Paul Gilbert pasirodymas Vilniuje – paplokime gitaros maestro

Galbūt ausys savotiškai „pavargo“ nuo aštraus metalo skambesio, o gal tiesiog pasiilgau kitokių renginių. Tebūnie jie irgi muzikiniai. Kaip ten bebūtų, pirmadienį, sunkią spalio šeštąją, nusprendžiau prisijungti prie gerokos minios (eidama į „Galaxy“ to net neįtariau) ir pasiklausyti nemažai reklamuoto ir išgirto gitaristo Paulo Gilberto. Stipriai gitarinės muzikos vingrybėmis niekada nesidomėjau, bet tai iš dalies tik dar labiau paskatino „gyvai“ pasidomėti, ką sugeba tasai ex-MR. BIG, kaip sakoma, virtuozas…

Taigi 19 val. netikėtai susiduriu su gausia žmonių eile, stoviniuojančia tiek prie kasos, tiek prie salės durų. Matosi čia ir kelios dešimtys pažįstamų veidų, bet jie ne ką tereiškia tarpe kokio tūkstančio ar gal dar truputį daugiau galvų, kurie sudaro tą „geras koncerto bilietų pardavimas“ pagrindą. Na, dar kažkur ilgiau prastovėti po sunkios darbo dienos nesiruošiu. Taigi pirmas prasibrovimo maršrutas prie „Tiketos“ kasos pasiimti apyrankės, antras – pasinaudojimas jos suteikta „privilegija“ greitai patekti salėn, trečias – bare pasiimti dar beviltiškai nepabrangusio alaus sau ir laiku pasipainiojusiems kolegoms. O tada jau kas kur. Pati lipu laipteliais prie sėdimų vietų ir ant jų apsistoju. Matosi viskas puikiai, ir nėra reikalo panašiame renginyje tinginiauti, drybsant ant sofų ir atsainiai bandant ploti. Pradžioje tam, kad šou greičiau startuotų.

Netrukus startas išties įvyksta. Tai ponas Romas Rainys, manau, ne veltui tituluojamas vienu geriausių gitaristų Lietuvoje. Tikriausiai jam Gilbertas nemažai reiškia, jei jau sakėsi „tokio kvietimo negalėjęs nepriimti“. Pažįstamas iš kelių gerai žinomų mūsų grupių, Romukas čia pateikė savotišką staigmeną. Bent jau man, kurį laiką išleidusiai jį iš akiračio. Romantiški, dvasingi ir, be abejo, žavintys grojimo technika autoriniai kūriniai nuskambėjo labai maloniai. Na, juk daugelis tai žinote, ar ne? Visiškas atsipalaidavimas erdvėje, kurioje prieš gerus du mėnesius griaudėjo ekstremalai OBITUARY…

„Apšildytojų“ padėtis, kaip žinome, būna nelabai dėkinga grojimo laiko prasme. Romas šią misiją turėjo atlikti vos per pusvalandį, bet ir per tiek galima buvo įvertinti šio gabaus muzikanto sugebėjimus. O paskui tiek pat truko pertrauka. Matyt, maestro vardas įpareigoja…

O šis vardas turbūt yra žinomas daugeliui. Aišku, pirmiausia patiems brazdinantiems gitaras. Toliau tiems, kurie domisi roko, bliuzo ar sunkesne muzika, ypač MR. BIG gerbėjams, kurie galėjo ir tebegali prisiklausyti net 10 šios komandos albumų. Na, o solo karjera daugeliui gitaros meistrų yra savaime suprantama. Čia misterio Gilberto sąskaitoje jau 14 diskų. Prisipažinsiu, kad viso negirdėjau nė vieno. Ir man visai ne gėda. Tokia nuostata ir visai švaria nuo bet kokių stereotipų galva ir sulaukiau jo bei dar trijų pritariančių muzikantų komandos. Ir ką gi mes čia turėjome?

Ogi 1,5 valandos gana įvairios pakraipos išties virtuoziškai techniškų gitarinių rifų, viražų, pasažų… Solo ir pakaitomis ar drauge su go-go šokėjos rolei labiau pritinkančios, vienok puikiai klavišinius valdančios, azijietės variacijomis. Čia, girdi, Gilbertas, kurio įspūdingas ūgis nepamaišytų ir krepšininkui, jau „kryžiuoja“ savo vieną iš bent penkių instrumentų su bosistu, o čia labiau reiškiasi taip pat gana gero būgnininko sugebėjimai. Pastarasis vienu momentu sutrenkia tikrai neeilinį savo „artilerijos“ solo, puikumėlis! O pats maestro nuo roko ir bliuzo pasuka prie klasikinių kūrinių ir atgal. Paskui, žiūrėk, iš stygų išlieja keistenybių kupinus sąskambius, o ilgaplaukių galvų džiaugsmui užmeta ir kur kas aštresnių, dinamiškesnių rifų. Sakykime, metalinių… Po kiekvienos kompozicijos, lydimos dar ir šmaikščių replikų ar gitaristo veido mimikos, griaudėja tokios ovacijos, kad, rodos, nukels ir visą „Forum Palace“ stogą. Dabar jau žinau, ką reiškia šių metų leidinys „Silence Followed By A Deafening Roar“, nes nuskambėjo ir keletas jo melodijų. O renginys išties pateisino lūkesčius. Kaip smagu kartais atsidurti tokiame, kai pagalvoji!

Ar tikrai tai gausiausią auditoriją per iki šiol buvusius Gilberto & Co. šio turo koncertus surinkęs šou? Galbūt, nes žmonių tikrai netrūko. Kaip ir aplodismentų. Bet, bent jau mano akimis ir ausimis vertinant, komanda ir ypač jos vedlys to tikrai nusipelnė. Matyt, ne bet kam kelias į „Guitar world“ paskelbto visų laikų geriausių gitaristų 100-uko pirmąjį trečdalį. Paploti galima ir už tai…