OSSASTORIUM “Per Aspera…“ - 12 litų arba šeši su puse buteliai alaus

Na štai ir sulaukėm dar vieno, pastaruoju metu gana reto, lietuviško metalinio relyzo. Jaunieji kauniečiai OSSASTORIUM išleido savo pirmąjį darbą „Per Aspera“. Šia proga reiktų pasveikinti visą Giljotinos komandą ir palinkėti niekada nesustoti ir nepritrūkti minčių, idėjų, o svarbiausiai – entuziazmo. Ko gero, kaip tik entuziazmo dėka, Lietuvos metalinė scena dabar išgyvena bene geriausius savo laikus – dar šiek tiek ir mes švęsim visišką pergalę! :)

Tai gi, apie „Per Aspera“. Grupė OSSASTORIUM pastaruoju metu gan dažnai koncertuoja visoje Lietuvoje ir man, kaip matyt ir daugeliui, šią grupę ne kartą teko matyti grojant „gyvai“ įvairiuose renginiuose. Išgirdęs apie jų pasirodžiusį albumą, nepuoliau ieškoti kur jį įsigyti, vis tikėdamasis, kad kas nors iš draugų duos jį „šiaip“ paklausyti. Bet laikas bėgo, o išgirsti ir internete perskaityti atsiliepimai ir recenzijos, gan palankiai atsiliepiantys apie šį darbą, privertė nugalėti smalsumą, ir štai sumokėjus dvylika litų (kodėl ne trylika ? :)), diskas mano kišenėje. Tiesą sakant, net neketinau rašyti recenzijos, ar pulti šį darbą kritikuoti, tačiau kažkaip pasirodė, kad anksčiau internete paskelbti atsiliepimai ne visai atskleidžia esmę ir greičiau panašėja į panegirikas ar tiesiog reklaminius tekstukus, todėl nusprendžiau savo nuomonę išreikšti ir aš. Galbūt kažkam ji pasirodys gan griežta, priekabi ir smulkmeniška, tačiau aš viso labo parašiau tai, ką išgirdau ir pamačiau. Nieko daugiau. Taigi…

Nepažįstant šios grupės ir pamačius „Per Aspera …“ viršelį kur nors muzikinės parduotuvės lentynoje, pamanytum, kad čia koks nors ne tyčia lentynoje užsilikęs diskas iš šlovingųjų death metal laikų, su išlaikytomis visomis tam reikalingomis detalėmis – sunkiai įskaitomas grupės pavadinimas (jo nežinodamas, vargu ar perskaitytum tą raizgalynę – tiesą, prieš dešimt metų panašios grupės savo pavadinimo logotipe iš „T“ raidės piešdavo apverstą kryžių :)), kančia ir beviltiškumu tiesiog alsuojantis piešinys, na ir apskritai matyti, jog tradiciškai stengtasi sudaryti gan niūrių įspūdį. Aišku, ko čia ir norėti, juk tai ne koks nors vestuvinės muzikos rinkinys, tačiau
įpusėjant 21 amžiaus pirmąjį dešimtmetį, visa tai, nori nenori, sukelia nedidelę šypseną. Tarsi viskas judėtų į priekį, o „metalinės muzikos albumų viršelių mados“ (geras terminas :)) stovėtų kaip įkastos… (Na, gal ir per daug aš čia užsižaidžiau).

Taigi, atidarom dangtelį, ir …. nieko naujo – juodas diskas su logotipu ir berods Giljotinos atributika. Na, plius minus kelios pentagramos tikrai nei kažką prideda, nei labai maišo.

Diskas keliauja į grotuvą ir …. ką? Tik vos daugiau nei dvidešimt minučių? Jau pradeda kilti minčių apie tai, kiek alaus buvo galima įsigyti už dvylika litų. Na, bet nedarykim išankstinių išvadų – spaudžiu „Play“.

Pirmas gabalas – „Ad Aspera“. Ne kartą girdėtas koncerte, kur skamba visai vežančiai. Na, ir visai malonu, jį girdėti gražiai įrašytą. Viskas įrašyta išties gerai ir bendras skambesys labai neblogas – tam priekaištų vargu ar galima turėti ir čia chebrytė gali pasidėt sau didelį pliusą. Gabalas prasideda dviem melodingais pragrojimais, kuomet viena gitara brauko rifus, o kita tuo metu vynioja gražias melodijas. Iš pirmo įspūdžio – melodingas deathas, kiek primenantis senesnę MANDRAGORĄ ir galbūt netgi ankstyvuosius RUINATION. Veža. Seka tradicinis „perechodas“ ir pradeda aiškėti, kodėl ši grupė vis tik save priskiria ne melodic deathui, o tiesiog death metalui. Napalmiški rifai ir žemas kriokiantis balsas. Viskas seniai jau girdėta – čia visi dirvonai jau išarti ir komentarų ko gero nereikia. Šitas bardakas trunka beveik dvi minutes, tada vėl gražus pragrojimas ir gabalas pasibaigia. Įspūdis tarsi būtum nukeliavęs laiko mašina mažiausiai dešimt metų atgal į senus gerus „Kablio“ laikus …. ech, šitas jausmas, deja, neapleidžia klausant ir sekančių kompozicijų.

Tiesa sakant, bendrai paėmus, labiausiai „naftalinu“ dvelkia būtent vokalas – storas, žemas ir, ko gero, mažuosius klausytojus gąsdinantis kriokimas :). Bent jau man susidaro įspūdis, kad jeigu jis būtų bent kiek aukštesnis (a‘la senesnieji IN FLAMES, ar tie patys ARCH ENEMY), bendras vaizdas būtų žymiai geresnis. Na, čia, žinoma, gana subjektyvu.

Staiga prisimenu, kad dar nemačiau, kas lankstinuko viduje. Na, kas gi ypatingo ten ir galėtų būti? Padėkos, nuotraukos, tekstai. Tekstai? O Dieve! Kas gi čia per kliedesiai? Toks įspūdis tarsi juos būtų parašęs 14-15 metų vaikinukas, visai neseniai pradėjęs klausytis metalo ir dar turintis nuoširdų ir gan naivų požiūrį į visa tai (nors ir žinau, kad taip anaiptol nėra) – banalesnius tekstus turbūt sunku būtų parašyti. Viskas atrodo labai jau stereotipiška death metalui. Visi tekstai trumpi ir atrodo visiškai neišbaigti. Tarsi norima perduoti tą patį skausmą, neviltį ir kančią (velnias, sunku būti tikru deatheriu :)) , bet kažkaip viskas tiesiog padrikai išmėtyta ir ryšį tarp eilučių įžvelgti gana sunku (na, gal išskyrus „Ad Aspera“). Apskritai, susidaro įspūdis, kad tekstai turbūt parašyti tiesiog tam, kad kažką reikėjo parašyti. Na, bet vyrukams dar viskas prieš akis ir čia tikrai yra daug neartų dirvonų. Beje, linksmai atrodo angliškas tekstų vertimas, patalpintas tame pačiame lankstinuke. (Kas dar nežino – OSSASTORIUM dainuoja (tiksliau pasakius – kriokia) gimtąja kalba). Kaip jums toks šedevras: „Pūvantis kūnas gyvesnis už jus“ = “Rotting bodies – still better than you” :) Na, ir vėl nukrypau į smulkmenas.

Važiuojam toliau. Antras gabalas „Liepsnose“ ir vėl ta pati istorija – graži melodikė pradžioje, o toliau vėl šimtą kartų (ko gero tikrai daugiau) girdėta deathinė „stafkė“. O! kažkas naujo! vidury gabalo ramus pragrojimas su soliara, peraugančia į kažkur velniškai girdėtą motyvą (lyg ir kažkas iš klasikos, bet tiksliai nepamenu). Tai jau kažkas iš metalistų yra sugrojęs, bet dabar įvardinti negaliu. Dabar jūs galit pasakyti – fuck, kokie čia, po velnių, argumentai? Na, paklausytumėt patys ir suprastumėt – jausmas maždaug toks, kai ką nors išgirdus tikrai žinai, kad tai jau kažkur n kartų girdėjai, bet, nors užmušk, negali to įvardinti. Na, tiek jau to. Šiaip visai gražiai skamba, tik kažkaip per greitai, dar nespėjus kaip reikiant „užvežti“, pasibaigia. Aišku, kompozicijos vaikinams dar tikrai reikia pasimokyti, nors iš esmės gabalas neblogas.

Toliau – „Requiem“. Gražus lyrinis pragrojimas su vos besigirdinčia soliara. Vienoj vietoj girdisi lengvas „nedatempimas“ arba „pertempimas“ – tokių abejotinų vietelių, mano galva, įraše nereikėtų palikti. Aišku šitas grožis turi baigtis – juk čia death metalas! Štai, įstoja ir piktoji gitara, kuri, tiesa sakant, visai vykusiai skamba su vis dar tęsiama akustine partija. Prisijungia vokalas, tačiau įkyrėti nespėja – gražus pragrojimas, vėl truputį vokalo ir t.t. Na ir kam reikia viską gadinti – vėl tradicinis „perechodas“ ir „klišinis“ defovas varymas (ar tik nekenkia šiems vaikinams draugystė su SAPLES :)). Toliau solo … Šiaip jeigu jau yra kažkoks solo, tai gal reikėtų jį šiek tiek „iškelti“ iš bendro fono, nes čia situacija labai panaši kaip ir su gabalo pradžios lyriniu solo.
Nors apskritai, „Requiem“ tiek kompozicine, tiek ir muzikine prasme, ko gero labiausiai vykęs disko gabalas.

Sekantis gabalas „Audra“. Velnias! Ar čia mano grotuvas vėl nušoko į pirmąjį gabalą?
Lyg ir ne, rodo ketvirtą … pats perjungiu pirmą, po to vėl ketvirtą, na kažkas matyt ne taip su mano grotuvu… O! – vis tik velniškai gražios melodijos. Turiu pasakyti, kad „Audra“ mano surambėjusiai širdžiai artimiausias gabalas – labai jau primena jaunystę :) su ankstyvaisiais IN FLAMES, DARK TRANQUILITY (tegu ir su defovom stafkėm).

Penktas gabalas didesnių komentarų nereikalauja – kažkoks tai „joke track‘as“. (Nors, tiesa sakant, į tą „joke‘ą“ įsikirtau tik kokius penkis kartus perklausęs visą diską – sunku susigaudyti tame “kriukavime”.) Paskutinis gabalas – ramus nieko nesakantis ir nieko nereiškiantis akustinis pragrojimas. Na, su juo, ko gero, kaip ir su tekstais – tiesiog „kažką reikėjo įdėt“. Tai turbūt gali būti vienintelė priežastis kodėl toks gabalas (jeigu jį taip galima pavadinti) atsidūrė diske. Ir viskas. Neapleidžia įspūdis, kad kažką praklausei arba kažko trūksta – velniškai norisi „dar“.

Taigi žodis apibendrinimui. Apskritai, klausant diską dažnai apima jausmas, kad … na, „vyrai, dar truputėlį“ (kaip mėgsta sakyti „mano mėgstamiausia“ TV komentatorė G.Tulevičienė :)) ir viskas gali būti n kartų geriau, …..iau, …..iau. ….. gal vaikinams reikia priimti į grupę kokį klavišininką ar kokį biesą? Nors aišku, negalima pamiršti, kad tai tik pirmasis blynas. Tiesa sakant, bendrai paėmus, seniai bepamenu, kas čia iš lietuvaičių turėjo tokį vykusį „pirmąjį blyną“. Tai sakau visiškai nuoširdžiai – tobulėti tikrai yra daug kur ir ši mano rašliava skirta ne apipilti pamazgomis jauną kolektyvą, o padėti jiems nesustoti ir toliau tobulinti savo muziką, grojimą ir visą kitą. Juk būtų velniškai gaila, jeigu praktiškai neturint konkurencijos “naujos bangos” lietuviškoje metalo scenoje, šiems jaunikaičiams greitu laiku nereikėtų giedoti jų pačių „Requiem“. Juk mūsų scenoje panašių pavyzdžių yra – ko verti vien negyvi taip niekieno Lietuvoje ir neprilygti GHOSTORM…

…Ech, kad taip būtų įmanomas tarpinis variantas – trys alaus ir diskas …. :)