PARADISE LOST "Symbol of Life" - jie atsinešė "Gyvenimo simbolį", nes kažkuo reikia tikėti…

Visiems gerai žinomi PARADISE LOST vaikinai, lemtingai pradėję doom metalo erą, dalį savo gyvenimo simboliškai susiejo su šiuo stiliumi. Praradę rojų, jie išaukštino gotikos didybę, o besislėpdami dieviškuose šešėliuose, nutapė nuostabią ikoną. Tada atėjo drakono laikai, kurie per vieną sekundę sudegino viską, liko tik atspindžiai. Netrukus juos užgrobė kažkoks negeras šeimininkas, nutraukęs ryšius su garbinga praeitimi. Tada jau nebeliko kuo tikėti…

Taip simboliškai pavaizduočiau PL kūrybinį kelią. Kas nelabai suprato, tegu atidžiai pažiūri į grupės diskografiją. Doom metalo pradininkai (ar vieni iš jų) paskutinius kelerius metus nuklydo nuo šio stiliaus šaknų ir ėmė eksperimentuoti su elektronika ir dar velniažin kuo. Ne itin vykusiai, ir tai dar gana švelniai pasakyta. Bet štai sulaukėme naujojo albumo “Symbol of Life”. Ko iš PL buvo galima tikėtis po “Believe in Nothing”? Sunku tiksliai pasakyti, bet tik ne to, ką išgirdau dabar. Dar nebuvau mačiusi kitų šio disko recenzijų, tačiau iš karto pasakiau: atgal į “Draconian Times” laikus. Ir tas tiesa. O dar pažiūrėkite į albumo viršelį, ten pavaizduota kažkas panašaus į susiraičiusį ugninį drakoną. Antrojo viršelio vidinėje pusėje pavaizduotas pistoletas, iš kurio galima būtų “peršauti” praeities “klaidas”. Žinoma, norėtųsi grįžimo į dar ankstesnius laikus, bet gerai nors tiek.

Taigi, PL įteikė mums “Gyvenimo simbolį”. Kiekvienas gali savaip interpretuoti tiek albumo, tiek jo gabalų pavadinimus. Beje, visa kūryba priklauso dviems žmonėms: vokalistui Nick’ui Holmes ir gitaristui Gregor’iui Mackintosh’ui. Svarbiausia vis dėlto yra muzika. Nelabai tikisi, bet beveik nebeliko elektronikos, kuri ankstesnių dviejų albumų skambesį padarė gana mechaninį, nuobodų ir “šaltą”. Tiesa, nėra ir doom’ui būdingo kompozicijų lėtumo bei sunkumo, bet, taip sakant, ledai pajudėjo. Sugrįžo “tikri” gitariniai rifai, girdimi “tikri” būgnai, Nick’o vokalas ne duslus, tačiau natūralus. Žodžiu, naujasis simbolis tarsi uždegė gyvenimo ugnį “atšalusioje” PL stovykloje.

Šiame albume neišskirčiau kurio nors kūrinio. Visi jie sudaro albumo vientisumo įspūdį. Jeigu kalbėti apie labiausiai patikusį, man toks yra titulinis gabalas. Vis dėlto “Symbol of Life” priskirčiau prie tų albumų, kurie patiks arba ne klausantis ištisai. Bet patartina to nedaryti iš karto po pirmųjų PL diskų perklausymo, nes galiu pažadėti neigiamą įspūdį iš anksto.

Jau pasirodė ir singlas “Erased”, sudarytas iš 5 gabalų. 3 iš jų matomi irpilname albume (“Erased”, “Two Worlds” bei “Self Obsessed”, tik pastarojo čia yra koncertinė versija), du į jį neįeina (“I Can Hate You” ir”Deus”). Singlo pavadinimas gali simbolizuoti netolimos praeities “ištrynimą”, su kuria siejasi nelabai malonūs ne tik mano, bet turbūt daugelio PL gerbėjų prisiminimai. Jo viršelyje irgi matome kažkokią į drakoną panašią spiralę, mistišką simbolį.

Taigi sukluskite, senieji PL gerbėjai. Paimkite į rankas “Gyvenimo simbolį”, kuris jus sugrąžins į “Prarastąjį rojų” arba bent jau nuves prie jo vartų. Skamba neįtikinamai? Bet kažkuo reikia tikėti…

“Symbol of Life”, GUN 2002

1. Isolate
2. Erased
3. Two Worlds
4. Pray Nightfall
5. Primal
6. Mystify
7. Perfect Mask
8. No Celebration
9. Self Obsessed
10. Symbol of Life
11. Channel for the Pain