“Persmeigti nazariečiai” atlaikė visą alkoholio dozę ir neužduso dūmų užsklandoje

Šį rudenį mūsuose užderėjo sunkiosios muzikos koncertų: praūžė BEHEMOTH įsiveržimas, lyg ir paskutinį kartą pasigirdo Baltijos griaustinis, kartu su ekstremalaus black metalo kalviais galėjome “patampyti” ožių žarnokus ar pašėlti su dvasiomis po giljotinos peiliu. Pasirodo, tuo viskas nesibaigė. Paskutinį rudens mėnesį Lietuvos padangę sujaukė dar vienas įvykis – šįkart skandalingųjų suomių IMPALED NAZARENE (IN) vizitas. Bet apie viską iš eilės.

Žurnale “Dark City” teko skaityti, kad Rusijos žemę labai pamėgo atšiauriosios tūkstančio ežerų šalies grupės – čia jau pabuvojo STRATOVARIUS, CHILDREN OF BODOM, AMORPHIS, NIGHTWISH, FINNTROLL ir kt. Dabar atrodo, kad suomiai (tiesa, mažesnio “kalibro”) mėgsta ir mus: INSOMNIUM, BEHEXEN, HORNA ir pagaliau IN. Šiemet jau kurį laiką girdėjosi kalbos, kad ne pro šalį būtų tapti “persmeigtų nazariečių” kvailiojimo liudininkais. Taigi lapkričio 23 d. per geležies vartus iš geležies amžiaus šie atsibastė iki Vilniaus, kur turėjo baigtis jųjų Baltijos turas. Nejuokais išgąsdinę organizatorius savo apetitu alkoholiui (3 dėžės alaus, viskis, degtinė, vynas) ir iškėlę nemažai kitų reikalavimų, IN kartu su estais MANATARK atvyko didžiuliu autobusu tiesiai iš Rygos tik tada, kada jau buvo numatyta pradėti koncertą. Ir iš karto ėmėsi doroti savo užsakymo. Taigi tegu negalvoja gerbiamoji publika, kad organizatoriai pastoviai ir piktybiškai šaldo metalines galvas, specialiai vėlindami koncertus. Ne visada pavyksta numatyti visas aplinkybes.

Pavėlavus gerą valandą (negerai, bet būta ir blogesnių atvejų), pagaliau skelbiamas “Sekmos dienos šventimo” startas. Pagarsinami renginio rėmėjai, ir scenoje jau pasirodo NAHASH. Žinia, pirmiems groti visada ne pyragai, tačiau šįkart kauniečiai savanoriškai apsikeitė su KIELWATER. Liepsnoja tradiciniai deglai, miglą virš scenos dar sutirština dūmų mašina. Bet šlubuoja įgarsinimas. Soundcheckas ką tik padarytas, bet skambesys blogas, ką gi veikia “STS” garsininkai? Neišeina laukti eksperimentų su garsu pabaigos, nes reikia bėgioti dėl organizacinių reikalų. Už sienos (prie baro) garsas kiek žmoniškesnis, bent jau nesijaučia perkrovų, salėje – beveik nesigirdi gitarų, prastai ir su vokalu. NAHASH pasirodymo pabaigoje – vis dar ta pati problema. Nežinia, kodėl skambesys taip ir nepasitaisė. Paguoda muzikantams gali būti nebent ta, kad garsininkų klaidos nereiškia grojimo kokybės nuosmukio. Savo laiku KATEDRA irgi buvo “nusodinta” prieš kareivas iš MANOWAR. Be to, NAHASH šį bei tą įnešė ir į po jų grojusių KIELWATER šou – vienas deglas liko liepsnoti kone iki pastarųjų pasirodymo vidurio.

Renginio ekstremalumą buvo ketinama “atmiešti” kitokio stiliaus dalyviais. Šis vaidmuo teko iš SPELLBOUND pelenų prisikėlusiems “sfinksams” KIELWATER. Nors ir prieš tai, (ir jau po koncerto) buvo šnekų, jog ši grupė iškrenta iš bendro konteksto, nemanau, kad tai neigiamas reiškinys. Scenos senbuviai (veidai seni, tik “rūbai” nauji) maloniai klausėsi savo gana įdomiu (thrash? heavy?) skambesiu, visa kuo parodydami, kad šiame reikale jie ne naujokai. Vėlgi neteko matyti viso pasirodymo, tačiau, atrodo, kiek pasitaisė skambesys, o KIELWATER “pasunkėjimas” irgi prie širdies. Lauksim naujų žygių (ne tik į “Roko naktis”, kaip kažkas bandė ironiškai pasiūlyti).

Lietuvaičių pasirodymus buvo ketinama “sutrikdyti” MANATARK šou, tačiau pastarieji atsigabeno kitą aparatą (sau ir “nazariečiams”), taigi šių norų įgyvendinti nepavyko. Tad scenoje – MERESSIN, jau visą amžių joje nematyti telšiškiai, sako, old school black metalo atstovai. Dar sako, kas žemaičiai labai užsispyrę – turbūt tiesa, nes ši savybė labai pravertė ne tik pasiryžimui groti po didelės pertraukos, bet ir ištikimybei senajam stiliui. Iš karto pasijautė, kad pertrauka padarė savo – kiek teko girdėti, muzikantai ne itin gerai susirepetavo, trūko susigrojimo ir harmonijos. MERESSIN grojo maždaug 20 minučių, iš ties gaila, nes kadaise tai buvo viena geriausių mūsų grupių. Padėtį pataisė pagaliau normalesnis garsas, o taip pat šiltas publikos palaikymas, kuri, atrodo, pasiilgo šios komandos ir supratingai “atleido” grojimo nesklandumus. Po to sekusi ilgesnė pertrauka (kaip minėjau, reikėjo pakeisti aparatą) leido pasiklausyti auditorijos įspūdžių ir pasižvalgyti, kokios nuotaikos už scenos. Teko išgirsti ir gerų, ir nelabai gerų kalbų garso, apšvietimo ir MERESSIN pasirodymo atžvilgiu, padėti sutramdyti vyriškas ašaras, prisidėti prie IN “sandėlio” tuštinimo, rinkti autografus ant jų diskų ir įsiamžinti su pusnuogiu Mika Luttinenu. Tuo tarpu “Vorų” apsaugai atsirado daugiau darbo, nes kai kuriuos sunkiai ant kojų besilaikančius žiūrovus jau teko lydėti į lauką. O bare ir toliau liejosi alus, nes juk reikėjo naudotis proga (žinia, metalo koncertų vietose barai pamažu tampa “prabanga”).

Per pertrauką vyko ir žadėtoji akcija – atrakcija. “Ledo takas”, kurio šefas tradiciškai čia prekiavo savo platinama produkcija, suteikė galimybę keliems žiūrovams už atsakymus į gana nesunkius klausimus laimėti IN diskus. Tiesa, atsitiko nemalonus su šia akcija susijęs įvykis – vienas veikėjas užlipo ant scenos “prisidengęs” svetima pavarde, tad vėliau atsiradusiam tikrajam laimėtojui teko dovanoti už savo pinigus pirktą dar vieną CD. Ką gi, gerbiamieji, tikriausiai kitą kartą teks ant scenos tikrinti pasus…

Pagaliau pasirodė MANATARK. Paskutinį kartą juos teko matyti “Metalikone” pavasarį, kuomet paliko puikų įspūdį. Nuslūgus rūpesčiams, dabar pavyko pamatyti didžiąją dalį estų šou. Ką gi, geras įspūdis dar labiau sustiprėjo. Galingo, techniško, dinamiško, įdomaus pagan black metalo skambesys užliejo salę ir pripildė publikos širdis. Kiek teko matyti (o paskui ir girdėti), grupė patiko daugeliui. Lai skeptikai šneka, kad jų kūryba nuobodi ir nieko naujo joje nėra. Tai, kas yra, yra iš tiesų stipru. Ir čia nuskries akmenukas į panašaus stiliaus mūsų grupių daržą – estai atrodo visa galva aukščiau. Aparato ir žmonių prie jo pasikeitimas pakeitė ir skambesį bei šviesų efektus. Garso kokybė galbūt pagerėjo, tačiau pasigirdo naujų niuansų (pvz. Akcentuojant gitarų skambėjimą, buvo prislopinti būgnai). Na, garsininkams geriau žinoti. Tik va šviesos tai kiek per daug akino, beje, per visą koncertą. Bet kokiu atveju, manau, MANATARK padarė visa, kas geriausia. Ačiū jiems už tai.

Headlainerių laukimo minutės vis labiau slėgė jau ir taip pavargusią auditoriją. Organizatoriai ir tie, kurie pasiskaitė IN pageidavimų ištrauką, laukė jų išeinant su tam tikru nerimu. Vis dėlto suvartotas alkoholio kiekis bet ką galėtų išversti iš klumpių. Bet tik ne “nazariečius”. Štai jie jau lipa ant scenos, kurioje vos matomi per dūmų užsklandą. Taip, su dūminimu irgi buvo persistengta, ypač pabaigoje.

Įdomus vaizdelis. Grupė lyg ir groja black metalą, tačiau skustagalvis vokalistas Mikka ir skiauterėtasis bosistas Mikael (dargi “įkalintas” darbui su grupės interneto svetaine) labai jau primena pankroko atstovus. Ilgaplaukiai gitaristas Jarno ir būgnininkas Reima panašiausi į suomius (blondinai), bet greičiau į Suomijoje itin populiaraus melodingojo metalo grojikus. Ir tik velniškasis gitaristas Tuomio primena bliakerį, bet ne suomį (labai jau juoda jojo “šukuosena”). Muzika iš tiesų nėra “true” blackas, ten primaišyta ir punk, ir heavy, ir dar kitokių motyvų. IN muzikantai laikosi stipriai, tarsi prieš tai visai nebūtų gėrę. Nejučia prisimenu HORNA (spalio 10 d. koncerte), kurie vos nenusivertė nuo scenos (ko gero, po mažesnės alkoholio dozės), ir nuostaba dėl “nazariečių” atsparumo ir ištvermės dar padidėja. Tik va per beveik neišsisklaidančią miglą ir tankiai blykčiojančius prožektorius sunkiai sekasi įžiūrėti veiksmą scenoje. Per daugiau nei valandos trukmės šou IN neparodo jokių provokacijų, kuriomis garsėja, bet sugroja virš 20 gabalų, tuo patenkindami publikos smalsumą. Vėliau pasigirsta šnekų, kad nieko ypatingo nebuvo, kad MANATARK geriau, kad IN mitas perdėtas ir pan. Reikia gerbti svetimas nuomones. O manoji byloja, kad “nazariečiai” pasirodė visai šauniai, nors tai ne mano mėgstamiausia muzika. Netipiškas įvaizdis? Bet tai dar labiau intriguoja.

Kaip visada, publika po šou išsiskirsto (kas pėsčias, kas važiuotas, vienas patenkintas, kitas nusivylęs), bet koncerto vietoje ramybės dar nėra. Šį kartą vėlgi tenka “užimti” svečius net iki 3 val., kadangi iki to laiko autobuso vairuotojui prieš kelionę privalu ilsėtis. Nors nuovargis didelis, laikas neprailgsta. Baigiama nurinkti ir aparatūra, o muzikantų autobusui išnykus už rūmų, spektaklis galutinai pasibaigia. Taigi, pašėlę suomiai nieko nepapjovė, nieko nesudegino ir netgi nesudaužė. Matyt, vis dėlto pavargo po trijų dienų koncertų ir linksmybių maratono. Ką gi, dabar visuotinis poilsis. Tačiau maištingos sielos nerimsta. Iki sekančio…