Olandijos metalo atgimėliai GOREFEST gaivina savo sceną ir vėl kelia pergalingą vėliavą

„Niekada nesakyk niekada“ – byloja liaudies ar ne liaudies patarlė. Pastaruoju metu ją patvirtina tikras atsikūrimų, susijungimų, susibūrimų bumas (JUDAS PRIEST, ACCEPT, OBITUARY, ATHEIST…), nors kadaise šiose stovyklose nutiko, rodos, lemtingi visiems laikams įvykiai. Dar anksčiau galima prisiminti klestėjus nedidukės Olandijos metalo sceną, kai jos atstovus gerai žinojo metalinis pasaulis ir įdomių grupių gausa malonino tūlą geležinę širdį. Šiandien turime atsikūrimą ir joje, jau apvainikuotą ir naujuoju disku. Taip, kalbama čia bus apie skandalistus/socialistus, “Dynamo” festivalio herojus, buvusią ir atgimusią olandų scenos pažibą – GOREFEST. Ir jūs visiškai teisūs – šios rašliavos atsiradimas turėjo būti didele dalimi susijęs su artėjusiu maloniu siurprizu – grupės vizitu į Lietuvą. Deja, grupė taip ir neišvyks į turą, taigi dabar belieka guostis tiesiog jos atsikūrimu ir susipažinti ar prisiminti GOREFEST bei jos narių istoriją.

Viskas prasidėjo 1988 metais, kai tokie metalo scenos novatoriai, kaip ENTOMBED ir SEPULTURA, jau spėjo įnešti skambesio naujovių. Pietvakarinėje Olandijos provincijoje Zeeland‘e įvyko dar vienas kataklizmas, tiesa, visai ne tragiškas, kaip 1953 m. dėl štormo sugriautų dambų kilęs ir 1835 gyvybes nusinešęs potvynis. Tiesiog du vaikinai, vokalistas/bosistas Janas-Chrisas De Koeijeris (ar Koeyeris) ir gitaristas Frankas Harthoornas įkūrė grupę GOREFEST, jei ir galvodami apie „kraujo fiestą“, tai tikrai neketindami jos realiai surengti. Pora demo su gitaristu Alexu van Schaiku bei būgnioru Marcu Hoogedoornu, ir jau 1991-aisiai leidžiamas debiutas „Mindloss“, su olandų „Foundation 2000“ etikete. Tradicinis death metalas buvo „paskanintas“ galingu groove pagrindu sukurtu skambesiu. Ir kas bene įdomiausia, tekstai apie šėtonus, pragarus bei amžinuosius prakeiksmus čia buvo sėkmingai iškeisti į socialines ir kritikos reikalaujančias temas. Janas-Chrisas ta proga pradėjo keiktis kaip vežikas, bet tai GOREFEST nesutrukdė leistis į turą po gimtinę bei kaimyninę Belgiją su pačiais CARCASS. Vėliau įvyko atsisveikinimas su dviem nariais, kurių vietą visam likusiam laikui užėmė Edwardas Warby (mušamieji) ir Boudewijnas Bonebakkeris (gitara). Naujasis aljansas 1992 m. apvainikuotas antruoju disku „False“, su kur kas garsesnių „Nuclear Blast“ ženklu. Tada olandiškas death metalas nuskambėjo visu gražumu, o įsismaginęs keikūnas vokalistas ir toliau kūrė tekstus apie mirtį, korupciją, savižudybes, socialines negeroves bei kitas „visuomenės piktžaizdes“. Kompozicijų skambesys tuo tarpu tapo brandesnis, techniškesnis, labiau išdirbtas, nuoseklesnis, o visas diskas – tiesiog originalesnis. Tuo galėjo įsitikinti ir gausybė metalo gerbėjų visoje Europoje, kai GOREFEST leidosi į turą su DEICIDE ir ATROCITY.

Netrukus prasidėjo ir Dynamo festivalio „herojų“ gimimo etapas. Pirmą kartą 1993 m. grupė taip sėkmingai pasirodė šiame praeityje garsiame renginyje, kad net išleistas „live“ CD „The Eindhoven Insanity“. Ne mažesnis GOREFEST pasiekimų įvertinimas buvo ir pirmasis turas po JAV, ir ne su bet kuo, o su pačiais DEATH! O kiti metai jau įrašyti metraščiuose kaip „Erase“ gimimo liudininkai. Su šiuo albumu prasidėjo stiliaus pakeitimo ir tam tikrų skandalų laikotarpis. Nors naujoko medžiaga vis dar buvo sunki ir gana brutali, kriuksintis ir riaumojantis Jano-Chriso vokalas pasidarė suprantamesnis, tempas – ne toks ekstremalus, dainos – nebe visai death metalo. Tą pripažįsta ir patys muzikantai, galiausiai pareiškę, kad nuo „Erase“ nebepriskiria savo muzikos šiam žanrui. Tai šiek tiek sunervino „true“ death fanus, bet pritraukė ir naujų gerbėjų mases. O dar po metų pasirodžius mažajam „Fear“, Koeijeris prakalbo apie ketinimus lankytis dainavimo pamokose.

Dar ryškiau stilius pasikeitė sulig 1996 m. „Soul Survivor“ pasirodymu. Čia jau galima beveik pamiršti death metalo brutalumus, kur jie stipriai atmiešti powerio, 70-ųjų British stiliaus ar tiesiog roko skambesio. Janas-Chrisas, pažėręs keiksmažodžių seriją nepatenkintųjų adresu, sakosi grupę tuomet padarius tokį produktą, kokio patys muzikantai norėję. Ir visi jie šiuo albumu patenkinti. O gal jis savotiškai „išpranašavo“ GOREFEST jų metalines sielas pergyvensiant savo laikmetį ir atgimsiant jau naujame amžiuje?

Po to buvo antrasis, ne mažiau sėkmingas, pasirodymas jau minėtame Dynamo feste, kuriame apsilankė net 80000 žmonių. Jo metu padarytame viename interviu GOREFEST išgirsta, kokių šiukšlių grupės adresu „papylė“ vėliau liūdnai pagarsėję DISSECTION. Janas-Chrisas, kaip visada turi atsargą keiksmų, šį kartą skirtų nepagarbiam kolegai. Po jų serijos Jonas turėjo paspringti, atlikti daugelį su kūnu susijusių „apeigų“ ir net numirti. Tiesa, vėliau jis sėdo į kalėjimą. Kur kas mažiau „pasisekė“ nuožmiajam Euronymousui, kuris įrašė GOREFEST į „mirtininkų sąrašą“, šiems koncertuojant Norvegijoje nuo to paties Jano-Chriso vos negavo per sprandą, bet paskui, žinia, buvo kitaip nužudytas. Taigi, ne juokai su tokiais, kurių pats pavadinimas skamba grėsmingai…

1998 m. buvo užverstas paskutinis puslapis tuometinėje grupės istorijoje. Tais metais „SPV“ išleistą „Chapter 13“, jau visai heavy-metalinį (paskutinis turas buvo su JUDAS PRIEST, o paskutinis koncertas – su DEEP PURPLE Briuselyje…), lydėjo žodžiai „de koek is op“, kas maždaug reikštų „viskas baigta“. Nors pripažindama, kad olandų kalba visai netinka roko/metalo muzikai, paskutinius žodžius ketveriukė ištarė vis tik ja. Kame reikalas? Ieškokite moters? Vyriškų kumščių stiprumo išbandymu pagrįsti tarpusavio santykiai? Kažkoks neįvardintas konfliktas? Ar tiesiog muzikinių idėjų išsisėmimas? Kas žino…

…Muzikantai nevertina savo albumų metamorfozių, kaip suplanuoto ir nuoseklaus skambesio „lengvėjimo“ proceso. Frankas sako, kad jie „pastoviai lenkė klausytojus prie žemės sunkiais gitarų rifais ir sunkiąja būgnų artilerija“. Bet šiandien sutinka, kad prieš tuos septynerius metus taip įgriso vienas kitam, kad tiesiog nebegalėjo būti kartu. O gyvenimas turbūt iš tiesų keistas dalykas, kokiu keliu jis beplistų ir būtų „nepagydoma liga“, ar ne. Mat po septynerių jie vienas kito labai pasiilgo ir pernai pavasarį nutarė atsikurti. Ne tik atsikurti, bet ir albumą išleisti, kurio jau pats pavadinimas „La Muerte“ (isp. „mirtis“) apeliuoja į grįžimą link death metalo laikų. GOREFEST vaikinams net nebaisu išgirdus klausimą: ar po tokios pertraukos jie įsitikinę besą kam nors reikalingi ir įdomūs? „Mes išlaikėme buvusį užtaisą ir duosim jums porciją tikro metalo, norite jūs to ar ne – vis vien“. Bet mums juk to ir reikia, ar ne?

O kas labai aiškiai pasikeitė, tai muzikantų išvaizda. Nekalbant jau apie tai, kad vienintelis Frankas išliko ilgaplaukis, galime tik stebėtis, kokiu „viščiuku“ tapo sunkiai beatpažįstamas Janas-Chrisas. Be kita ko, mūsų žymusis keikūnas dar įgijo ir pykčio bagažą, mat vienu metu taip trinktelėjo į sieną, kad kurį laiką scenoje turėjo stovėti sugipsuota koja. Dar žinome, kad Olandija – legalių narkotikų ir įvairaus plauko seksualinių laisvių kraštas. Tačiau bent jau Frankas prieš narkotikus nusistatęs ir nė bandyti neketina. Seksualinės mažumos šių vaikinų irgi nedomina, galima tik numanyti, kaip ausis išūžia čia pat esančios visos teisių ir laisvių peripetijos. O štai ką nedaugelis žino – metalo scenoje vietinės grupės beveik nebendrauja, ypač jei yra iš skirtingų šalies regionų. Gal dėl to, kad 40% Olandijos teritorijos yra žemiau jūros lygio: žiūrėk, bet kada gali kilti potvynis, paskui nebus nė kaip namo sugrįžti… Ir dar: aršiausi grupės gerbėjai gali griauti Didžiąją kinų sieną ir niokoti Didįjį kanjoną, mat kažkurioje iš tų vietų GOREFEST norėtų surengti tikrai paskutinį savo koncertą!

„La Muerte“. Tikriausiai jį galima priskirti prie viduriniojo periodo grupės skambesio. Bet visumoje tai tikrai stiprus sugrįžimas, pačių prodiusuotas, bet vėl po „Nuclear Blast“ vėliava. Albumas neabejotinai nusipelno atskiros recenzijos, o tuo tarpu pažiūrėkim, kas gi toji „nemirtingoji“ ketveriukė, išskirsčius po vieną.

Pradėkime nuo Jano-Chriso de Koeijerio, kuris po komplikuoto nėštumo pasaulį išvydo 1966 m. spalio 20 d. (tai vyriausias GOREFEST narys). Išsinešdinęs iš jo manymu beviltiškoje provincijoje esančio Yerseke miestelio, atsibeldė į Goes, kuriame bent jau buvo gyvą muziką propaguojantis klubas „The Beast“. Ten Janas-Chrisas matė nemažai gerų pasirodymų ir netrukus pats pradėjo groti bosu punk grupuotėje SJOLMORD. Tačiau atėjo thrash metalo era, kuri stipriai paveikė jaunąjį muzikantą. Čia jis kaip tik susiėjo su „tuo hardrokeriu“ Franku Harthoornu, dirbusiu vietinėje įrašų parduotuvėlėje, kuriam pradžioje tebuvo „tas pankas“. Bet į pabaigą artėjo 1988-ieji, ir jųjų lapkritį būtent šie du vaikinai atvertė GOREFEST istorijos puslapį. Neverta kartoti jau anksčiau išdėstytų tiesų, tik paminėti, kad Janas-Chrisas grupės iširimo po dešimtmečio priežastimi įvardija nesuskaitomas asmeninės problemas. Tuo laiku jis užsiėmė darbu studijiniame projekte COLDPOPCULTURE, neturinčiame nieko bendro su metalu. Bet „kraujas yra tirštesnis už vandenį“ (šia fraze Janas-Chrisas akivaizdžiai „užkrėtė“ kitus narius, mat visi jie savo pasakojimuose ją naudoja), ir jau 2004-ųjų viduryje pasirodė pirmieji atsikūrimo ženklai. Vienas jų – susirinkimas prie alaus Jano-Chriso bute. O po metų, kaip žinome, visa tai tapo realybe. „The Fest Is Back!“

Boudewijnas Vincentas Bonebakkeris (1968 balandžio 16 d.) gimė ir užaugo jau pačiame Goes. Ir nuo pat mažens svajojo tapti roko žvaigžde. Pradžioje imitavo grojimą teniso rakete prieš veidrodį. Būdamas šešiolikos, už laikraščių platinimą sukauptus pinigus išleido pirmajai gitarai. O pradėjus kurti dainas, nukentėdavo mokslai. Susiėjus su būsimu GOREFEST pirmuoju gitaristu Alexu van Schaiku, karjera aukštojoje mokykloje galutinai baigėsi. Būdamas aštuoniolikos, Bonebakkeris Bradoje mokėsi socialinio darbuotojo specialybės. Ir tuo pat metu grojo grupėje egzotišku pavadinimu YAMAHAMAMAMAS, vėliau – industrial/noise komandoje LOOD. Netrukus viską metė ir nusprendė gyventi tik iš muzikos. O 1991 m. jis jau užėmė vakansinę Alexo vietą GOREFEST gretose. Labai nusiminęs dėl grupės iširimo, Bonebakkeris baigė klasikinės gitaros studijas, įstojęs į Tilburgo konservatoriją. Bet vėlgi, „kraujas yra tirštesnis už vandenį“, ir jis buvo pakviestas paminėti savo svarbiausio buvusio herojaus – Philo Lynoto mirties metinių. Čia jis vėl susitiko su Edu Warby (GOREFEST būgnininku), su dar dviem muzikantais sudarę projektą LIVE AND DANGEROUS. O koncerte apsilankė ir Frankas Harthoornas, taigi tas lemtingas susitikimas buvo ne kas kita, kaip GOREFEST atsikūrimo priešaušris. Po 5 mėnesių prasidėjo repeticijos ir naujų gabalų kūryba.

Frankas taip pat gimė ir užaugo Goes miestelyje. Ankstyvame amžiuje jis pasuko tiesiog link metalo, fanatiškai ėmęsis kolekcionuoti visa, kas buvo susiję su mėgstama muzika. Aišku, pirmoje eilėje įrašus, kas vėliau pagimdė svajonę pačiam groti. Harthoornas taip pat praėjo „raketės ir veidrodžio“ stadiją, kol paėmė į rankas gitarą ir… stipriai nusivylė. Jam atrodė, kad su tiek daug stygų jo pirštai nesusitvarkys ir jis niekada negros taip, kaip Michaelis Schenkeris ar Yngwie Malmsteenas. Bet thrash ir ankstyvojo black metalo komandos jam įpiršo mintį, kad visai nebūtina stengtis siekti technikos aukštumų: pakanka turėti gerų idėjų. 1988 m., kaip minėta, jis susitiko su Janu-Chrisu, kurio muzikinės pažiūros stebėtinai sutapo su Franko, ir vieną audringą gėrimo aludėje naktį atsirado geriausia idėja – įkurti grupę. Pasirodo, iki GOREFEST titulo buvo dar keletas (CONDEMNED HERETICS, LEPROSY, ABHORRENCE), ir visi jie byloja, kad grupė anaiptol neketino groti reggae stiliumi. Frankas sakosi praleidęs grupėje geriausius metus, bet kažkas nutrūko tais 1998-aisiais, ir grupė iširo. Panašu, kad šis gitaristas labiausiai pergyveno dėl šio įvykio. Keletą metų po to iš viso nelietė gitaros ir net sunkiai prisiversdavo klausytis muzikos. Geri draugai vėliau „nelaimėlį“ įtraukė į THE HOLLOW MEN sudėtį ir jis, savo paties nuostabai, vėl atrado gyvenimo džiaugsmą, kurdamas muziką. Tegu ir ne metalą. Frankas buvo ir vienas iš tų, kurie niekada negalvojo apie GOREFEST atsikūrimą. Kol nesusirinko visi jau minėtą vakarą Jano-Chriso namuose. Tada jau viskas įgavo pagreitį – malonios repeticijos, lengvai sukurtos naujos kompozicijos, nerimo ir džiugesio akimirkos po tiek metų vėl stojus ant scenos…

Edwardas R. Warby (1968 kovo 7 d.) gimė ir augo kur kas didesniame Roterdame. Vos pradėjęs vaikščioti, jis „būgnijo“ viskuo, kas pakliūdavo po ranka. Bet teko palaukti dvyliktojo gimtadienio, kol tėvai nupirko pirmą paprastą būgnų komplektą. Atkurdamas favoritų KISS muziką, Edas netrukus juos sulaužė, bet supratingasis tėvas nupirko geresnę techniką. Tada Warby atrado Cozy Powellą… Jau 1982 m. įkurta AGGRESSOR, po to grota VALKYRIE, 1987 m. – ELEGY. Dar po penkių metų Warby karjera persikėlė į GOREFEST. Po grupės subyrėjimo dalyvavo AYREON projekte. Vėliau įrašė mušamuosius ir turavo su Lana Lane, grojo projekte STAR ONE, anonimiškai pasirodydavo keliose nemetalinėse formacijose. O toliau jau žinome, kuo baigėsi lemtingas 3/4 buvusių GOREFEST narių susitikimas „Paradiso“ klube Amsterdame (Philo Lynoto minėjime).

Štai ir visa GOREFEST pasaka. Suprantama, kad ji skaitytųsi kur kas entuziastingiau, jei nebūtų gautas tas nelemtas pranešimas apie turo fiasko. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Jei jau turime „La Muerte“, anksčiau ar vėliau vis tiek bus jo pristatymas. Ir labai tikėtina, kad vis tik surengę turą, legendiniai olandai prisimins ir tris Baltijos šalis.

Diskografija:

„Mindloss“ 1991 m. „Foundation 2000“
„False“ 1992 m. „Nuclear Blast“
„The Eindhoven Insanity“ (Live) 1993 m. „Nuclear Blast“
„Erase“ 1994 m. „Nuclear Blast“
„Fear“ (EP) 1995 m. „Nuclear Blast“
„Soul Survivor“ 1996 m. „Nuclear Blast“
„Chapter 13“ 1998 m. „SPV“
„La Muerte“ 2005 m. „Nuclear Blast“

Pagrindinė sudėtis:

Jan-Chris de Koeijer – vokalas/boso gitara
Frank Harthoorn – gitara
Edward Warby – mušamieji
Boudewijn Bonebakker – gitara

Informacija: www.gorefest.nl