OPETH - juk Bethovenas irgi parašė tik devynias simfonijas…

Nesvarbu, kiek klausytų ar klausomų grupių turime savo bagaže, kiekvienas momentu T turim tą vieną, ypatingą atlikėją. Praeina ΔT laiko ir jį (laimei ar nelaimei) išstumia kažkas kitas. Grupė OPETH į mano olimpą staigiai ir į pačią viršūnę įsiveržė prieš beveik pusmetį, tad, kol ji vis dar ten „tupi“, pamaniau pasidalinti subjektyviais savo išgyvenimais.

Pirmiausia šiek tiek formalumo: grupė OPETH (pavadinimas kilęs nuo žodžio Opet – legendinio egiptiečių statyto prarasto miesto, aprašomo Wilbur Smith fantastiniame romane „The Sunbird“) pradėjo gyvuoti 1990 metais Stokholme. Po aktyvaus narių keitimosi periodo (nereto naujoms grupėms), susiformavo vokalisto-gitaristo Mikael Åkerfeldt, gitaristo Peter Lindgren, bosisto Johan DeFarfalla ir būgnininko Anders Nordin kolektyvas. Grupei pakako vieno demo įrašo „Apostle in Triumph“ pasirašyti sutarčiai su „Candelight Records“ ir 1994 pagaliau kibta į įrašymo darbus.

Nors kiekvienas naujas grupės albumas pasiūlydavo vis kažką naujo, jau pirmame „Orchid“ juntami bruožai, pagal kuriuos galima atpažinti grupę iki šių dienų. Visų pirma tai ilgi, vidutiniškai 10 min ilgio kūriniai. Per tiek laiko galima nuversti kalnus, tą grupė kompozicijų įvairumo prasme ir padaro – veržlus, aštrus skambesys supriešinamas su ramiais motyvais. Bet ir toje pačioje ramybėj juntama įtampa. Galų gale ilgesingą melodiją nutraukia skausmo audros (geras pavyzdys – „Under the Weaping Moon“). Apskritai, matyt, universaliausias kūrinys yra „The Twilight Is My Robe“, kuriame gitaros išreiškia tiek jausmų, kiek tik, atrodytų, joms yra duota – „sunkus“ skausmas, „ramus“ svajingumas, „veržli“ jėga.

Kitas svarbus bruožas, ne taip stipriai pasireiškęs pirmajame albume, bet ilgainiui tapęs dar vienu „lakmusu“ – kaitaliojamas growlas ir švarus dainavimas. Nors švariuosiuose intarpuose jaučiamas „brokas“, tai albumui tik prideda žavesio. Tekstų tematika išskirtinai įkvėpta šaltos Švedijos gamtos – atrodo, lyg viskas būtų pastatyta ant to paties miško ir ežero vaizdinio, pučiant geliančiam vėjui. Dar keletas vertų paminėti smulkmenų – paprastas, bet gražus, gerai į albumo atmosferą įsipaišantis interliudas „Silhouette“, „Octobers Forest“ outro būgnų maršas, „Requiem“ ir „The Apostle in Triumph“ intro – visa tai klasikinę muziką primenantys mažmožiai.

Vis dėlto tikroji simfonija ateina kartu su antruoju grupės albumu. „Morningrise“ maniera primena pirmąjį grupės darbą, tik čia palypėta laipteliu ar dviem aukščiau. Albume naudojama daugiau akustikos, dedamas dar didesnis akcentas ant melodijų ir, svarbiausia, bene iki tobulybes pakeltas išraiškingumas. Tokios kompozicijos kaip „The Night and the Silent Water“ arba „Nectar“ materializuoja gilius jausmus – muzika tartum gręžiasi į sielą.

Visi kūriniai skirtingų nuotaikų, bet įdomiausia, kad kiekvieną kartą tą patį kūrinį galima išgirsti vis kitaip ir tuo pačiu pasisemti iš jo vis kažką nauja – vieną kartą jis gniuždo, kitą skatina išlieti įniršį, dar kitą įkvepia… Dėl šių priežasčių, taip pat kaip dėl pačios albumo struktūros (5 kūriniai, visi ilgesni nei 10 min) ir dėl pačios muzikos genialumo albumas man primena iškilų klasicizmo ir romantizmo epochų muzikos darinį – simfoniją. Ir jei tapatinsime „Morningrise“ su L. van Bethoveno Devintąja simfonija, tai pastarosios „Allegro assai“ atitikmuo būtų „Black Rose Immortal“ – taip pat 20 minučių trukmės magnum opus, iš kurio nei pridėsi nei atimsi, tiesiog turi plaukti su juo…

Nors jau buvo kylanti ranka rašyti, kad šiame kūrinyje viskas atliekama idealiai, visgi mano ausiai iš konteksto šiek tiek iškrenta Anders Nordin būgnai. „Mano laimei“ su būgnininku buvo atsisveikinta po albumo pristatymo turo, tačiau už tai buvo sumokėta sava kaina – išėjo ir bosistas Johan DeFarfalla. Na, tiksliau atvirkščiai: DeFarfalla turėjo kiek kitokią muzikos viziją nei grupės lyderis Åkerfeldt (bosistas norėjo, kad bosas vaidintų svarbesnį vaidmenį grupės muzikoje – kuo man taip patinka pirmieji du grupės albumai), todėl jis buvo atleistas. Tačiau tai išgirdęs būgnininkas, kuris tuo metu atostogavo Brazilijoje, nusprendė iš ten nebegrįžti. Šitie faktai, taip pat Åkerfeldt apsprendimas keisti muzikos kryptį (kaip vėliau sakė pats muzikantas, jis buvo „pavargęs nuo harmoniškų gitarų. Maždaug nuo 1995 metų visos grupės pradėjo tai daryti”) lėmė tai, kad trečiasis albumas buvo gan kitoks.

Pradėti reikėtų nuo to, kad, nors ir neatsisakyta (o veikiau net pagausinta) akustinių gitarų, „My Arms, Your Hearse“ už savo pirmtakus yra sunkesnis. Nuo gitarų harmonijų pereita prie progresyvių rifų. Dėl chaotiško įrašymo proceso (o greičiau dėl albumo nuotaikos) galutinis albumo miksas gavosi gan „purvinas“, dėl to atskiri instrumentai ne taip išsiskiria, o suplaukia į vieną visumą (kartais, atrodytų, košę). Galiausiai susiformavo ir Mikael dainavimo maniera. Ir nors tai yra tik vieno asmens nuomonė (o ir neesu klausęs pakankamai daug doomo), čia vietomis girdėti labiausiai įniršęs growlas, kokį man tekę girdėti. Ir jis nėra „pozeriškas“, kas taip populiaru šiom dienom (kai vos ne kas antra grupė teigia, jog kitas jų albumas bus pats sunkiausias kokį kada nors jie yra parašę), o tyras, išgrynintas pykčio ir skausmo mišinys. Lyginant su ankstesniais darbais, šiame albume sutrumpėjusi kūrinių trukmė (vidutiniškai „viso labo“ 7-8 minutės), bet, skirtingai nuo pirmtakų, albumas vientisesnis. Tam, žinoma, įtakos turėjo ir tai, kad tai konceptualus, vienos idėjos vienijamas, albumas.

Dar vienas žingsnis ta pačia linkme yra kitas grupės tvarinys. Vykęs konceptualus albumas man yra aukščiausia meno apraiškos forma, ir „Still Life“ yra būtent to pavyzdys. Bendros idėjos jungiama graži istorija (kuri gerai aprašyta Vikipedijoje), ir tos pačios idėjos vedama meistriškai suakomponuota muzika – visa tai kūrinio perklausymą paverčia dramatiško, prikaustančio spektaklio peržiūra, ir kiekvieną kartą spektaklį matai tarytum pirmą kartą. Grupės pastangomis lieka žavėtis dar labiau, turint omeny, kad dėl laiko stokos albumas buvo įrašytas paskubomis (Mikael ir Peter nuo nuolatinio darbo net buvo kilusios haliucinacijos), prieš tai beveik nerepetavus. Muzikine prasme albumas ne toks sunkus kaip jo pirmtakas, girdėti kai kurie džiazo motyvai, daugiau švaraus vokalo, bet pati rifų maniera iš esmės ta pati.

Sužavėti galutinio albumo rezultato, taip pat gero priėmimo, norėdami atkartoti jo atmosferą, kitą albumą muzikantai leidosi įrašinėti taip pat beveik nerepetavę. Kaip sakė Mikael, „šįkart buvo iš tiesų sunku. Bet galutinis rezultatas viską atpirko“. Iš tiesų, nors grupę sunku įstatyti į kokius nors rėmus, jei reiktų rekomenduoti kokį nors albumą susipažinimui su grupe, tai būtų „Blackwater Park“. Įraše figūruoja bene įdomiausias rifų rinkinys, palaikantis tamsią atmosferą nuo pradžios iki galo. Taip pat dar ir dar kartą belieka pagirti Åkerfeldt be priekaištų atliekamą growlą ir švarų dainavimą. Būtent šiam albumui nebuvo lemta praslysti nepastebėtam tiek pro sunkiosios muzikos fanų, tiek pro kritikų ausis. Jis iškėlė grupę į sunkiosios muzikos elitą. Rašau „sunkiosios muzikos“, nes nenoriu klijuoti kažkokios vienos etiketes. O jei visgi reiktų, ant jos būtų parašyta „genialu“.

Ir net po 5 šedevrų grupės „smegenys“ Mikael ne tik kad neišsisėmė, o naujam įrašui turėjo tiek minčių, kad nežinojo, kaip jas visas realizuoti: „Norėjau rašyti sunkią muziką, sunkesnę nei bet kada anksčiau, bet tuo pačiu nenorėjau paleisti vėjais idėjų ramesnėms aranžuotėms. Mano geriausias draugas, Jonas iš KATATONIA, išgirdęs mano bėdą, pasiūlė padaryti 2 atskirus įrašus – vieną sunkų, vieną ramų. Taip gimė „Deliverence“ ir po jo gimęs „Damnation“.

Kaip tarė, taip ir buvo – pirmame jų, gitarų partijose „nuimamas pedalas“ nuo kompleksijos, taip jas supaprastinant (žinoma, sąlygiškai), akcentą permetant ant sunkumo. Bet OPETH nebūtų OPETH, jei ir į šį „juodą“ įrašą nebūtų įpynę gracingo grožio momentų. Tačiau tai jau antrojo, išskirtinai post roko albumo bruožas (post roko stilius vaidino svarbų vaidmenį Åkerfeldt kūrybos krypties formavimesi). Ką besakyti, nors abu albumai įrašyti, užsikraunant nežmoniškus krūvius (plačiau: „Deliverance“ įrašų sesijos dienoraštyje), abu darbai verti laurų. Bet dėl labiau „koncentruotų“ stilių bendrame grupės kontekste jie skamba monotiniškiau ir dėl to kiek nublanksta.

Kitam įrašui grupei reikėjo ieškoti naujos leidybos kompanijos ir galų gale apsistota prie „Roadrunner Records“ dėl jų galimybės plačiai paskleisti grupės muziką. Kadangi ši kompanija daugiausia bendradarbiauja su „populiaraus“ metalo atstovais, grupė buvo apkaltinta parsidavimu, į ką vokalistas atsakė: „Tiesą sakant, tai toks įžeidimas po 15 metų kūrybos ir 8 įrašų. Velniai griebtų, mūsų dainos juk 10 minučių trukmės! Sakiau tai anksčiau ir pasakysiu dar kartą: niekad neleistume niekam įsiterpti tarp OPETH ir muzikos“.

Ir abejonių Åkerfeldt nuoširdumu nekyla, išklausius „Ghost Reveries“. Tai grupės braižą išlaikantis ir tuo pačiu visai kitoks kūrinys (žinau, kartojuosi). Vientisas, bet tuo pačiu gan skirtingų kompozicijų ir įvairių pasažų pačiose kompozicijose pasiūlantis albumas. Dėl kuriamo nuolatinio dinamiškumo jausmo man – tai vienas įdomiausių grupės darbų. Be to, įvairovės albumui suteikia ir pagaliau oficialiai prisijungęs klavišininkas Per Wiberg. Nors klavišiniai grupės kūryboje jau anksčiau ne kartą figūravo, šįkart jie jaučiami stipriau, bet mano ausiai jų įnašu tikrai nepersistengta. Prie minėto vientisumo prisideda ir intuityviai juntamas veiksmo vystymasis, albumą vienija koncepcija.

Beje, nuodėmė būtų čia pagaliau neaptarti Mikael tekstų stilistikos. Nors anglų nėra jo gimtoji kalba, kompozitorius kuria labai sudėtingus, intelektualius tekstus, panaudodamas visą šios kalbos įvairovę. Nors ir laikau savo anglų kalbos žinias aukščiau vidutinių, tekstams suprasti man (dažniau nei norėčiau) prireikia žodyno. Bet ir viską išsivertus toli gražu ne iš karto (jei iš viso) pavyksta suprasti prasmę – tekstai kupini viena kitą vejančių metaforų.

Kaip jau tapo tradicija grupei, naujausias įrašas lenkė visus savo pirmtakus pasisekimu, o turas buvo dar didesnis už paskutinįjį. Bet be visų šių džiaugsmų grupė susidūrė ir su personalo problemomis. Visų pirma turo metu išryškėjo Martin Lopez panikos priepuolių problema, tad galų gale ilgamečiui būgnininkui teko palikti grupę. Vietoj jo buvo priimtas Martin Axenrot (labai jau primenantis elfą Legolasą :). Didesnė netektis grupę ištiko dar po metų, kai ją palikti nusprendė beveik nuo pat pirmų OPETH dienų joje grojęs Peter Lindgren. Gitaristas teigė tai padaręs dėl asmeninių priežasčių, tačiau grupės lyderis vėlesniame interviu sakė: „Manau jis neturėjo galimybės padaryti pakankamą įnašą į grupės kūrybą. Per paskutinius 10 metų jis prie jos beveik neprisidėjo. (…) Kartą jis davė perklausyti savo parašytų rifų kasetę, bet ten nebuvo nieko gero, tą pripažino ir Lopez su Mendez. Manau, užsitarnavau teisę spręsti, kas tinka grupei, o kas ne, ir nenoriu, kad joje būtų daromos kažkokios paslaugos draugystės vardan“.

Lindgren pakeitė iš ARCH ENEMY atleistas Fredrik Åkesson ir netrukus prasidėjo naujo įrašo darbai. Nors Adis yra pavadinęs „Watershed“ aukso vidurio formule, aš kaip tik būčiau linkęs šį albumą vadinti nutolimu nuo jos. Na, „The Lotus Eater“ ir „Hessian Peel“ yra iš tiesų įdomios kompozicijos, parašytos pagal geriausias OPETH tradicijas, bet „Burden“ ar momentai iš kitų kūrinių man atrodo paprasčiausiai pašaliniai ir nuobodūs. Klausydamas albumo pirmą kartą per grupės kūrybos istoriją radau vietų, kurias norisi greitai prasukti. Nesiverčia liežuvis pavadinti albumą komerciniu ar saldžiu, bet faktas, kad nuo metalo pajudėta link, hm, pavadinsiu tai eiliniu eksperimentu. Esmė tame, kad buvo prarastas mano ausiai artimiausias balansas.

Dėl paskutiniojo albumo į neviltį nepuolu – tikiu, kad ilgainiui jį atrasiu. Jei ne, tai dar nieko nesako apie grupės ateities kūrybą – juk OPETH niekada nesuka ratų toje pačioje vietoje, tad naujas albumas būtinai pasiūlys kažką naujo. O jei grupė išsiskirstytų jau rytoj, peno semtis įkvėpimui ji paliko daugiau nei laikas pajėgus išsemti. Juk Bethovenas irgi parašė tik devynias simfonijas…