PARADISE LOST Rygoje - į prarastojo rojaus vartus besibeldžiant...

Foto: Nerijus Abraitis

Tais tolimais bibliniais laikais, kuomet pirmoji žmonių pora buvo išvyta iš rojaus, atrodė, kad ši buveinė prarasta amžiams. Pasirodo, ir Biblija klysta. Gruodžio 19 d., užuot nuolankiai nukeliavus į bažnyčią, 70 Adomo ir Ievos palikuonių gauja nusprendė kas pirmą, kas antrą, o kai kas – net trečią kartą pasibelsti į „Prarastojo rojaus“ vartus. Jį šiandien įkūnija praeityje garsi doom/death, o šiandien spraudžiama į gothic ir dar kitokius rėmus grupė iš Anglijos PARADISE LOST. Kad jau lietuvaičiai nenoriai eitų į šios komandos koncertą Vilniuje už kokį 50 Lt, teko palikti organizacinius rūpesčius estams ir latviams. Į pastarųjų sostinę ir susiruošė tie 70 tautiečių, nepagailėję šiam malonumui ir visos šimtinės. Taigi…

Dviaukštis autobusas užsipildė prieš savaitę, tad gali būti, jog kai kam rojaus vartai „užsitrenkė“ niekur neišvažiavus. Tie, kas vis dėlto spėjo užsiimti vietas, gerą valandą lūkuriavo vėluojančių kolegų, kaip ne keista, niekas nedemonstravo nepasitenkinimo. Kelias iki Ukmergės, kur turėjo įsėsti dar bendrakeleivių, nuklotas Vilniuje jau beveik išnykusia sniego paklote, neprailgo, o netrukus ir Pasvalys – paskutinių kolegų paėmimo punktas. Kertame sieną ties Saločiais, kuriuos kadaise galima buvo vadinti metalistiškiausiu Lietuvos kaimu, ir mes jau brolių žemėje. Ryga taip pat nebetoli.

Be abejo, atvažiuojame vėlokai, tad apart pasistiprinimo „Rimi“, daugeliui nebelieka laiko niekur bastytis. Na, neskaitant tų, kurie iš anksto sumanė į senamiesčio skliautus iškeisti „Kipsala Hall“ salę, bent jau kol ten darbuosis „apšildymas“. Mes vis dėlto į „Sportimą“ panašaus pastato duris šturmuojame 17.30, kai ten dar nieko nevyksta. Matyt, mano didelė grandinėta rankinė atrodo beslepianti ginklų arsenalą ar keletą fotoaparatų, nes apsauga kažkodėl kruopščiai ją išnaršo ir net paklausia, ar nėra foto. „Tikrai ne“, sakau, nors vėliau paaiškėja, kad kolegos įsinešė dar ne tokios įsiamžinimo amunicijos. Didžiulė erdvė, kurioje nėra jokių sėdimų vietų, atrodo nelabai jaukiai, nes iš karto matosi akivaizdus publikos trūkumas. Kai jos ne itin pagausėja ir 18.30, nieko kito nebelieka, kaip pradėti šou. Užtat iki salės vidurio nutįsusios eilės prie alaus netrukus padaro savo: alus baigiasi sugrojus vos dvejoms komandoms. Bet čia jau vėlesni įvykiai.

Tuo tarpu scenoje pasirodo pirmieji estai. Neužfiksuoju, ar tai LOOM, ar [03], pagaliau ne taip ir svarbu. Ši nu-metalizuota grupė su hardcore prieskoniu ir baltą eilutę dėvinčiu vokalistu nepadaro didesnio įspūdžio, taigi nelabai įsidėmėtina. Po pertraukos, kurios metu jau grėsmingai nyksta alaus atsargos, pasirodo švedai WATERDOG. Toks pat „baltas“ frontmenas, kuris, sako, priklauso hard rock/grunge grupei SELFISH SCREAM, pradeda varyti būtent tokiu stiliumi, o pagal jį – ir likusi „šlapių šunų“ gauja. Šiek tiek gotikinių elementų, bet, kaip ne keista, prisiminus situaciją Lietuvoje, publikos gretose gotų beveik nesimato. Vėlgi nieko ypatingai gero, bet, atrodo, prie dabartinių PL WATERDOG muzika visai dera. Čia užsimezga pokalbis su dviem rusakalbiais Latvijos piliečiais, kurie išgirdę, kiek šiandien apšildančių grupių, stveriasi už galvos ir parūkę žolynėlių, pradeda svarstyti, kaip reikės ištverti šį kankinantį laiką iki pagrindinės „žvaigždės“.

Tuo tarpu pakylą okupuoja antrieji estai, tai [03] ar LOOM, vėl neaišku. Bet užtat šieji jau verti dėmesio. Nors vėlgi liejasi šiandien ypač populiarūs hardcore/nu-metalo ritmai, ši grupė “aršiausia“ iš visų lig šiol buvusių. Ir gana įdomi. Pasibaigus alui, tenka gudrauti ir bandyti atsinešti jo iš kitur. Ir tatai pavyksta – nei daug, nei mažai, 4 l ramiausiai palydimi apsauginių akių, taip sakant, kelionei. Paskui paaiškėja, kad suspėta laiku: po 22 val. alus ir stipresnis alkoholis nepardavinėjamas niekur. Va jums ir „sausasis“ naktinis latvių įstatymas!

Vietinė grupė, besivadinanti CROWD, patraukia dėmesį stipriu, sodriu moterišku vokalu ir visai prie jo nederančia, kapoto ritmo, blankoka muzika. Pernelyg primena FLOWING TEARS ar dar kitokias “ašaras“, kurių versmėmis pastaruoju metu žavisi daug “saldžių“ grupelių. Nieko originalaus, bet viena aišku: vokalistė jei ir atsidūrė čia tinkamu laiku, tai tikrai ne tinkamoje vietoje.

Silpno imbierinio latviško alaus dvilitris patyliukais tuštėja salės kampe, kai tuo tarpu ne tokie „nagli“ žmogėnai geria vandenį arba alkoholinius mišinius. Stiprinamasi ir „Karūna“, kurios, pasirodo, laisvai galima gauti ir Latvijoje. Reikia, nes kai kas tik ir laukia žemo starto bėgimui su kliūtimis iki scenos aptvaro, akistaton su jei ir praradusiu savo veidą, tai vis dar garbingai tebestovinčiu kolektyvu. Scena paskęsta mėlynoje šviesoje, o tai reiškia, kad laikas. Toji nenuorama neria pro tūkstantinę minią iki tojo aptvaro ir įsitvirtina, matyt, teks čia išsilaikyti daugiau nei valandą. Čia saugu, nes iš vienos pusės viską seka budrios apsauginių akys, iš kitos nuo spaudimo saugo broliškos latvių rankos. Esama čia ir estų, kurių taip pat visas autobusas atvyko į Rygą, nors išvakarėse PL grojo jų gimtinėje.

Štai ir jie, rojaus sargai. Oho, Nickas Holmes vėl plaukuotas, bosistas nepasikeitęs, o prie gerokai iškilusių būgnų sėdi naujas veidas, Jeffas Singeris. Užtat gitaristų tandemas atrodo įdomiai: vienas – ilgaplaukis brunetas, kitas – visai plika, it kiaušinis, galva. Tąją, matyt, nuolat perkaitina tegu ir negausūs, bet kaitrūs prožektoriai, nes vargšelis maždaug kas trečią kūrinį rankšluosčiu šluostosi rankas ir grifą (pamenate panašų vaizdelį per CANNIBAL CORPSE?) Juoda PL vyrukų apranga kažkuo primena LOITS uniformą, bet tuo asociacijos ir baigiasi. O kaip muzika? Turbūt nusivylė tie, kurie tikėjosi daugiau kūrinių iš „gerųjų“ PL diskų (tokie, senųjų gerbėjų manymu, yra visi iki „One Second“). Iš tų „kultinių“ teišgirdome vizitine grupės kortele pasidariusį „True Belief“ ir „As I Die“. Deja, nė vienos kompozicijos iš klasika tapusio „Gothic“, apmaudu. Užtat keletas kūrinių iš kol kas paskutinio „Symbol of Life“ albumo nuskambėjo labai gerai, ką dargi paryškino puikus ir galingas įgarsinimas. Dar nauji, negirdėti šmotai iš būsimo produkto „Paradise Lost“, kuris turėtų apvainikuoti 15 metų veiklos laikotarpį ir, pasak muzikantų, būti labai sunkus ir stiprus. O tada – poilsio akimirka. Tuo tarpu vienas visiems lietuvaičiams, bet deja ne latviams, pažįstamas slibinas apstumdomas nepatenkintųjų jojo bujojimu. Netrukus tasai, įveiktas nemažo alkoholio kiekio, įvirsta į aptvaro saugomą gardą, kur tuoj patenka apsaugos “globon“, kiek vėliau pasireiškusion gumbu ir mėlyne, gerai dar, kad tiek). O tada jau sugrįžta „paradaisai“ (na nepanašu, kad kažkuris jų priklausytų seksualinėms mažumoms, kaip kartais bandoma perfrazuoti jųjų pavadinimą). Ir pratęsia grįžimą į rojų dar gerą pusvalandį. Kaip bebūtų keista, muzikos techniškumas padeda užmiršti tai, kad pastaruoju metu PL, taip sakant, kai ką „mala“, ir verčia žavėtis jųjų pasirodymu. Šou „Metalmanijoje“ perspjaunamas kone 100 procentų, čia jis gyvas, dinamiškas, energingas. Ir sakyk dabar, žmogau, kad kokybiškam „malimui“ nereikia ypatingų sugebėjimų…

Viskas, skrieja būgnų lazdelės, penketas nusilenkimų, ir rojaus vartai vėl užsiveria. Kažkodėl nenoriai dalijami autografai, taip pat nenoriai skirstosi ir žiūrovai. Jau gimtajame autobuse spec. žvalgyba suteikia informacijos, kad abu baltiškieji PL vizitai reiškė nemenką minusą, nes Rygoje susirinko apie 1500, o Estijoje – tik 900 žmonių. Belieka pasidžiaugti savalaikiu įžvalgumu ir užsispyrimu „neįsileisti“ šio vizito į Vilnių, antraip Kalėdos, 2005-ieji ir netgi „Ferrum Frost 3“ turbūt būtų labai jau nelinksmoje atmosferoje. Kas kaltas dėl tokio „nuopuolio“? Tikriausiai mes, metalistų ir prijaučiančių padermė, patys. Nes kartais užmirštame, kad grupės statusas, o ne organizatorių kaprizai, lemia kainą. Bet ar tik joje esmė?..