Nu-metal: XXI amžiaus metalas ar tiesiog klaida pavadinime?

Vien tik paskaičius ištrauką iš šio straipsnio pavadinimo “Nu-metal: XXI amžiaus metalas…”, daugeliui “true” metalistų greičiausiai susuka vidurius. Kitiems gi, mažiau kategoriškiems, ši frazė tesukelia šypseną. Kita vertus, šiais laikas atsiranda vis daugiau manančių, kad nu-metal iš tikrųjų yra metalo atmaina. Tad, kas visgi yra tas nu-metal – stilius, sukeliantis tiek daug ugningų diskusijų?

Daugumoje internetinių metalo muzikos šaltinių nu-metal gyvavimo pradžia siejama su grupe KORN, kuri į pasaulinę muzikos sceną įsiveržė praeito tūkstantmečio paskutinio dešimtmečio viduryje. Tiesą sakant, šio stiliaus užuomazgas galima rasti šiek tiek anksčiau, prisiminus tokias grupes kaip RAGE AGAINST THE MACHINE, FAITH NO MORE ir pan., kurios jau devintojo dešimtmečio pabaigoje pasaulio sunkiosios muzikos sceną supažindino su naujomis muzikos rūšimis – rap metal, funky metal ir kitomis, dar vadinamomis vienu terminu – alternative metal. Tuo tarpu, KORN yra bene pirmoji grupė, kurios grojama muzika buvo pavadinta nu-metal.

Pretenzingas pavadinimo priešdėlis “nu”, kilęs nuo angliško žodžio “new”, pabrėžia šio stiliaus naujumą ir tradicinio metalo kanonų laužymą. Tad suprantama, dėl ko nerimsta tikrieji metalistai – jų tarpe nu-metal laikomas ne metalinės muzikos pakraipa, o tiesiog bjauriu šio muzikos stiliaus išsigimimu. Dažnas iš jų linkęs dviejų raidžių junginį “nu” traktuoti kaip angliškąjį neiginį “no”.

Kaip ir daugelio muzikos stilių, taip ir nu-metal gimtinė yra JAV. Beje, tai yra viena iš priežasčių, dėl kurios “true” metalistai nemėgsta šio stiliaus grupių. Ir iš tikro, klausant nu-metal atlikėjų muzikos, norom nenorom pajunti aštrų “amerikonizmo” prieskonį (ar tas “amerikonizmas” yra blogai – spręsti kiekvienam individualiai). Šiuo metu didžiausia nu-metal grupių koncentracija, be abejo, yra šio stiliaus gimtinėje, tačiau kuo toliau, tuo daugiau korniško tipo “bendų” galima sutikti ir konservatyviškesnėje Europoje. Net Lietuvoje yra keletas grupių, bandančių pratinti tėvynainius prie šios naujosios sunkiosios muzikos pakraipos (POLLY, LINFENG).

Muzikine prasme, nu-metal nėra labai sudėtingas stilius. Pagrindiniai jo bruožai – paprasti, bet “sunkus”, kapoti gitarų “rifai”; nereikalaujantis kažkokių ypatingų vokalo sugebėjimų dainavimo stilius (dažniausiai repavimas). Kūriniuose vengiama imantrybių – jose dažniausiai nėra tradiciniam metalui būdingų gitaros “solo” partijų. Dainų tekstai irgi nepasižymi subtilumu, sielos reikalų narpliojimu ar globalinių problemų sprendimais. Nu-metalistai dažniausiai dainuoja apie paprastus, gyvenimiškus, “gatvės” dalykus. Be to, tekstuose ypač dažnai sutinkami įvairūs keiksmažodžiai. Šio stiliaus paprastumas – taip pat viena iš priežasčių, dėl ko nu-metal nesusilaukia palaikymo “true” metalistų stovykloje. Be kita ko, paprasta šio muzikos žanro atlikimo galimybė skatina kurtis vis naujus nu-metal kolektyvus.

Kai kurie muzikos kritikai į nu-metal atlikėjų sąrašą įtraukia grupes, kurioms prieš tai buvusios pastraipos apibūdinimas ne visai tinka (SOULFLY, SYSTEM OF A DOWN, GODSMACK, DEFTONES). Šių grupių kūrybą galima pavadinti “nu-metal taisyklės” išimtimi – sudėtingesni dainų tekstai, įvairios muzikos atlikimo įmantrybės bei originalumas – kartais net sunku suprasti, kodėl šie kolektyvai priskiriami būtent nu-metal pakraipai. Galbūt minėti kritikai pasiduoda populiariai metalinės muzikos gerbėjų nuomonei – viskas, kas nauja ir sunkiai priskiriama tam tikrai tradicinio metalo rūšiai, yra nu-metal. Na, ginčytis su jais sunku, kandangi, iš tikrųjų, šių grupių muziką sutapatinti su ikišiol žinomais sunkiosios muzikos žanrais yra sudėtinga.

Tikriausiai nepameluosiu teigdamas, kad bene didžiausia tikrųjų metalistų neapykantos nu-metal’ui priežastis – fenomenalus šios stiliaus komercinis pasisekimas. Nu-metal pionerių (KORN, LIMP BIZKIT, SLIPKNOT)
sėkmė paskatino susikurti nemažai grupių, kurių niekaip nebūtų galima apkaltinti originalumu. Kodėl šis stilius tapo toks populiarus? Na, kaip jau minėta, nu-metal gimtinė yra JAV, o ten, kaip žinia, žmonės mėgsta paprastumą. Be to, neretai grupių atlikėjai atrodo kaip nuo podiumo nulipę modeliai, kas padidina jų populiarumą tarp hormonų audrų kamuojamų paauglinio amžiaus mergaičių. Kai kurias iš nu-metal grupių net galima vadinti alternatyviaisiais “boybendais” (LINKIN PARK).

Šio stiliaus komerciškumas “true” metalistų tarpe pelnė jam alternatyvųjį pavadinimą – “mallcore” (“mall” – amer. prekybos centras). Ir iš tikrųjų nu-metalistai parduoda kur kas daugiau įrašų kopijų nei kitų metalo pakraipų atlikėjai. Kita vertus, ar tai, kad grupė gauna nemažas pajamas iš savo grojimo ir gali prasigyventi, vien tik grodami, yra blogai? Pataikavimas masėms, be jokios abejonės, didina grupės populiarumą, bet mažina jos originalumą (prisiminkime METALLICA), tačiau nesuklysiu teigdamas, kad beveik kiekviena metalą grojanti grupė norėtų užsidirbti pragyvenimui, darydami tai kas jiems patinka labiausiai, t.y., grodami.

Taigi, ar “nu-metal” yra naujasis metalas ar tai tiesiog neteisingas stiliaus pavadinimas – spręsti šio straipsnio skaitytojams. Šiame rašinyje paminėti teiginiai nėra šventa tiesa, greičiau autoriaus pamąstymai gan dažnai sunkosios muzkos diskusijų forumuose sutinkama tema. Galų gale, dėl skonio nesiginčijama.