NUNSLAUGHTER ir SATHANAS Londone – apsivalymas nuo įvairių gėrio formų

Taigi, primityvaus ir senamadiško death metal legendos iš Amerikos pogrindžio NUNSLAUGHTER dar sykį nutarė paskleisti velnio sėklą Europoje. Šį kartą kompaniją jiems palaikė ne ką jaunesni ir ne ką mažiau blasfemiški SATHANAS su naujai iškeptu albumu. Kadangi nepavyko jų pamatyti per praeitą jų turą „Nordic Nightmare“, be menkiausios abejonės griebiu kolegą Maksą, atsikūrusių REQUIEM AETERNUM gerklę, palaikiusį metalizmo dvasią su manim jau kelete Anglijos koncertų, ir riedame į multikultūralizmo simboliu tapusią sostinę – Londoną. Penkių valandų riedėjimas, aišku, „daėdė“, bet buvo verta.

Londone mus pasitiko kitas tautietis – vedlys Kesas, o vėliau susitikom su naujai iškeptu skvoteriu-emigrantu Jonu „Sol Invictus“. Praėjom pro žmonėmis užkimštą legendinį Camden-Town, griebėm dėžę alaus ir, ramiai skandindami savo skrandžius australiškos prigimties gėryje, stūmėm laiką, kurio buvo dar pakankamai. Kalba palengva ėjo apie senus koncertus, fanzinus, grupes, apie black metal vs. heavy metal (kol kažkas pasakė – „VENOM!“), hackerius, mergas, ateities planus ir dar daug ką, kol susižvalgėm ir supratom, kad koncertas priartėjo ir reikia ieškoti maisto prasiblaivymui ir metro, kuris mus nugabentų iki koncerto vietos.

Prie durų atsidūrėm vieni pirmųjų ir tapo aišku, kad koncertas vėluos. Ištaręs „Hail Satan“ prie durų stovinčiai mergiotei prisijungiau prie kolegų, kurie ėjo papildyti degalų atsargas. Viena iš organizatorių mus sumaišė su grupe, o mes sąžiningai atsakėm, kad ji klysta (velniop tą sąžinę). Susipažinom su kažkokiu lenku, kuris save titulavo metalo enciklopedija, žinojo netgi NAHASH su DISSIMULATION ir mus nuvedė iki kitų lietuvių (pastariesiems, daugumoj, buvo daugiau nei trisdešimt metų), kurių, priskaičiavus ir mus, buvo 12. „Papliotkinus“ apie reikalus Londone ir Lietuvoj, pakvipo durų atidarymu ir, nusifotografavę su visa lietuvių gvardija (+ pora lenkų), suvirtom vidun.

Ok, pirma ataka – vietiniai DECREIPD. Kas čia per garsas??? Aišku, kad prie pulto – šūdarankis. Įtempęs klausomąsias galūnes, kurios mane apgavo, kad buvo sutvotas ir DEATH koveris, stengiausi įsikirsti į muziką, kuri skambėjo kaip neprastai atliktas amerikietiškas old-school death metalas: DEATH, sulėtinti SUFFOCATION ir gal kažkiek MORBID ANGEL. Vietoj ausų kankinimo dėmesį sutelkiau į mergiotę, kuri turėjo PROCLAMATION, THRONEUM ir NECROS CHRISTOS antsiuvus, neanglišką figūrą ir, kaip vėliau paaiškėjo, palaikė plokštelių kultą – netikėjau, kad tokių gali būti tokioje neundergroundinėje (man taip atrodė, hehe) vietoje kaip Londonas.

Antri, pagal reklamą, turėjo būti SAVAGE MESSIAH, bet ten, ką vadinate realybe, grojo NEBUKADNEZZA. Garsas pradžioj šlubavo, bet per trečią gabalą – pasitaisė į visai gerą ir išgirdau ne ką kitką, kaip thrash / crossover / punk su S.O.D., CRYPTIC SLAUGHTER, šiek tiek NAPALM DEATH ir gal ankstyvų NUCLEAR ASSAULT įtakomis. Grojo gerai, techniškai ir greitai (tai nėra sinonimai), o pasirodymas buvo vežantis – tai, ką ant scenos išdarinėjo trys metal-pankai, pakėlė nuotaiką tiek akyse, tiek ausyse, tiek kakle. Riebus pliusas koncertui: tiek aš, tiek Jonas likom nustebinti, o Maksas atšovė, kad „tokių grupių yra daugybė“.

Atėjo eilė vieniems iš vinių – SATHANAS. Nusibeldžiau į salę per antrą dainą ir iš karto, prieš savo valią, buvau nupogintas į salės vidurį, bet griežtai pasakęs „Fuck Off“ visiems pogams, nusibroviau iki scenos, kur galėjau pasinerti į rokenrolizuoto satanizmo dozę. Daugiausia skambėjo gabalai iš „Crowned Infernal“, „Flesh For The Devil“, „Entering The Diabolic Trinity“ ir naujo albumo. Kažkas iš publikos išsireikalavo ir „Armies of Charon“. Labai smagus galvakratis, žinomos dainos ir monotoniška, bet šauni, velniava. Buvo sugrota 11 dainų. Iki visiško katarsio trūko kažko neaiškaus – gal garsas nebuvo tobulas, gal muzikantai ant scenos per mažai draskėsi, o gal nerimą kurstė artėjantys NUNSLAUGHTER.

Štai ir atkeliavo tikrasis blogis – Velnio metalo skleidėjai. Kai kalbama apie NUNSLAUGHTER, negaliu būti nešališkas, bet jie sugrojo taip, kaip net „prie geriausių norų“ negalėjau tikėtis. Viskas tilpo į tris žodžius: METAL OV DEATH, kas lėmė apsivalymą nuo tokių niekų, kaip krikščionys („I Hate Christians“), religija („God Has Lied“, „Atheist Ways“), vienuolės („Raid The Convent“), meilė gyvenimui („As The Cacodemons Feast“) ir įvairus gėris („Satanic Slut“). O kur dar savitu NUNSLAUGHTER atributu tapęs raganiškas Sadisto juokas!.. Vienu metu visa salė pradėjo skanduoti “Sa-tan!“ (~110 BPM tempu), tai irgi pridėjo šarmo visam koncertui – neatrodė, kad kas nors abejojo tuo, ką skandavo. Na, ir vaizdas ant scenos buvo labai dinamiškas – muzikantai tikrai atrodė apsėsti savo muzikos ir publikos.

Jau neabejoju, kad aš šituos Velnio pakalikus pamatysiu dar ne kartą – jau trečią sykį išgirstu jų pažadus aplankyti Lietuvą. Visgi jei ne Lietuvoj, tai kur nors kitur, – to praleisti nevertėtų jokiomis aplinkybėmis, nes, žinia… Metal is Death. Death is Metal. Nunslaughter Death Metal.

Vardan žurnalistinių paskatų pakartosiu NUNSLAUGHTER atliktų dainų sąrašą (taip, kaip jis buvo išdėstytas ant pavogto lapo):

1. I Am Death
2. I Hate Christians
2. Midinte Mass
4. God Has Lied
5. She Lives By Night
6. Ride My Nightmare
7. Killed By The Cross
8. In The Graveyard
9. As The Cacodemons Feast
10. Sacrificial Zombie
11. Atheist Ways
12. Altar Of The Dead
13. It Is I
14. Raid The Convent
15. Death By The Dead
16. Smell The Burning Churches
17. Satanic Slut
18. Devil Metal
19. Church Bizarre

Trūko nebent „Jesus Is Doomed“ ir „Burning Away“ – tik trys minutės!