OBTEST – kai prabyla medis ir akmuo, ir žemė po kojomis kužda išvien

Pavasaris – gamtos nubudimo, žalumos ir žydėjimo metas. Ir saulė šviečia ar lietūs lyja, amžinasis ciklas kartojasi kasmet tada, kada ateina laikas. Štai šiemet, aplenkęs pernykštes rudens darganas ir žiemos speigus, šaknis žemėn įleido ir sulapojo OBTEST albumas „Gyvybės medis“. Ta proga, kad jau du kartus buvo pristatytas auditorijai, apie disko išleidimo niuansus ir dar šį bei tą, susėdę ant žolynų kalne, kuriame galbūt senovėje įsispaudė tauro pėda, kalbamės su dviem grupės nariais – gitaristu Evaldu (Sadlave) ir būgnininku Ričardu (Insmuth).

Birutė: Sveiki. Praėjo pora savaičių po „teorinio“ jūsų CD „Gyvybės medis“ pristatymo. Prisimenant tos dienos įvykius, kaip jums kilo idėja sugroti keletą kūrinių akustiškai? Ar tikrai šios atrakcijos daugiau niekas niekur nebeišvys?

Sadlave: Kai buvome sugalvoję šią atrakciją, t.y. sugroti su styginių trio, tada tikrai manėme, kad daugiau niekas niekur šito neišgirs. Bet kai pradėjome repetuoti, kažkaip netikėtai suabejojome tuo. Bet vėlgi yra tam tikrų planų, apie kuriuos dabar tiesiog negalime kalbėti.

Insmuth: Manau, kad dabar negalime kategoriškai teigti, kad daugiau šito niekada nebus. Ką gali žinoti, gal surengsime ir didesnį pasirodymą tokiu variantu ar net 7‘‘ EP galima bus išleisti. O kaip kilo idėja – gal Sadlave daugiau papasakos.

S: Ši idėja kilo gana spontaniškai. Tiesiog mes daug naktų leidome prie albumo viršelio, prie albumo dizaino ir viso apipavidalinimo. Sėdėjom, bendravom ir tiesiog kilo tokia mintis: gal visai neblogai turėtų OBTEST dainos nuskambėti pritariant violončelei, smuikui? Palankus momentas buvo tai, kad šalia tuo metu sukosi tinkami žmonės, grojimo šiais instrumentais profesionalai. Vienintelė sąlyga buvo pabandyti repeticijoje, kaip viskas skamba. Man, nežinančiam natų, teko jas išmokti labai greitai ir parašyti visą partitūrą. Taip ir gimė šis projektėlis, nenorėjome „persikrauti“, tai padarėme tris kūrinius, surepetavom sau smagiai.

B: Iš tikrųjų, kiek teko girdėti, ši atrakcija įspūdį paliko daugeliui. Buvo šiame pristatyme ir užsieniečių (italų, suomių), jie irgi buvo sužavėti, net galvojo, kad jūs taip visuomet ir grojate. Dar kalbant apie minėtą balandžio 11 d., ar galvojat, kad ta „pasaulinio tvano“ preliudija galėjo būti kažkoks su jūsų muzika ir idėjomis susijęs ženklas?

S: Be abejo! Aš manau, kad tai buvo labai stiprus ženklas. Po tokio koncerto, tokio pasirodymo, kuriam mes tikrai daug jėgų įdėjom, tai buvo tarsi viso renginio apvainikavimas. Ta beprotiška liūtis, tikras tvanas, į kurį mes patekom… Tu, be abejo, irgi kartu su mumis į jį patekai ir visa tai patyrei.

B: O taip, patekau! Čia mums tikriausiai pagoniški dievai padėjo nepaskęsti. Aišku, svarbiausias šio pokalbio akcentas bus pagaliau „išaugęs“ albumas. Ilgai lauktas ir brandintas, ir (jau teko iš daug ko girdėti) gavęsis tikrai įspūdingas. Pirmiausia, kokios tikrosios priežastys, kad jis pasirodė tik dabar? Juk kūriniai atsirado prieš 2 ir daugiau metų…

I: Viena priežasčių – kūryba trunka pakankamai ilgai. Yra prieš dar daugiau metų parašytų kūrinių. Viskas iš tiesų rutuliojosi gana lėtai, apskritai mūsų kūrybiniuose laikotarpiuose visada būna ilgi tarpai. Be to, iš pradžių mes apie „Osmose Productions“ dar nieko nežinojome, kūrėme ir ruošėme albumą „Ledo Takui“. Po to, kai jį įrašėme studijoje Lenkijoje, labai ilgai (net pusę metų) užsitęsė visas suvedimas Latvijoje. Tik paskui sulaukėme pasiūlymo iš prancūzų leidėjų. Tai ir būtų pagrindinės priežastys, kodėl disko išleidimas gerokai užtruko.

S: Jei leistų „Ledo Takas“, albumas turėjo pasirodyti rudenį, na, galbūt vėlyvą. Užsitęsus suvedimo, masteringo darbams, viskas susivėlino, bet vis tiek „Gyvybės medis“ turėjo būti išleistas vėliausiai gruodį. Deja (greičiau laimei – B. past.) tuo metu vis dėlto „užsikabino“ „Osmose Prod.“ ir tvirtai pasakė, kad mūsų diską išleis, taigi viskas dar ilgiau užsitęsė. Žinai, visokios sutartys, tarptautiniai santykiai ir pan. išleidimo datą užtempė.

B: Turint rezultatą, sakyčiau, dabar jau matosi, kad tikrai buvo verta palaukti. Ar patys galvojate, kad šis diskas pakėlė mūsų metalo scenos kartelę į kitą lygį? Įrašyta Lenkijoje, suvesta Latvijoje, išleista Prancūzijoje… Ar esat patenkinti įrašo ir viso kito kokybe?

I: Tai, ar šis albumas pakėlė mūsų scenos įvaizdį ir kokybės kartelę, turbūt kitiems vertėtų spręsti. Mes tiesiog grojame ir viskas. Galėtų palyginti ir įvertinti žurnalistai, fanai. Ir gal labiau užsienio. Kas girdėjo ir nuo anksčiau žino lietuvišką sceną, dabar galės palyginti.

S: O čia, Lietuvos mastu, tai turbūt teisingai sako mūsų Tadas Ledas, kad po anuomet buvusios GHOSTORM sutarties su tikrai didele ir rimta užsienio kompanija „Black Mark Productions“ tai yra kita didesnė sutartis su užsienio leidėju. Tam faktiškai prireikė 10 metų… Ir atrodo, kad po tiek laiko vėl įsijungė tarsi antras kvėpavimas, kad Vakarai vėl sužinos lietuvišką grupę. Tuo labiau ir dainuojančią lietuviškai. Manau, tai yra labai svarbus žingsnis, kad mes „pramušėm“ savo muziką kartu su savo kalba. Daug kas klausia, kodėl mūsų tekstai lietuviški? Ar mes nebijome, kad ne visiems suprantant žodžius, klausytojų auditorija gali sumažėti? Manau, kad ne tai svarbiausia. Šiuo atveju lietuviški tekstai kaip tik gali padėti sudominti žiūrovus.

I: Įrašo kokybe esame patenkinti, nors visada gali būti geriau. Nestovime vietoje.

B: Kaip kilo idėja išleisti knygą, kurios dalis egzempliorių yra ir su CD? Šiaip malonu laikyti rankose tokį leidinį…

S: Šia idėja mes pratęsėme ankstesnio albumo „Iš kartos į kartą“ tradiciją. Tada eksperimentavome, tiesiog norėjome padaryti kažką daugiau meniško, kitokio negu paprastą kompaktą. Manau, kad tai pasiteisino ir puikiai gavosi. Esame patenkinti ir mes, ir gerbėjai. Net yra tokių kolekcionierių, pvz. anapus Atlanto, JAV, kurie įsigiję „Iš kartos į kartą“ su knyga, sakė, jog jų tūkstantinėje diskografijoje nėra kito taip išleisto albumo, tokio gražaus apipavidalinimo. Aišku, tai pradžiugino ir mes nutarėme tęsti tradiciją.

B: Be abejo, tai yra smagu. Teko girdėti, kad daugeliui įspūdingai atrodo digi-pack‘o formato viršelis. Minimalistinis, neperkrautas spalvomis ir vaizdais, užtat tikrai patrauklus. Kaip patys vertinate disko apipavidalinimą?

S: Labai teigiamai! Ir dar kartą noriu padėkoti dizaineriui Tomui Mozūrai, kuris tikrai fantastiškai susitvarkė su savo darbu ir čia sužibėjo kaip tikras profesionalas.

I: Jis pats prie viršelio kūrybos labai daug prisidėjo. Nebuvo taip, kad mes jam tik sakėm, ką daryti. Iš jo pusės daug idėjų ir pasiūlymų išplaukė – dėl vaizdų, spalvų ir t.t.
S: Jei tiksliau, turėjau tam tikrą galutinę idėją, kurią Tomas išsprendė ir įgyvendino būtent taip, kaip aš ir įsivaizdavau. Trumpai tariant, rezultatas super – nei pridėt, nei atimt.

B: Jau kurį laiką OBTEST kūryba pasirodo įvairių formatų, tame tarpe ir vinilų, pavidalu. Ką manote apie šios įrašo rūšies populiarumą šiandien čia ir užsienyje? Gal plokštelės vis tik daugiau skirtos užsienio rinkai?

S: Aš manau, kad vinilas, taip sakant, Lietuvą „praleido“ ir ta kultūra čia tiesiog nesusiformavo. Yra vienetai žmonių, kurie, tarkim, klauso tik vinilų. Mes patys nesame tokie „maniakai“, kad vien tik vinilą klausytume, bet šis formatas mums labai ryškiai asocijuojasi su undergroundu. Yra kažkokia šio formato specifika, jis labai populiarus metalo scenoje ir apskritai „pogrindyje“. Tarp tokių grupių, kurios, sakykim, nesileidžia kažkokiose labai komercinėse leidyklose, o tokiose, kurios joms gali pasiūlyti 7‘‘ plokšteles. Ir „didelių“ grupių kelias prasideda nuo mažų vinilų. Mūsų taip pat – po demo laikų iš karto buvo tokia plokštelė, išleista Vokietijoje 1998 metais.

B: Kaip bežiūrėsi, svarbiausia yra muzikinė leidinio pusė. Man „Gyvybės medis“ atrodo idėjiškai, skambesio požiūriu, grojimo technikos prasme vientisas, išbaigtas, gerai sukomponuotas. O instrumentalas apskritai puikus. Kokia jūsų nuomonė apie tai? Ir kurios iš įrašytų kompozicijų jums, taip sakant, arčiausiai prie širdies?

I: Sunku pasakyti. Visi kūriniai yra labai skirtingi, daugelis tai pastebėjo. Galima sakyti, kad „simpatijos“ nuo nuotaikos priklauso. Jei esi piktas, vienas kūrinys patinka, jei laimingas, žvalus – jau kita kompozicija. Nėra kažkokio vieno išskirtinio kūrinio. Jei jau kalbam apie favoritus, gal tai būtų „Šviesa“.

S: Man išskirtinis turbūt yra „Įkaitai“. Jis mėgstamiausias, nes yra instrumentinis, paskutinis kūrinys diske ir apskritai buvo vienas paskutinių, sukurtų „Gyvybės medžiui“. Tai irgi daug ką reiškia, nes šiaip viskas taip yra prazysta ausyse, kad aš jau „gyvenu“ naujomis dainomis. „Įkaitai“ yra manasis šio albumo favoritas, bet toli gražu ne visos mūsų kūrybos.

B: Knygoje ir digi-pack formate yra, sakyčiau, gerai pavykusių nuotraukų. Kiek truko fotosesija? Ir po kokius miškus ten klaidžiojot su tais senoviniais rūbais?

S: Fotosesija truko vieną dieną. Tai buvo gruodžio diena. Tarp kitko, grįžę po jos, tą vakarą sulaukėme skambučio, kad mus leis „Osmose Prod.“. Tai buvo labai netikėta. O bastėmės mes po Dūkšto ąžuolyną, su senoviniais rūbais iš mano asmeninio garderobo ir pasiskolintais, kurie puikiai visiems tiko. Fotografavo Gedimina Šalkauskaitė, irgi garsi fotografė.

I: Ji jau ne pirmą kartą mus fotografuoja.

S: Taip, Gedimina jau yra anksčiau dariusi mūsų nuotraukas. Ji su mumis dirba ir dabar padarė mums šią fotosesija. Ir pagrindinis tikslas buvo išvengti tos „pozos“. Ji, atvirai šnekant, vemt verčia. Kažkodėl reiškia, kad jei jau senovė, pagonybė ar pan., tai visi turi būti su kalavijais, išsišiepę, susiraukę, kruvini ir visa kita. Kadangi tai jau iš tiesų vimdo, mes nusprendėme padaryti „tikras“ nuotraukas. Tai buvo paprasta ir jauki fotosesija.

B: Ir matosi, kad nuotraukų meninis lygis iš tiesų aukštas. Be kalavijų, tiesiog paprastas pasivaikščiojimas, bet tai ir yra natūralu ir gražu. OBTEST dainų tekstų tematika, be abejo, turi skambėti lietuviškai. Bet albumuose viską verčiat ir į anglų kalbą. Tiesiog tam, kad grupės gerbėjai užsienyje ne tik girdėtų, bet ir suprastų, apie ką byloja žodžiai? Ar yra ir kitų priežasčių?

S: Pagrindinė priežastis yra ta, kad norėdami gerbėjai suprastų, apie ką mes dainuojame, ar ne?

I: (pritaria).

S: Nes ką gi reiškia dainoje vokalas? Kai mes patys turėjome po keliolika metų ir klausėmės metalo, užsienio grupių, anglų kalbos beveik nemokėjome. Mes patys niūniuodavom ar rėkdavom tuos tekstus, bet nesuprasdavome, apie ką dainuojama. Nesuprasdavome žodžių, bet tai vis tiek „vežė“. Kodėl? Ogi todėl, kad žodžiai tiesiog „lipte lipo“ prie muzikos, tekstai tarsi spinduliavo savo energiją. Aš manau, kad ir mūsų atveju gali būti panašiai. Žmonės, kurie „kabinasi“ už mūsų, „kabinasi“ dėl muzikos, dėl to, kad prie skambesio „limpa“ vokalas. Beje, daug kas tai pabrėžia. O tuomet jau ne itin svarbu, kokia kalba dainuojama. Nors klausytojai nesupranta, apie ką daina, jie tiesiog klauso muzikos, kuri yra gera, energinga ir vokalas tiesiog pulsuoja. Kita vertus, ne visi ir domisi tekstais, o tiems, kuriems įdomu, ir yra tekstų vertimas į anglų kalbą.

B: Jei jau prašnekom apie vokalą, kitas klausimas kaip tik ir siejasi su juo. Anksčiau teko girdėti priekaištų dėl jo kokybės tiek koncertuose, tiek įrašuose. Jei tai ir tiesa (asmeniškai su tuo nesutikčiau), dabar viskas skamba beveik nepriekaištingai. Ar tam turėjo įtakos profesionalus darbas studijoje? Ar tiesiog Deivis patobulino dainavimo techniką?

I: Čia manau, kad galbūt ir Deivis dainavimą patobulino, bet daugiausiai įtakos vis tik turėjo sąlygos studijoje. Nes žmonės, su kuriais mes dirbome, buvo patyrę, daug grupių pro jų rankas „praėjo“. Jie „turėjo“ ausis ir visą laiką mums tik ir kartojo: dar, dar ir dar kartą! Tai susiję ne tik su Deiviu, praktiškai ir visos instrumentų partijos buvo perrašomos ne vieną kartą. Jau tada buvo tikslas sugroti ir sudainuoti viską idealiai, kad „liptų“, taip sakant. Stengėmės taip ir padaryti, o kas gavosi – tegul jau klausytojai vertina.

S: Dar norėčiau pridurti, kad dėl vokalo – kiek žmonių, tiek nuomonių. Mes kai kur vokalą kaip tik stengėmės padaryti tokį, koks, tarkim, kai kuriems žmonėms nepatinka, bet…

I: …jis tinka, tiesiog „limpa“ prie muzikos, kaip mums atrodo!

S: Yra vizija, kad jis būtų kaskart specifinis, nei labai kriokiantis, nei visai „švarus“. Turi būti per vidurį, toks „purvinas“ ir toks „netašytas“.

B: Štai kaip. O kitiems kaip tik atrodo, kad arba blogai įgarsinta, arba nusidainuojama! Važiuojam toliau. Ar jau sulaukėte atsiliepimų apie „Gyvybės medį“ iš užsienio medijos? Jei taip, kokių?

S: Šiuo metu turime porą albumo recenzijų. Viena yra anglų internetiniame žurnale (šiuo momentu nepamenu pavadinimo), kita – popieriniame prancūzų „Metalion“ žurnale. Kadangi prancūziškai nemokame, nelabai supratome, kokia pastaroji recenzija yra. Kol kas tiek. Tačiau užsitęsus promocijai, tik dabar ir kyla susidomėjimas. Šiuo metu atsakinėju krūvas interviu, išsiųsta nemažai promo diskų ir jie toliau siunčiami į visas puses – įvairaus formato žurnalams visame pasaulyje. Taigi greitai turėtume sulaukti daugiau atsiliepimų.

I: Manau, kad per pastaruosius du mėnesius turėtų daugelis recenzijų pasirodyti. Kol informacija mus pasieks, kažkur apie vasaros vidurį turėsime daugiau įvertinimų ir pilnesnį vaizdą. Aišku, mes jų laukiame.

B: Tadas Ledas jau yra beveik kaip šeštasis OBTEST narys, nes tikrai daug jums padeda visais frontais. Ar esate patenkinti šiuo ilgamečiu bendradarbiavimu?

I: Be abejo, esame patenkinti. Viskas taip sėkmingai susiklostė ir dabar atrodo, kad tiek mes be jo, tiek jis be mūsų nebūtų tokiame taške, kokiame šiuo metu esame.

S: Gavosi savotiška simbiozė, kad mes taip stipriai „suaugome“. Dabar mes esame „Ledo Tako“ dalis ir jis yra OBTEST dalis. Aišku, nėra namų be dūmų, bet aš manau, kad daugeliu atvejų mes puikiai sutariame.

B: Na, jei būtų kitaip, tikriausiai jau būtumėt išsiskyrę. Grupės skirstosi dėl nesutarimų, ką jau kalbėti apie leidėjus ar promoterius… Po diskų pasirodymo paprastai vyksta koncertiniai jų pristatymo turai. Kad jau išsileidote po „Osmose“ vėliava, gal jau ruošiatės ir savajam? Ar patvirtintos kokios nors datos?

I: Na, kol kas turime šiandienos koncertą (interviu vyko prieš balandžio 26 d. renginį – B. past.) ir dar patvirtintos trys datos. Tai pasirodymai Minske, Maskvoje ir Sankt Peterburge, atitinkamai birželio 20–22 d. O daugiau, manau, koncertiniai planai nusikels į rudenį, kol kas konkrečių dar nėra.

B: O dabar kas užsiima turų organizavimu – jūsų leidėjai prancūzai, Tadas, jūs patys?

S: Kol kas viskas mūsų pačių iniciatyva ir Tado pagalba, bent jau tas Rytų mini-turas. O dėl Vakarų turo kol kas nieko aiškaus. Nors daug kas mūsų klausinėja apie tai, kol kas jokių detalių nežinome ir negalime konkrečiai atsakyti.

B: Nebetrukdysiu jūsų ilgai, dar grojimas laukia. Kaip galvojat, ko tikisi iš Lietuvos metalo grupių užsienio klausytojai? Kokie stiliai rodytų mūsų šalies originalumą ir padėtų „nepaskęsti“ didelėje kitų komandų jūroje? Gal būtent jūsiškis?

S: O vat ne, nebūtinai mūsų stilius! Turi būti kažkas išties originalaus. Supranti? Aš net nešneku tokiom kategorijom kaip „death“ metalas, „black“ metalas ir kt. Man, galbūt daugiau kaip muzikantui, net juokinga, kai ir OBTEST skambesį kažkas pavadina vienaip ar kitaip, nereikia etikečių. Kai klausau muzikos, noriu tiesiog geros muzikos, kuri asmeniškai „kabintų“, o nebūtų tokia, kokią jau tūkstančius kartų girdėjau. Šiuo metu aš labai retai vaikščioju į koncertus, bet štai neseniai teko viename dalyvauti (pavadinimas nebuvo ištartas garsiai – B. past.). Klausiau lietuviškų grupių, deja, manęs jos „neužkabino“. Dėl to, kad viskas jau atrodo girdėta milijoną sykių! Manau, kad lygiai taip pat yra kiekvienam klausytojui. O užsienio klausytojas apskritai yra labai išrankus. Nuvažiuok į kokį didesnį miestą ir pamatysi, kad per vakarą ten vyksta dešimt skirtingų koncertų. Jie mato tiek grupių, kad va (gestas byloja – iki kaklo – B. past.). Ir žmonės tuomet neabejotinai renkasi geriausias grupes, kuriuos kažkuo gali juos nustebinti. Nesvarbu, koks tavo stilius, padaryk taip, kad visi išsižiotų! Tada ir sužavėsi publiką, ir prasidės kelias link pasaulinės scenos. Todėl nemanau, kad yra kažkokia regioninė specifika, pvz. jei Lietuva, tai turėtų būti pagoniškas metalas, jei Ukraina – kazokiškas metalas, jei Norvegija – blekas ir pan. Turi būti gera muzika. Ir turime daug tai patvirtinančių pavyzdžių. Kol kas, deja, ne iš Lietuvos…

B: Na na, norint milijoną kartų kažką išgirsti, ir klausytis reikėjo pradėti prieš tūkstantį metų… O jei rimtai, tai kaip nėra panacėjos, tai turbūt ir originalumo prasme nėra kažkokio universalaus recepto.

S: Aišku, norėtųsi originalumo čia, bet mūsų scena visada siūbavo ir tebesiūbuoja kažkokiom bangom: tai merdėja, tai vėl iškyla. Norėtųsi tokių žmonių, kurių akyse matytum tą beprotišką spindesį, supranti? Tokių, kurie norėtų ir galėtų padaryti kažką toookiooo, kad visi „iškristų“! Mums to trūksta. Bent jau aš tokių žmonių nelabai sutinku. Galiu pasakyti, kad iš mūsiškių atlikėjų man perspektyviausias dabartinėje scenoje atrodo LUCTUS, tai vis dėlto lietuviška grupė.

B: Štai kaip būna, perspektyviausias ir tas pats pusiau užsienyje. Gal dar turėtumėt ką pridurti?

I: Aš tai iš viso dabar lietuviško metalo neklausau, taigi nelabai ką galiu šiuo klausimu papasakoti.

B: Turbūt pačiam grojant ir kuriant Lietuvos scenoje iš tiesų jau ne iki kitų klausymo… Pabaigai – ko palinkėtumėt Ferrum lankytojams, mūsų koncertų auditorijai ir OBTEST gerbėjams?

S: Jūsų portalo lankytojams palinkėčiau „nekristi“ taip žemai ką nors komentuojant. Tenka užeiti ir pažiūrėti į diskusijas – vaizdas toks, kad nesugebama žmoniškai bendrauti. Kelkite savo kultūros kartelę šioje pozicijoje. Na, o OBTEST gerbėjams linkėčiau viso ko geriausio…

I: …kuo daugiau koncertų ir alaus!

S: Tik nepadauginti, aišku. Ko dar linkima?

B: Kad nepamirštų, ko atėjo į koncertą, ar ne? O visiems metalo koncertų žiūrovams?

S: Šiaip norėčiau palinkėti, kad žmonės tikrai lankytų koncertus. Tai yra savotiška bendravimo forma – ir grupių su žiūrovais, ir žiūrovų tarpusavyje. Apskritai norint palaikyti šią subkultūrą gyvybingą, reikia pirkti įrašus ir vaikščioti į renginius. Ir dar susitikinėti prie „Barbakano“ (kitaip tariant, bastėjos Vilniuje – B. past.). Tada subkultūra tikrai bus gyva. Ir bus faina. Bus jėga!

B: Ačiū už pokalbį. Sėkmės OBTEST. Ir tegul „medis“ gerai įsišaknija ir sėkmingai auga!

S ir I: Dėkui tau labai už interviu. Sėkmės visiems!