Ozzy Osbourne “Down to Earth” - patirtis ir energija

Jei jau patirties šitam metalo diedukui tikrai netrūksta, tai energijos paskutiniame Ozio albume tikrai ne per daugiausia. Na ir ko norėti – amžius toks, po sceną nebepastrapaliosi, tenka saugotis kad pelenai neimtų byrėti plaukais bemojuojant.

Aš nesakau, kad šis jo darbas blogesnis už kitus, tikrai ne. Komercinis? Taip visu šimtu procentų. Lengvesnis nei ankstesni? Be abejo. Bet ar tai blogai?. Taip, senukas Ozis nusprendė prisidurti prie savo varganos pensijos ir honoraro už šou “The Osbournes” kelis papildomus dolerius, bet kaip gražiai jis tai padarė! Tiek kompozicijų, tiek prodiusavimo kokybė tiesiog nuostabi, melodijos galingos ir lengvai įsimenamos, dabar patikusį kūrinį iš šio albumo fanas be vargo gali įsivesti į savo mobilųjį telefoną.

Nežiūrint ryškaus komercinio atspalvio, visgi nemanau, kad albumas darytas nenuoširdžiai. Vokalas taip ir griebia už širdies. O kai per MTV pamačiau “The Dreamer” vaizdo klipą, tai, garbės žodis, vos neapsižliumbiau! Kiti kūriniai irgi verti dėmesio, juolab kad trečią dešimtį scenoje praleidęs atlikėjas sugeba nesikartoti ir kiekviename albume parodyti ką nors, ko dar nebuvome girdėję rodo jo talentą ir aukštą profesionalumą. Tekstai paprasti, nors ir gana filosofiški, ir kas man asmeniškai patiko, be įgrisusios satanizmo propagandos. Tiesiog dainos apie tai, ką jaučia, ką skauda, apie vienatvę, priešiškumą, norą gyventi, taip , kaip norisi, ramybės paiešką. Ne, man visai nepatinka, kai metalistai ima vaizduoti baltus ir pūkuotus – mažų mažiausiai tai juokinga. Tačiau kartais taip norisi ko nors… kitokio.

Nors paskui Ozį ir tempiasi satanisto, puspročio ir vos ne juodojo mago reputacija ( ir skirtingai nuo kokio nors, atsiprašant, Marylin Manson, Ozis sąmoningai tokios savo reputacijos nekūrė, greičiau priešingai), tai jau greičiau geltonosios spaudos nuopelnas. Dar vienas tokio albumo pliusas – kartais jo kūriniai skamba ir komercinių radijo stočių eteryje- vis nors kokia alternatyva iki gyvo kaulo įsiėdusiam Eminemui, ar Tatu (fui!).

O ir visokie black , death ir sunkesnės muzikos gerbėjai galėtų perklausyti albumą ne vien tam, kad geriau užmigtų po šešto bokalo alaus, ir ne tam, kad praplėstų savo akiratį ( apie ŠITĄ veikėją yra girdėję net tie, kas metalo neklauso), o tam, kad suprastų kas yra profesionalizmas ir kaip reikėtų kurti melodijas. Na, čia , žinoma jau tik mano asmeninė nuomonė ir galite pasakyti, esą aš neteisus. Tiesiog labai jau dažnai, ypač sunkesnėje muzikoje pasitaiko tokia “chaltūra”- grupė įsikanda kelis derinius ir tampo juos ne tik iš dainos į dainą, sukeisdami porą natų vietomis dėl padorumo, bet ir iš albumo į albumą, manydami, kad to niekas nepastebės, o jei pastebės, pamanys kad taip reikia.

Nežinau, gal ir gerai, kad kokie nors Slayer pažystami iš poros pirmųjų taktų, bet reikia, juk galų gale ir savo veidą turėti! Aš kartais su malonumu pasiklausau death metal, bet nesu toks šios muzikos žinovas ( gėda, man gėda) kitąsyk supainioju Deicide su Morbid Angel. Jokio savitumo.

Nevengia Ozis ir klavišinių, ir akustinių instrumentų, viskas gerai suderinta, nulaižyta iki blizgesio, ausis nė karto neužkliūna už kokio nors disonanso, ar užlūžusio balso- malonus, kokybiškas, gal kiek lengvokas darbas, kurį aš tikrai su malonumu klausausi.

Ozzy Osbourne “Down to Earth”
Sony Music Entertaiment, 2001

1. Gets Me Through
2. Facing Hell
3. Dreamer
4. No Easy Way Out
5. That I Never Had
6. You Know…(Part 1)
7. Junkie
8. Running Out Of Time
9. Black Illusion
10. Alive
11. Can You Hear Them?

Reitingas 4/5