gerai, kad planai su adresu yra.

Pasiekus Prahą prasideda rajono, kuriame yra „Matrix“ klubas, paieškos. Pradžioje tiesiog važiuojama tiesiai, tikintis, kad reikiama nuoroda savo laiku atsiras, bet priartėjus prie senamiesčio, priimamas sprendimas sustoti ir paklausti kelio. Po poros tokių sustojimų autobusiukas atsiranda klubo vidiniame kiemelyje.

Klubas kol kas visiškai tuščias, tik aptarnaujantis personalas valo stalus ir plauna grindis, taip ruošdamas jį vakarui. Kol yra laiko, užimami patogūs suolai, ant kurių galima maloniai išsitiesti (ko niekaip negalima padaryti mikroautobuse).

Pradeda rinktis publika ir prie grupės prieina lietuviškai kalbantis jaunuolis. Pasirodo tai – lietuvis, šiuo metu gyvenantis Prahoje. Tikrai malonu ne tik sutikti savo tautiečius užsienyje, bet ir matyti juos koncertuose. O dar maloniau palikti jiems kontaktus ir gauti pirmuosius atsiliepimus (žr. toliau).

Taip, čia ne Vokietija su savo principingu tikslumu. Paklausus, kada viskas prasidės, gaunamas labai nekonkretus atsakymas, panašus į „na, maždaug aštuntą-devintą“. Maždaug taip ir yra…

Apšildymas – čekų grupės RETURN TO INNOCENCE, STINY PLAMENU (eiliškumas neaiškus). Publikos gal ir ne per daugiausia – apie 50-70 žmonių, bet jie daug aktyvesni už vokiečius. Po čekų laikas ant scenos lipti grupei OBTEST. Įsisiūbavusi publika pakankamai energingai kinkuoja pagal grojamą muziką. Matosi, kad tai atgaiva ir muzikantams – daug lengviau ir linksmiau groti, kai matoma klausytojų reakcija.

Ką gi – “zapadlo padkralos’ niezamietno”. Tik šįkart neatlaikė vienas iš būgnų! O jį jau ne taip paprasta pakeisti – juolab reikia dar rasti į ką… Bet išgelbėjo draugiški čekai, paskolinę savo aparatą, ir pasirodymas tęsėsi toliau (įdomu, ar nebaisu jiems buvo, kad ir šitą sulaužys? :). Bet likusi dalis praeina sėkmingai, be nuotykių. Kaip ir bisas.

Taip, tai buvo tiesiog kaip pasaka… Labai gera muzika (kas jau aišku… juk čia gi OBTEST koncertas :-) ), nereali atmosfera, nepaprastas vokalisto bendravimas su publika. OBTEST parodė tikrą savo dvasią su energingais šūksniais, šokimu ant scenos, geru humoru ir palaikymu iš Lietuvos. Buvo išties smagu. Tai buvo vakaras, kurį prisiminsiu ilgai. Ačiū Jums už viską… Julius Mite.

O po koncerto, šiek tiek atsipūtus – tiesiai į autobusiuką (kuris jau tuo metu buvo virtęs neblogu šaldikliu, nes šaltis jau galutinai prisivijo – ir lauke tikrai netoli -20, o gal ir virš) ir namo!

Įvažiavę į Lenkiją sustojame ir organizuojame kartoną (naikindami dėžes su marškinėliais) ventiliatoriui uždengti, nes viduje šalta kaip šiaurės ašigalyje (temperatūra ypač nukrenta važiuojant per miestelius)… Be to, prasideda garsūs vairuojančiojo komentarai apie lenkų vairuotojus. Galiausiai nusprendžiama, kad taip yra dėl nuovargio – ir vairuotojas pakeičiamas. Keiksmai tuojau pat atsinaujina – šįkart iš kitų lūpų… Išvada: lenkai tikrai nemoka vairuoti :).

Artėjant prie jų sostinės, beveik savaime suprantama, kad pražiopsomas aplinkkelis, „įsiraunama“ į Varšuvą ir išvažiavimui iš ten prireikia daugiau nei valandos. Gerokai daugiau. Bet paskutinė kliūtis įveikta ir lieka tik kelias iki sienos, o po jos tik 180 km iki namų…

Pagaliau Lietuva – ant sienos niekas durų neatidarinėja, tik labai mielai iškišinėja savo veidus apžiūrai per vairuotojo pusės stiklą. Iš vidaus tai atrodo gana komiškai, bet už tai išlaikoma beveik nepakitusi temperatūra. Beje, dar riedant Lietuvos keliu aplenkiamas kažkaip ypatingai įtartinai važiuojantis automobilis, o desertui vargšą mikroautobusiuką, jau įveikusį be jokių problemų apie 3000 kilometrų, sustabdo dryžuotų lazdelių pardavėjai ir įbruka savo prekę… su nuolaida… be „PVM“… (na, greitis tikrai buvo viršytas…). Tai buvo paskutinis įvykis šioje kelionėje.

INFO. Būtent tokia buvo OBTEST turo po Europą „Winter Generation 2006“ pirmoji pusė. Tai pirmasis turų ciklo, skirto albumui „Iš kartos į kartą“ pristatyti, etapas, vykstantis Vokietijoje, Čekijoje ir Airijoje. Kita šio etapo pusė bus pratęsta artimiausią savaitgalį trijuose didžiausiuose Airijos miestuose – Corke, Dubline (kartu su GEASA ir A DISTANT SUN) ir Belfaste. Tikėkimės, kas nors ir ją aprašys…